Pabaiga. Pradžia – Nr. 16 (571)
Kova su tuberkulioze
Reikšmingas K. Griniaus indėlis buvo kovoje su tuberkulioze. Pasak dr. Vinco Tercijono, „iškėlimui viešumon reikalo su ta liga d-ro Griniaus daug padaryta“ (Dr. Kazys Grinius – gydytojas visuomenininkas. Kaunas, 1927. p. 37). Daktaro Kazio Griniaus iniciatyva 1924 m. buvo įkurta Draugija kovai su tuberkulioze. Jis buvo išrinktas pirmininku. Atsiminimų knygoje K. Grinius rašė: „Man išpuolė toj kovoj didelė rolė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, sveikatos, savivaldybių, socialinės apsaugos departamentai beveik nepadėdavo kovos su tuberkulioze draugijai.“ (Grinius K. Atsiminimai ir mintys. T. 4. Rankraštis. p. 430).
Vadovaujant K. Griniui, pradėta organizuota kova su džiova. Jis parengė draugijos darbo planą 25 metams, kuriame numatė įrengti 3 tūkst. vietų sanatorijas ir 75 dispanserius. Plano neįgyvendino iki galo, tačiau buvo padaryta nemažai. Draugija tapo Tarptautinės kovai su tuberkulioze sąjungos nare, dalyvavo sąjungos metiniuose susirinkimuose.
Daktaras K. Grinius taip pat buvo populiaraus leidinio „Kova su džiova“ sumanytojas ir redaktorius. Apie džiovą ir jos gydymą jis paskelbė nemažai straipsnių, perskaitė paskaitų, dalyvavo įvairiuose draugijos renginiuose. Jo redaguojamame laikraštyje „Sveikata“ daug dėmesio skirta tuberkuliozei. K. Grinius teigė, kad „kova su džiova yra sunki ir ilga, ir reikalauja susidėjimo į vieną frontą valdžios ir visuomenės“. Labai svarbu išaiškinti džiovos šaltinius. Pradėta galvoti apie tam tikras organizacijas, kurių paskirtis – registruoti džiova sergančius žmones ir suteikti jiems tinkamą pagalbą.
Dr. K. Grinius pabrėžė vaikų sveikatos centrų ir dispanserių reikšmę kovojant su džiova. 1925 m. laikraštyje „Sveikata“ buvo įvestas naujas skyrius, pavadintas „Kova su džiova“. Jame buvo teikiami patarimai sergantiems džiova, nurodoma literatūra. Kazys Grinius rašė, kad kasmet džiova „nuneša“ apie 6–7 tūkstančius Lietuvos žmonių. Jis įspėjo apie šios ligos pavojingumą: „Džiovos liga – baisi, brangi, duoda visiems daugybę nelaimių ir nuostolių. Tai yra, taip tariant, visų ligų liga arba jų karalienė, baisesnė už kolerą.“
K. Grinius dažnai rėmėsi užsienio šalių patirtimi. „Sveikatoje“ jis aprašė, kaip pavyko sumažinti mirtingumą nuo džiovos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pripažino, kad Lietuvoje „kovai su tokia baisia liga mes neturime dar nei geros pradžios <…>. Kova su džiova yra sunki, ilga, daug darbo ir daug pinigų reikalauja. Tik dideliu vargu, didelėmis pastangomis džiova yra apgalima, išgydoma. Kova su džiova turi priklausyti visai valstybei. Labai svarbu, kad prie to prisidėtų ir valdžia, ir savivaldybės, ir patys gyventojai. Laikas būtų visiems tai suprasti ir pradėti iš tikrųjų kovoti su ta baisia mūsų sveikatos ir mūsų turtų eikvotoja“.
„Sveikatoje“ buvo teigiama, kad tuberkuliozės gydymas geriausiai atliekamas tinkamai įrengtoje sanatorijoje. Lėšų sanatorijų statybai galima tikėtis ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir iš Draugijos kovai su tuberkulioze skyrių, rinkliavų, narių mokesčių, aukų, savivaldybės ir vyriausybės pašalpų. Lietuvoje tuo metu buvo dvi sanatorijos (Jurbarke ir Varėnoje), kuriose – tik 100 lovų. Dr. K. Grinius rašė: „Dabar pasireiškia smarkus mūsų naikintojas, baisus priešininkas – džiovos liga. Spieskime prieš jį kovotojų būrius, organizuokime stiprų frontą ir išvien eidami tą ligą, jei galutinai nenugalėsime, tai bent apmalšinsime ir išgelbėsime kasmet po 2–3 tūkstančius gyvasčių. Taigi, steikime kiekvienoje apskrityje Draugijos kovai su tuberkuliozu skyrius, pradėkime fondą rinkti sanatorijoms steigti.“ K. Grinius vienas pirmųjų akcentavo profilaktikos svarbą sergamumui tuberkulioze mažinti. Viena svarbiausių tokių priemonių jis laikė vakcinaciją. Skiepyti pradėta 1935 m.
Dr. K. Grinius buvo pirmojo tuberkuliozinio dispanserio Kaune įsteigėjas, pirmosios tuberkuliozinės sanatorijos Aukštojoje Panemunėje įkvėpėjas ir statytojas. Jo rūpesčiu gautas žemės sklypas sanatorijos statybai, buvo renkamos lėšos. Sanatorija pradėjo veikti 1930 m., o 1937 m. buvo pavadinta K. Griniaus vardu. Sovietinės okupacijos metais sanatorija pervardinta A. Domaševičiaus vardu, tačiau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl buvo grąžintas steigėjo dr. K. Griniaus vardas.
Indėlis į lietuviškos medicinos spaudos paveldą
Apžvelgiant dr. K. Griniaus medicinos darbus, reikia išskirti jo įnašą į lietuviškos medicinos spaudos paveldą.. K. Grinius akcentavo spausdinto žodžio galią: „Žodis, ypač spausdintas žodis, yra didelė galybė. Mes, lietuviai, bekovodami dėl mūsų tautos laisvės, gali sakyt, spaudos žodžiu daug daugiau esame nuveikę, negu ginklais.“ Ypač vertingas dr. K. Griniaus surinktas, susistemintas medicinos knygų lietuvių kalba sąrašas, kuris apima laikotarpį nuo pirmosios medicinos knygos „Regulas diel skarbawu žmoniu kayp sawi reik užlajkiti nug choleros“ pasirodymo 1848 m. Kaune iki 1921 m. K. Grinius, sakydamas, kad iki „Regulas…“ pasirodymo medicinos spaudinių beveik nebūta, remdamasis bibliografu Silvestru Baltromaičiu, paminėjo 1782 m. išėjusį leidinį „Pamokimas apie užauginimą vaiku“. Šiai tematikai jis priskyrė ir Lauryno Ivinskio kalendorių (1846–1862), kuriame buvo spausdinami medicinos straipsniai.
Bibliografiniame leidinyje K. Grinius užregistravo 204 spaudinius. Pridėjus šaltinius – iš viso 211. Jis išskyrė keturis medicinos spaudos etapus: pirmasis – nuo pirmosios medicinos knygos pasirodymo iki 1883 m. (apie 40 m.), kuris „pasižymi tik dvejeto brošiūrų ir keleto straipsnių išleidimu“; antrasis – spaudos draudimo metais (1883–1904), kai jau buvo pastebėta, kad daugėja spaudos; trečiasis (1904–1918) – nuo spaudos atgavimo iki Lietuvos valstybės susikūrimo; ketvirtasis (1918–1921 m.), kuris skiriasi spaudinių pagausėjimu, „tik dažniausiai ne iš privačios, bet iš valstybinės iniciatyvos“. Surinktos medžiagos pabaigoje pateiktas visų skyrių sąrašas. Jų tematika – nuo akių ligų iki pediatrijos. Nurodomas autorius, pavadinimas, vertėjai, išleidimo data ir vieta. Tai leidžia sužinoti, ar knygos leistos Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų.
Iki medicinos spaudos atsiradimo Lietuvoje vyravo tradicinė liaudies medicina. „Mūsų inteligentijos įtaka į liaudies higienos žinyną nedidelė buvo. Nei dvarininkai, nei valdininkai, daugiausiai svetimos (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) kultūros žmonės, atskirti nuo liaudies, nedaug tegalėjo suteikti jai ir medicinos žinių. <…> Atsirado iš pačios liaudies inteligentija, kuri ir gyvu žodžiu, ir pavyzdžiais, ir spaudiniais ėmė sparčiau veikti minias“, – lietuvių medicinos istoriją apibūdina K. Grinius.
1922 m. žurnalo „Medicina“ trijuose numeriuose buvo išspausdintas K. Griniaus darbas „Medicinos ir higienos žinių populiarizacija tarp lietuvių. Medicinos knygų, išėjusių lietuvių kalba, sąrašas“ buvo išsamiausias iš iki tol epizodiškai išleistų medicinos srities bibliografinių sąrašų. „Vienas pirmųjų lietuviškos medicinos spaudos šakinės bibliografijos pradininkų Lietuvoje“, – taip daktaro nuopelnus įvertino prof. Vladas Žukas.
Ragindamas gydytojus rašyti sveikatos temomis, šviesti žmones, K. Grinius aktyviai skelbė savo raštus lietuviškoje spaudoje. Greta dr. K. Griniaus švietėjiško pobūdžio straipsnių higienos, sanitarijos, kovos su infekcinėmis ligomis, ligonių slaugymo ir kitais klausimais „Ūkininke“, kuriame 1890 m. išspausdintas pirmasis jo rašinys, vėliau „Lietuvos ūkininke“, jo kalendoriuose ir prieduose „Žemė“, „Sveikata“, „Lietuvos žiniose“, žurnaluose „Sveika šeima“, „Medicina“, Lietuvos gydytojų suvažiavimo darbuose, „Kovos su džiova“, „Pieno lašo“ ir kituose leidiniuose išspausdintų straipsnių iki atskiromis knygelėmis „Žmonių ligos“, „Kova su kūdikių mirtingumu Kaune 1923–1933“ ir kitų išleistų darbų.
Gedimino Ilgūno parengtame dr. K. Griniui skirtame kapitaliniame leidinyje pateikta jo darbų bibliografija, kurią sudaro 48 knygos, 23 redaguoti lediniai, 6 vertimai, 50 publikacijų atsiminimų apie nusipelniusias asmenybes, 194 straipsniai. Tačiau ir ši bibliografija visiškai neatspindi K. Griniaus kūrybinio palikimo, nes nėra įtraukta didžioji dalis jo medicinos straipsnių. Dar 1926 m. Vincas Tercijonas jubiliejiniame K. Griniaus leidinyje nurodė 190 medicin
kovą su kūdikių mirtingumu
os publikacijų.
Gydytojas V. Tercijonas („Dr. Kazys Grinius – gydytojas visuomenininkas“. K., 1927; p. 31.), medicininius K. Griniaus straipsnius vadindamas populiarios medicinos enciklopedija mūsų liaudžiai, rašė: „Minties aiškumu, kalbos grynumu, mokėjimu pasakyti trumpai ir suprantamai, kas būtinai reikalinga žinoti mažai išsilavinusiam skaitytojui, temų įvairumu d-ro Griniaus medicinos raštai ilgai pasiliks pavyzdys visiems mūsų populiarintojams.“; „Jo raštai, skleisdami sveikas ir teisingas medicinos žinias, pabrėždami prietarų niekingumą, atidengia naujus kelius į liaudį medicinos darbininkams.“; „Jo paskleisti raštai <…> mūsų populiarinimo literatūroj neturi sau lygaus pavyzdžio ir neranda uolesnių pasekėjų toliau dirbti toje krypty.“ Straipsnis parengtas pagal pranešimą Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencijai „Scientia et historia“.
Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja
Literatūra:
Atsiminimai ir mintys / K. Grinius. Tübingen, 1947–1962. 2 t.
Atsiminimai ir mintys / Kazys Grinius. 2-asis [faks.] leid. Marijampolė, 2006. 2 t.
Buvę prie Valstybės atkūrimo ištakų: [pasakoja prof. Gintautas Česnys / užrašė Kazimieras Valius // Gydytojų žinios. 2008, vas. 18, p. 1, 8.
Daktaras Kazys Grinius apie tuberkuliozę / Janina Valančiūtė // Sveikata. 2004, Nr. 3, p. 34–36.
Kazys Grinius // Atminties ženklai gydytojams. P. 47–50.
Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata“ / Janina Valančiūtė // Sveikata. 2003, Nr. 5, p. 60–63.
Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata“ / Janina Valančiūtė // Sveikata. 2003, Nr. 6/7, p. 38–40.
Daktaras Kazys Grinius ir jo ‚Sveikata“ / Janina Valančiūtė // Sveikata. 2003, Nr. 8, p. 43–45.
Daktaras Kazys Grinius ir jo „Sveikata“ / Janina Valančiūtė // Sveikata. 2003, Nr. 9, p. 44–46.
Daktaro Kazio Griniaus įnašas į lietuviškos medicinos spaudos paveldą Lietuvoje (1890–1940) / Silvija Stakulienė // Bibliografija. 2005–2006, p. 147–153.
Draugijos kovai su tuberkuliozu įstatai / [draugijos nariai steigėjai: J. Staugaitis, K. Grinius, Pr. Sipavičius, L. Epšteinas, P. Kairiūkštis]. Kaunas, 1923. 6 p.
Kazys Grinius / Gediminas Ilgūnas. 2000. 627, [1] p.
Dr. Kazys Grinius: gydytojas, visuomenininkas, 1866–1926 / Vincas Tercijonas. 1927. 59, [1] p., [1] portr. lap.
Gydytojai, išsaugoję lietuvišką spausdintą žodį / Janina Valančiūtė // Slauga. Mokslas ir praktika. 2012, Nr. 5, p. 18.
Grinius Kazys // Lietuva. [T.] 2, p. 717–718.
Grinius Kazys // Mūsų gydytojai. P. 93–94.
Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime, 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu: monografija / Mindaugas Tamošaitis. Vilnius, 2014. 423, [1] p.
Kazys Grinius: Ministras pirmininkas ir prezidentas / Alfonsas Eidintas. 1993. 214, [2] p.
Kova su džiova / Kazys Grinius. Kaunas, 1926–1940.
Kova su džiova, 1938: Draugijos kovai su tuberkulioze metraštis / redagavo Dr. K. Grinius. Kaunas, 1938. 83, [21] p.
Kova su kūdikių mirtingumu Kaune, 1923–1933 metais / K. Grinius. Kaunas, 1933. 16 p.
Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinis muziejus 1997–2007 / [Vytautas Grinius]. Marijampolė [s. a.]. [22] p.
Lietuviškoji medicina: mėnesinis laikraštis, skiriamas medicinos teorijos ir praktikos reikalams, taip pat gydytojų profesiniams reikalams: [žurnalas]. Kaunas: Kauno medikų draugija: Kauno universiteto Medicinos fakultetas, 1941–1944.
Lietuvos medicinos istorija: medicinos mokslas, gyventojų medicininio ir socialinio aprūpinimo istorinė ir dokumentinė apžvalga / Juozas Meškauskas. Chicago, 1987. 814 p.
Medicina: laikraštis, paskirtas medicinos teorijos ir praktikos reikalams. – Kaunas: Kauno medicinos draugija: Gydytojų sekcija prie Lietuvių mokslo draugijos, 1920–1940.
Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos: valdžios ir opozicijos santykiai Lietuvoje 1926–1940 metais. Monografija / Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas. Vilnius, 2014. 263 [1].
Pasitarkime prieš vedybas su gydytoju / K. Grinius // Liaudies sveikata. 1940, Nr. 3, p. 11.
Prezidentas, teisuolis ir gydytojas iš pašaukimo / Loreta Glebavičiūtė // Lietuvos aidas. 2016, vasario 13.
Švara ir sveikata / parašė gydytojai: V. Bagdonas, A. Daugėla, A. Didžiulis, A. Grigaitis, K. Grinius, A. Jurgelionis, V. Juškys, S. Laurinavičius, J. Marcinkus, I. Meškis, J. Mikulskis, A. Petraitis, P. Stančius, F. Tallat-Kelpša, V. Vaičiūnas, J. Vileišis, S. Virkutis, J. Žemgulys ir Mokytoja B-nė. Kaunas, 1931. 96 p. („Švaros savaitės“ Centro komiteto leidinys).
Žmonių ligos / Kazys Grinius. 1921. 48 p.
Sveikata: Lietuvos ūkininko priedas: (žurnalas). Vilnius, 1909–1915, 1918, 1920–1928.