Dr. Kazio Griniaus (1866–1950) veikla – sveikatos apsaugai

Kazys Grinius greta intensyvios visuomeninės ir politinės veiklos visą gyvenimą liko ištikimas Hipokrato priesaikai. Jis buvo vienas pirmųjų, pramynęs takus lietuviškai medicinos spaudai, kūręs medicinos ir gamtos mokslų terminologiją, skleidęs medicinos mokslo žinias plačiajai visuomenei, daugelio medicinos raštų autorius ir gydytojas, daug metų teikęs pagalbą žmonėms.

Daktaras Kazys Grinius
Daktaras Kazys Grinius

Sveikatos apsauga, medicinos pažanga buvo nuolatinis K. Griniaus rūpestis. „Valstybė susideda iš milijonų gyventojų, kurie įvairius darbus. Sumanus naudingas darbas – tai turtų šulinys. Kas sveikesnis, tas daugiau gali dirbti. Kur daugiau dirba sveikų darbininkų, ten daugiau turtų, ten mažiau kančių, ten daugiau laimės, ten ilgesnis žmonių gyvenimas,“ – skelbė K. Grinius laikraštyje „Sveikata“. Gimtajame krašte žmonės K. Griniaus nevadino kitaip, kaip tik daktaru. Jiems atrodė, kad didžiausias K. Griniaus gyvenimo nuopelnas – šimtų ir tūkstančių žmonių gydymas. Dr. K. Grinius ne tik gydė, bet ir bandė skleisti medicinos žinias ir aiškinti ligas populiaria, kaimo žmonėms suprantama forma.

 

Gydytojo praktika

Baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete, K. Grinius pasirinko laivo gydytojo vietą ir devynis mėnesius plaukiojo Kaspijos jūroje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo gydytoju Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje, Pilviškiuose, Pirmojo pasaulinio karo metais – Suchiničių geležinkelio ruože, Rusijoje; Nalčike, Kislovodske, Šiaurės Kaukaze. Atsiminimų knygoje dr. K. Grinius rašė: „Gydytoju aš pasidariau visuotiniu, gydydavau nuo visokių ligų, kas su kokia negalia kreipdavosi.“ Gydytoju dirbo iki 1920 m., vėliau daugiausia užsiėmė visuomenine arba profilaktine medicina, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys, Steigiamojo Seimo komiteto pirmininkas, premjeras (1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d.), Lietuvos Respublikos prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Eidamas aštuntą dešimtį, 1943 – 1944 m. gimtajame krašte vėl vertėsi gydytojo praktika. Gydė savo buvusių ligonių vaikus ir vaikaičius.

 

Medžiaga lietuviškų medicinos terminų žodynui

1901 m. dirbdamas Pilviškiuose, pradėjo rinkti medicinos ir botanikos folklorinę medžiagą. Per 40 metų tos medžiagos buvo prisirinkę keli tūkstančiai kortelių. Savo atsiminimuose K. Grinius rašo: „1944 m. liepos mėn. jos kartu su kitais raštais buvo užkastos į Lietuvos žemelę. Gal jos ten nesunyks ir kada nors bus sunaudotos.“ Botanikos medžiagą Povilas Matulionis jau panaudojo „Žolyne“ (1909 m.) ir doc. Liudo Vailionio-Dagio „Lietuvių botanikos žodyne“ (1936 m.). K. Grinius taip pat ją panaudojo, rengdamas „Botanikos morfologijos terminologiją“ („Lietuvių tauta“, 1913).

„Medicinos terminai guli po žeme nepilnai sunaudoti, – prisiminė K. Grinius. – Įpusėjus 1948 m., iš galvos jie buvo mano antru kartu surašyti.“ Šį kartą jis naudojosi Antano Lalio anglų–lietuvių kalbų ir Jono (?) Sereiskio (Sereikio) lietuvių–rusų kalbų žodynais. Taip iš „Medicinos“ žurnalo ir kitos medžiagos susidarė 10 000 lietuviškų terminų, jau pagal lotyniškus pavadinimus. Taigi 1901 m. pradėtas darbas tik po 47 metų tapo rankraščiu.

 

Laikraštis „Sveikata“

K. Griniaus iniciatyva ir pastangomis pradėtas leisti pirmas lietuviškas medicinos laikraštis „Sveikata“ (1909–1915 m., 1918 m., 1920–1928 m.), kurio svarbiausias tikslas buvo aiškinti kaimo žmonėms apie ligas ir jų gydymą, diegti higienos ir sanitarijos žinias. Leidinyje bendradarbiavo gydytojai P. Avižonis, S. Matulaitis, J. Žemgulys, tačiau daugiausia paskelbta dr. K. Griniaus straipsnių, nes jis ne tik redagavo žurnalą, bet ir rašė straipsnius.

Dr. Vinco Tercijono knygos viršelis. Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo nuotr.
Dr. Vinco Tercijono knygos viršelis. Lietuvos
medicinos bibliotekos archyvo nuotr.

Straipsnių tematika – labai įvairi. „Sveikatoje“ stengtasi supažindinti platesnį skaitytojų ratą su infekcinėmis su ligomis, nuo kurių daug žmonių suserga ir miršta dėl nežinojimo ir nemokėjimo apsisaugoti. Nemažai išspausdinta dr. K. Griniaus straipsnių apie vaikų ligas: skarlatiną, tymus, difteriją, kokliušą, raupus, taip pat naktinį klyksmą, naktinį žuvų gaudymą. „Sveikatoje“ aprašomi liaudies papročiai, buitis, gydymas liaudiškomis priemonėmis. 1922–1928 m. išsiskyrė „sociališkai profilaktinė“ kryptis. Daug dėmesio buvo skiriama socialinėms ligoms: džiovai, veneros ligoms, trachomai ir kt. Keliamas aktualus gyventojų gimstamumo mažėjimo ir mirtingumo klausimas (straipsnis „Ar nesunyksime?“ , 1927, Nr. 5–6).

 

Medicinos žinių populiarinimas

Populiarindamas medicinos žinias ir raginęs kitus aktyviai įsitraukti į jų skleidimą, dalyvavęs Seime, priimant sveikatos įstatymus, kūręs visuomenines draugijas, dr. K. Grinius daug prisidėjo prie sveikatos apsaugos kūrimo pagrindų Lietuvoje. Būdamas Lietuvos ministras pirmininkas, Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas, Steigiamojo Seimo Sveikatos komisijos pirmininkas, didžiausią dėmesį skyrė medicinos profilaktikai. Anot dr. Griniaus, reikia medicinos srityje ištirti tą aplinką, kurioje Lietuvos žmonės gyvena ir sistemingai, visoje valstybėje, šalinti kenksmingas žmogaus sveikatai sąlygas, kad būtų kuo mažiau sergančių, nesveikų, silpnų gyventojų. Jis rūpinosi komunalinių, maisto ir pramonės įstaigų, mokyklų sanitarinių sąlygų gerinimu, švietėjiškų paskaitų rengimu ir literatūra, medicinos personalo rengimu. „Iki šiol lietuvių higienos atžvilgiu gyventa daugiau instinktu, negu mokslo žiniomis. Šalys, kurios labiau vaduojas ir sveikatos reikaluose mokslo daviniais, yra toli mus pralenkusio mažo mirtingumo ir ilgų metų produktingo žmogaus darbo. Mes turime su tomis tautomis susilyginti.“

 

Kalbos sveikatos klausimai Seime

K. Grinius aktyviai dalyvavo Seime, priimant sveikatos įstatymus. Kalbos sveikatos reikalais Seime – dar viena jo medicinos idėjų populiarinimo sritis. Pasak dr. Vinco Tercijono, K. Grinius buvo daugiau profilaktikos nei gydymo šalininkas. Dr. K. Grinius nurodo kelius, kuriais populiarinimas ir higienos žinios lengviau pasiekia tikslą: „Sėklą reikia sėti ten, kur ji geriausiai prisiima, – pirmiausia reikėtų kreiptis į jaunuolius, į mokyklas.“ Svarbiausios dr. K. Griniaus Seime pasakytos kalbos: Seimo sveikatos komisijai apginti, svarstant valstybės biudžetą dėl Sveikatos departamento, dėl mokyklų sanitarinės inspekcijos, dėl privalomo ligos draudimo (ligonių kasų) ir kt.

 

Viename iš pirmųjų Steigiamojo Seimo posėdžių K. Grinius ryžtingai kalbėjo: „Statistika rodo, kad pastaraisiais metais beveik visoje Lietuvoje daugiau miršta negu gimsta. Vyriausybė imsis visų galimų priemonių kovai su mirtingumu.“ Pirmiausia reikia rūpintis profilaktika. 1923 m. liepos 24 d. svarstant valstybės biudžetą, K. Grinius įrodinėjo, kad prie pradžios mokyklų turi būti steigiama sanitarinė inspekcija. Mokinių sveikata nėra gera. Kauno mokyklose daug džiovos, trachomos, niežų ir kitų plintančių ligų. Jis siūlė įvesti sanitarinius inspektorius – mokyklų gydytojus, kuriems vadovautų vyriausiasis sanitarijos inspektorius prie Švietimo ministerijos. „Atminkime, kad jaunoji karta – visa mūsų viltis. Sveiki vaikai – tai mūsų tautos pamatai“, – sakė K. Grinius.

Kazio Griniaus atsiminimų knygos viršelis
Kazio Griniaus atsiminimų knygos viršelis

Svarstant „Privalomo draudimo ligoje įstatymo“ projektą, K. Grinius daug kalbėjo apie ligonių kasas. Aptariant Sveikatos departamento sąmatą 1924 m. gruodžio 2 d. posėdyje (išspausdinta 1925 m. „Medicinoje“ (Nr. 1–2), K. Grinius išdėstė savo poziciją apie sveikatos apsaugos reikalų tvarkymą Lietuvoje. Svarbiausia gyventojų mažėjimo priežastis – didelis vaikų mirtingumas. K. Griniaus nuomone, Sveikatos departamentas daro ne viską. Neneigdamas ligoninių ir centrų reikšmės, jis kartu pabrėžia, kaip svarbu yra „kanalizacija, vandentiekis, vaikų ir motinų sveikatos globojimo sistema, kova su limpamomis ligomis“.

 

K. Grinius sakė, kad sveikatos reikalams valstybė skiria per mažai lėšų, o Sveikatos departamentas neturi tikslaus plano. Būdamas Steigiamojo Seimo Sveikatos komisijos pirmininkas ir vėliau narys, K. Grinius iškėlė daug svarbių medicinos klausimų:  Lietuvos sanitarinė organizacija, visų sveikatos reikalų sukoncentravimas vienoje aukščiausiojoje sveikatos reikalų įstaigoje – Sveikatos ministerijoje, kova su veneros ligomis ir prostitucijos sutvarkymas, gyventojų gimstamumo didinimo klausimas ir kt.

 

Veikla rengiant ir priimant įstatymus

K. Grinius aktyviai dalyvavo I ir II Seimų Sveikatos komisijoje, dažnai kaip pirmininkas, taip pat kaip įstatymų rengėjas. Jam dalyvaujant šioje komisijoje, buvo apsvarstyti ir priimti šie įstatymai: „Sąrašas ligų ir kūno trūkumų, dėl kurių pašauktųjų į kariuomenę naujokų šeimos nariai gali būti pripažinti netinkami darbui“, „Ligų ir kūno trūkumų sąrašai A, D ir C naujokų imamoms ir kareivių sveikatos tikrinamoms komisijoms vaduotis“, „Medicinos praktikos teisių Lietuvoje įstatymo pakeitimas“, „Medicinos civilinio personalo mobilizacijos įstatymas“, „Mobilizuotai kovai su epidemija civiliam medicinos personalui algų nustatymo įstatymas“, „Medicinos, veterinarijos ir farmacijos personalo mobilizacijos įstatymas“, „Universiteto statutas“, „Darbingumo sumažėjimo laipsniui nustatyti lentelė“, kaip priedas prie „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymo“, „Ligų ir kūno trūkumų sąrašas“, kaip priedas prie „Karinės prievolės įstatymo“, „Medicinos, veterinarijos, farmacijos ir odontologijos praktikos teisių įstatymas“, pakeičiantis „Medicinos praktikos teisių Lietuvoje įstatymą“ ir jį praplečiantys teisės aktai: „Medicinos felčerių įstatymas“, „Ligonių kasų įstatymas“ ir kt.

Kai kurie įstatymai buvo pradėti svarstyti, bet nepriimti. Daug buvo sumanymų, kurių svarstymas dėl įvairių priežasčių nebaigtas. Antai, K. Griniaus iniciatyva iškeltas „Pavargėlių globojimo įstatymo projektas“ Sveikatos komisijoje buvo parengtas, bet Seime liko nesvarstytas. Dalis įstatymų sumanymų liko rengimo stadijoje. Svarbiausi dalykai, kaip Medicinos statuto parengimas, Medicinos tarybos ir Vyriausiosios sveikatos įstaigos organizavimas, buvo numatyti arba tik pradėti.

 

Pasak dr. Vinco Tercijono, K. Griniui visuomeninis darbas sekėsi gerai. Jam pavykdavo įtraukti į bendrą darbą įvairių politinių pažiūrų ir tautybių žmones, įgyti jų pasitikėjimą. Dr. K. Griniaus visuomeninis gydytojo darbas atitinka Vinco Kudirkos keliamus inteligentijai reikalavimus: gerai apsiginklavus medicinos žiniomis, neužsidaryti vienoje siauroje gydytojo specialybėje, o kartu kelti visuomenės švietimą, politinį tautos išsilavinimą, būti uoliu liaudies švietėju, tautinio susipratimo žadintoju.

Kazys Grinius – Lietuvos Prezidentas
Kazys Grinius – Lietuvos Prezidentas

Vadovaujant K. Griniui, buvo parengtas įstatymo projektas kovai su infekcinėmis ligomis. Pradėtos organizuoti profilaktinės apžiūros ir skiepijimas. Ypač daug dėmesio dr. K. Grinius skyrė motinų ir kūdikių medicininei ir socialinei globai. Jo iniciatyva buvo įkurta „Pieno lašo“ draugija, Mokyklų medicinos centras. Labai sumažėjo vaikų mirtingumas. (Pabaiga – kitame numeryje)

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.