„Tarybai teko įveikti visus mokslo ir studijų reformos darbus po didžiojo virsmo iš sovietinės, centro valdomos, sistemos į vakarietišką, veikiančią demokratinės savivaldos principais.“
Prof. habil. dr. Leonas Kadžiulis
Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas 1993–1999 m.
Esu vienas iš tų laimingųjų, kurį Sąjūdis per Lietuvos mokslininkų sąjungą bei Mokslo ir studijų įstatymo rengimo komisiją atvedė į Mokslo tarybą. Dvasinis pakilimas, tada vyravęs mokslo bendruomenėse, prasiveržė ir renkant Tarybos narius, o išrinktuosius palaikė dar ne vienerius metus.
Rinkimus 1991 m. lapkritį organizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudarytos aštuonių mokslo krypčių komisijos, kurioms narius pasiūlė mokslo institucijos ir organizacijos. Pagal savo mokslinių interesų sritį dalyvavau renkant agrarinių mokslų atstovus. Susirinkę Kaune į Lietuvos žemės ūkio akademijos salę per 800 mokslo darbuotojų išklausė septynių pasiūlytų kandidatų programines kalbas, atsakymus į klausimus ir, slaptai balsuodami, išrinko miškininką iš Kauno, zootechniką iš Baisogalos ir agronomą iš Dotnuvos. Pasirinkti tie, kurie labiau atspindėjo to meto mokslo bendruomenės nuotaikas ir norą turėti Taryboje atstovus, suvokiančius agrarinių ir visų mokslų misiją atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje. Žadėjusieji pirmiausia ginti savo „cechą“ ir savo „parapiją“ surinko mažiau balsų.
Į Lietuvos mokslo tarybą buvo išrinkti 24 mokslininkai – visų 8 mokslo krypčių atstovai. Dar 12 narių išrinko Seimas iš įvairių mokslo institucijų ir organizacijų pasiūlytų kandidatų. Taip atsidūrėme mokslo „parlamente“, sudarytame iš profesorių, docentų, tuometinių mokslų daktarų. Tarp jų pateko du būsimieji Lietuvos mokslų akademijos prezidentai, du ambasadoriai, po porą Seimo ir Vyriausybės narių ir teologijos mokslo atstovas – vyskupas. Tarp jų ir teko dirbti pirmųjų trijų Tarybos kadencijų metais. Visai nesitikėdamas patekau tarp Tarybos vadovų – iš pradžių pirmininko pavaduotoju, o pirmajam pirmininkui prof. habil. dr. R. P. Sližiui dėl rimtos priežasties atsisakius vadovo rūpesčių, 1993 m. birželį buvau išrinktas pirmininku, vėliau perrinktas dar dviem kadencijoms.
Tai buvo intensyvaus darbo metai. Pirmąsias kadencijas (po dvejus metus kiekviena) Taryba bendruosius posėdžius rengdavo kas dvi savaites, po 18–20 posėdžių kasmet, nors nuostatuose buvo numatyti tik keturi posėdžiai per metus. Juose svarstydavome ir tvirtindavome nuolatinėse ar laikinosiose komisijose parengtus dokumentus. Komisijos rinkdavosi į savo posėdžius dar dažniau nei į bendruosius. Tarybai palyginti sklandžiai dirbti padėjo suformuotas nedidelis personalas, pakviestas daugiausia iš mokslo institucijų, neužsikrėtęs biurokratine valdininko bacila.
Lietuvos mokslo tarybai teko įveikti visus mokslo ir studijų reformos darbus po didžiojo virsmo iš sovietinės, centro valdomos, sistemos į vakarietišką, veikiančią demokratinės savivaldos principais. Tuo metu Taryba buvo Seimo ir Vyriausybės ekspertė visais mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais. Iki 1994 m. nebuvo net už mokslą atsakingos ministerijos (Kultūros ir švietimo ministerija nereguliavo aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų), todėl Taryba veikė kaip svarbi tada gana darnaus trikampio Seimas–Vyriausybė–Taryba dalis.
Taryba rengė ir siūlė Vyriausybei tvirtinti poįstatyminių aktų projektus, susijusius su aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų valdymu, pedagogų ir mokslo darbuotojų atestavimu, mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimu. Vėliau Tarybos komisijos svarstė, o Taryba tvirtino sovietiniais laikais įgytų diplomų ir atestatų pripažinimą Lietuvoje įteisintais daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniais, docento ir profesoriaus vardais. Taip buvo nostrifikuota per 8 450 diplomų ir apie pusė tiek atestatų.
Per 50 anų laikų diplomų, įgytų ne mokslinių tyrimų, o politizuotų, vien liaupsinančių sistemą ar iškraipančių tikrovę, disertacijų nenostrifikuota. Nenostrifikuotos ir pačių autorių nepateiktos disertacijos. Tokių daugiausia buvo tarp sovietinių istorikų. Mūsų genetikai ir selekcininkai galėjo pasidžiaugti, kad Lietuvos mokslo darbuotojai nenuėjo slidžiu pataikavimo sistemai keliu, nesekė Lysenka (genetikos priešu), todėl jokio nusikaltimo genetinėje selekcijoje nebuvo padaryta. Dėl to, svarstant diplomų nostrifikaciją, šioje kryptyje su broku nesusidurta.
Kasmetis Tarybos rūpestis buvo parengti Vyriausybei siūlymus dėl valstybės biudžeto projekto bei asignavimų mokslo institucijoms paskirstymo. Siūlymai buvo rengiami pagal Tarybos pasiūlytas prioritetines mokslo plėtotės kryptis ir jos įvertintas valstybines mokslo programas. Buvo stengiamasi išlaikyti balansą tarp įvairių mokslo ir studijų institucijų. Pavyzdžiui, Antano Stancevičiaus, Juozo Šveisčio ir kitų dviejų agrarininkų įtikinamų argumentų bei visų Tarybos narių supratimu žemės ūkio mokslo įstaigos, vykdančios valstybei labai reikalingus tyrimus ir rengiančios svarbias rekomendacijas, gavo subalansuotus su kitomis mokslo sritimis asignavimus ir galėjo tais sunkiais laikais išsilaikyti, išsaugoti mokslo darbuotojų branduolį. Panašiai buvo apsaugoti ir humanitarai, kurie sovietmečiu buvo neleistinai menkai finansuojami. Tas balansas buvo pasiekiamas dėl tos pačios demokratijos dvasios – pasiginčiję, kartais itin karštai, tačiau nesusipykę, priimdavome tinkamiausią sprendimą.
Taryba dar 1993 m. ėmė rengti pagrindus programiniam konkursiniam mokslo finansavimui. Parengtas Valstybinių mokslo programų nuostatų projektas. Taryboje gimė ir Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo užuomazga. Kurį laiką fondas veikė prie Lietuvos mokslo tarybos.
Daug dėmesio ir laiko teko skirti svarstant mokslo institucijų prašymus suteikti doktorantūros ir habilitacijos teisę. Iš 250 prašymų Taryba Vyriausybei rekomendavo patenkinti 190. Taigi atranka buvo principinga ir griežta. Daugumai šių darbų sunkiausiais pirmaisiais pusantrų metų vadovavo pirmasis Tarybos pirmininkas prof. Rimantas Sližys. Per tą laiką nusistovėjo ir Tarybos darbo kryptys, ir stilius. Tad man, perėmusiam pareigas, teko tęsti kartu pradėtus ir sumanytus darbus.
Jau pirmųjų kadencijų metu imta abejoti, ar menkas šalies biudžetas gali pakelti didelę mokslo institucijų naštą. Svarstytos įvairios išeitys. Daugelis šių svarstymų minčių pasitvirtino. Anuomet Taryboje vyravo idealistinė, gal retsykiais naivokai optimistinė dvasia. Tikėjome, kad savivaldoje ir autonomijoje demokratija gali sutarti su principingumu, bendri interesai derėti su asmeniniais. Remiantis tokiu supratimu, buvo rengiama daug poįstatyminių aktų ir dokumentų. Taip buvo parengtas Mokslo ir studijų įstatymas. Tenka tik stebėtis, kad skirtingai nei daugelis kitų įstatymų, greitai apaugusių daugybe pataisų, šis bent dešimtmetį išliko nekoreguotas.
Deja, ne viską, kas įstatyme buvo parašyta, pavyko įgyvendinti. Antai jame įsakmiai buvo pabrėžta mokslo ir studijų vienovė, jų integracija. Taryba rengė įvairius siūlymus, kaip tai padaryti aukštosiose mokyklose, tarp jų ir mokslo institutuose. Numatyta bendra veikla nuo bakalaurų iki doktorantų rengimo ir pan. Didelė dalis valstybinių mokslo institutų buvo integruoti į aukštąsias mokyklas. Kai kurie iš viso išnyko, neišliko jie net kaip katedros.
Nelabai sėkmingai baigėsi ir mokslo vertinimas, kurį 1995 m. atliko Norvegijos mokslo tarybos komisija. Jos pirmasis siūlymų punktas – mokslą prioritetiškai telkti šalies poreikiams tenkinti – buvo užmirštas (taikomieji tyrimai menkai vertinami). Iškeltas antrasis norvegų siūlymo punktas – silpnesniųjų sąskaita stipriau skatinti mokslą plėtojančias institucijas. Gal dėl to buvo užmirštas įstatyme 23 straipsniu paremtas Tarybos siūlymas išlaikyti bent minimalias subsidijas valstybiniams mokslo institutams pagal mokslo sritį. Vėlesniame Mokslo ir studijų įstatyme šio straipsnio neliko. Tikriausiai kai kam buvo naudingiau žvejoti bendrame tvenkinyje, kur lydekos plaukioja kartu su karosiukais…
Tarp neįgyvendintų dalykų liko dar Tarybos antrosios kadencijos metais pradėta svarstyti galimybė kredituoti studijas. Tik dabar, praėjus keliolikai metų, panaši idėja įkūnyta studijų krepšeliu. Anuomet nuogąstauta, ar pakels valstybė finansiškai, jei už studijas skola bus išmokama tik jas baigus. Ir dabar krepšelio įvedimas nekelia didelio džiaugsmo. Jo kompensacija išspręsta daug nepalankiau nei daugelyje kitų šalių. Daliai mokslu besidominčio jaunimo tai yra rimta socialinė problema.
Kita, neva nepasiteisinusi, ano meto mokslo ir studijų reformos sritis – mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistema bei procedūra. Ji po gero dešimtmečio sugriuvo. Grįžo mokslo laipsnio gynimo tarybos, nes pasitaikė nepakankamai reiklių doktorantūros komitetų.
Labiausiai pakito mokslo institucijų valdymas. Iš aukštųjų mokyklų, ypač mokslo institutų, savivaldos mažai kas liko. Senato galios – menkos, institutų mokslo tarybos beveik nieko nesprendžia. Ekspertų vertinimai sukaustyti – sprendimai priklauso nuo buhalterinių statistikos rodiklių. Rezultatas – mokslo laipsnius teikti, doktorantui vadovauti gali net nė vienos idėjos nepasiūlęs mokslininkas, jei jis buvo trečias, penktas ar vos dešimtas tyrimo bendraautoris, bet straipsniai apgaubti visagalio ISI nustatyto WoS citavimo indekso aureole. Universitetai reitinguojami kaip tenisininkai ar krepšinio komandos… Galime guostis nebent tuo, kad tai yra ne Lietuvos atradimas. Globalizacija veikia ir mokslą. Dabartinę Lietuvos mokslo tarybą tenka tik užjausti ir palinkėti jai stovėti teisingoje barikadų, kurios kartais atsiranda tarp mokslo ir valdžios institucijų, pusėje.