Visą gyvenimą klinikinei onkologijai paskyrusiai gydytojai citopatologei, medicinos mokslų daktarei docentei Zofijai Stukonienei vasario 25 d. sukako 90 metų. Ji gimė 1927 m. valstiečių šeimoje Rokiškio rajone. 1946 m. aukso medaliu baigė Rokiškio gimnaziją ir be konkurso įstojo studijuoti medicinos. „Mano gyvenimo pagrindą suformavo mokytojai. Iš jų sėmiausi žinių. Studijų metais mano pagrindiniais mokytojais buvo profesoriai Janina ir Vladas Lašai. Daug mokiausi iš profesorės mokinės prof. Elenos Stalioraitytės. Jų dėka pamėgau tuo metu mažai kam žinomą Lietuvoje discipliną – patologinę anatomiją ir susidomėjau onkologija. Prof. Janinos Lašienės įskiepytos darbo tradicijos prisidėjo, formuojant išskirtinę Kauno patologijos mokyklą. Šioje mokykloje buvo diegiama klasikinė Hipokrato laikų samprata: tirti ir gydyti žmogų, o ne ligą“, – pasakoja doc. Z. Stukonienė. 1952 m. ji baigė Kauno medicinos institutą ir gavo paskyrimą į Biržus dirbti teismo medicinos eksperte, tačiau po didelių pastangų liko Kaune. Buvo įdarbinta Tuberkuliozės dispanseryje, tačiau neilgam. Ištekėjusi už gydytojo Mečio Stukonio, kuris buvo pašauktas į karo tarnybą ir paskirtas į Ostrovą, išvyko kartu su juo. Dirbo onkologijos dispanseryje.
1957 m. M. Stukonis buvo demobilizuotas. Šeima grįžo į Lietuvą, kur kaip tik buvo kuriamas Onkologijos mokslinio tyrimo institutas. Stukoniai tapo vieni pirmųjų šios įstaigos darbuotojų ir kūrėjų. Z. Stukonienei buvo pavesta organizuoti piktybinių navikų citodiagnostiką. Tai buvo nauja kryptis Lietuvoje, todėl jai teko vykti mokytis į Charkovo onkologijos institutą, kur dirbo žinomi citodiagnostikos specialistai. Pasak docentės, jų dėka ji pradėjo ieškoti pažeistų ląstelių ir tirti, kaip atsiranda vėžys.
Pirmasis Z. Stukonienės tyrinėjimų objektas buvo natyvinių skreplių preparatų tyrimas, kurio tikslas – plaučių navikų diagnostika. 1967 m. ji apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją apie plaučių vėžį. Įvairiais citopatologijos metodais nustatyti citomikroskopiniai duomenys atskleidė naujo biologinio dėsningumo raišką, vadinamųjų Ditricho kamščių buvimą, suteikiančią citopatologui raktą atskirti nespecifinį – pūlinį plaučių procesą nuo supūliavusios centrinės plaučių karcinomos, kai jų neaptinkama.
Z. Stukonienė stažavosi Sankt Peterburge ir Maskvoje. 1977 m. kartu su vyru išvyko dirbti į Vėžio tyrinėjimo tarptautinį centrą Lione, Prancūzijoje ir dirbo Leono Beraro onkologijos centro citologinėje laboratorijoje. Ten ji įgijo vertingos patirties ir buvo vertinama kaip gera specialistė. Ryšiai su buvusiais bendradarbiais nenutrūko kelis dešimtmečius. Grįžusi į Lietuvą, tęsė darbą, glaudžiai bendradarbiaudama su klinicistais.
Daugiau kaip 50 metų doc. Z. Stukonienė paskyrė klinikinei onkologijai Vilniaus onkologijos mokslinio tyrimo institute. Pagrindinės jos darbo kryptys: plaučių ir gimdos kaklelio vėžio citodiagnostika, citopatomorfozė, histoklinika ir patikrinimas. Docentės dėka Lietuvoje įdiegtas citodiagnostinis tyrimo metodas. Onkologijos centre ji subūrė kvalifikuotų citodiagnostų grupę. „Mes dirbome neatlygintinai, bet paruošėme dirvą onkologinei profilaktikai. Darėme, ką galėjome, skaitėme paskaitas, važinėjome po visą Lietuvą, – prisimena docentė. – Atsidavę ieškojome, kaip galėtume padėti žmogui nesusirgti vėžiu arba bent jau jį diagnozuotume anksti, kai jis tikrai išgydomas.“
Doc. Z. Stukonienė tapo pagrindine Lietuvos gydytojų konsultante navikų, ypač plaučių, citodiagnostikoje. Bendradarbiavo su kitų šalių citologais. Kartu su Latvijos mokslininkais dirbo aprobuojant naujus citologinių tepinėlių automatizuoto vertinimo aparatus TASI ir citoklasifikatorių. Šie darbai aprašyti knygoje „Auglių citologinės diagnostikos automatizacija (Aвтоматизация цитологической диагностики опухолей, 1976). 1993–2000 m. kartu su Jonu Tutkumi vykdė Valstybinę gimdos kaklelio ir krūties vėžio patikros ir profilaktikos programą.
Z. Stukonienei dirbant Sveikatos apsaugos ministerijoje neetatine vyriausiąja citologe, buvo įkurta Citologų asociacija, kurios nedidelė dalis narių 1996 m. įtraukta į Lietuvos patologų draugiją. 1990 m. Palangoje įkurta Baltijos citologų asociacija, kurios narėmis iš Lietuvos tapo I. Idzelienė ir Z. Stukonienė.
Didžiulį dėmesį mokslininkė skyrė pedagoginiam darbui. Z. Stukonienė – apylinkių terapeutų kursų, organizuojamų Lietuvos onkologijos centre, kuratorė. Tyrėjos patirtį perdavė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams ir rezidentams. 1996 m. jai suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas. Mokslininkė yra paskelbusi daugiau kaip 100 mokslinių publikacijų, yra keleto metodinių leidinių, vadovėlio „Patologinė anatomija“ (antrasis leidimas, 2001) „Citologijos“ skyriaus autorė. Mokslinėse konferencijose ir posėdžiuose dalyvavo ne tik kaip pranešėja ir organizatorė, bet ir kaip citopatologijos ekspertė bei konsultantė.
Pasak Z. Stukonienės, dabar labai trūksta bendravimo su žmogumi. Gydytojui reikia daugiau kalbėtis su ligoniu, išgirsti jo nusiskundimus, o ligonis turi tikėti savo gydytoju. Docentei Z. Stukonienei pakakdavo laiko išklausyti, nuodugniai ištirti ir patarti. Jos rūpestį, šilumą, palaikymą teko asmeniškai patirti, kai onkologinė liga netikėtai užklupo mano tėvelį.
Mieloji daktare, gražaus jubiliejaus proga nuoširdžiai linkime sveikatos, stiprybės, šviesių akimirkų. Jūsų žinios ir patirtis labai reikalinga ir šiandien.