Lietuvos aukštojo mokslo institucijos, universitetai ir tyrimų institutai jau yra patyrę 2009 m. neoliberalistinio pobūdžio, finansų apkarpymo ir jų lėšų „optimizavimo“ reformą. Šios reformos ir naujojo Mokslo ir studijų įstatymo „buldozerinio stūmimo“ rezultatai: daugiau kaip 30 Konstitucinio Teismo išvardintų Aukštojo mokslo įstatymo pažeidimų, finansavimo mokslui ir studijoms sumažinimas, mokslo už studijas išlaidų perkėlimas ant studentų ir jų tėvų pečių, iškreipta konkurencija tarp universitetų.
Tuometinės Vyriausybės įdiegta studijų krepšelių sistema neišsprendė nei studijų finansavimo, nei dėstytojų atlyginimų skurdumo problemų. Lietuvos dėstytojai ir mokslininkai šiuo metu yra Europos Sąjungos atlyginimų statistikos paskutinėse vietose, o dauguma aukštųjų mokyklų darbuotojų priversti eiti kelias pareigas ar dirbti keliose darbo vietose.
2017 m. gegužės 2 d. Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė apie naują „sisteminę aukštojo mokslo pertvarką“, kuri reiškia radikalias permainas daugelyje Lietuvos universitetų. Papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto nėra prašoma, planuojama panaudoti „sutaupytas lėšas“ ir ES struktūrinių fondų paramą. Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė žada, kad dėstytojų atlyginimai padidės 30 proc.
Deja, šiais pažadais tikėti negalima, nes iš dvejus metus rengtos šakinės švietimo darbuotojų kolektyvinės sutarties pirminiai profesinių sąjungų inicijuoti atlyginimų didėjimo pasiūlymai buvo išbraukti. Be to, darbo grupės pateikti aukštojo mokslo pertvarkos pasiūlymai yra be apskaičiuotų šios pertvarkos pasekmių, galimų alternatyvių sprendimų svarstymo. Mokslininkai ir pedagogai traktuojami kaip paslaugų rinkos dalyviai, konkuruojantys tik dėl potencialių klientų – studentų palankumo ar verslo ir pelningų veiklų. Pateikti deklaratyvūs „šūkiai“ apie kokybės pagerėjimą, tačiau pasigendama aukštosios mokyklos, kaip išsilavinusių piliečių ugdytojos, misijos suvokimo ir akcentavimo. Ar pakanka orientuotis vien tik į pelningas veiklas, kaip į svarbiausią universitetų veiklos kriterijų? „Naujosios viešosios vadybos“ grįstais principais pateiktoje pertvarkos koncepcijoje matyti siaurų lobistinių interesų vaikymasis, valstybinio mąstymo ir patriotizmo stoka.
Dalis akademinės bendruomenės vis dar mano, kad etatų apkarpymai ir kiti neigiami reformos padariniai jų nepalies. Jie galvoja, kad „jeigu mūsų universiteto nejungia, vadinasi, mūsų reforma neliečia“. Tai – netiesa. Pertvarka palies kiekvieną aukštąją mokyklą, kiekvieną darbuotoją, nes neįmanoma, sumažėjus 50 proc. studentų, išlaikyti tą patį kaip dabar akademinių darbuotojų skaičių. Tai įrodo elementari logika. Todėl akademinei bendruomenei laikas vienytis, jungtis, pradėti veikti ir drąsiai išreikšti savo lūkesčius bei reikalavimus.
Mes, aukštojo mokslo bendruomenė, suprantame, kad studijų ir mokslo pertvarka XXI amžiuje yra būtina. Tačiau tokio pobūdžio reformos turi vykti racionaliai, apsvarsčius socialinius, finansinius ir žmogiškųjų išteklių aspektus. Jei savo šalį, Lietuvą, laikome modernia pilietine visuomene, būtina vienytis ir iš Vyriausybės bei Seimo pareikalauti viešumo ir demokratijos principų įgyvendinimo. Mūsų reikalavimai Vyriausybei, vykdant aukštojo mokslo reformą, yra tokie:
1. Įtraukti akademinę bendruomenę į aukštojo mokslo reformos darbo grupes.
2. Aukštojo mokslo reformą vykdyti griežtai laikantis LR teisėkūros pagrindų įstatymo, kuris numato pačioms akademinėms bendruomenėms leisti spręsti, su kokia institucija jungtis ir kokių rezultatų siekti.
3. Pateikti numatomos pertvarkos plano stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizę.
4. Numatyti aiškius, konkrečius reformų numatomus rezultatus ir prisiimti už juos atsakomybę (jeigu bus pasirinktas Vyriausybės modelis – atsakinga už rezultatus Vyriausybė).
5. Pateikti aukštųjų mokyklų darbuotojų perkvalifikavimo ir kvalifikuotų darbuotojų įdarbinimo kitose srityse bei darbuotojų, turinčių mokslo vardus ir laipsnius, intelektinio potencialo panaudojimo planą.
6. Įtraukti konkretų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų kėlimo planą į rengiamą švietimo darbuotojų šakos kolektyvinę sutartį.
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo tarybos vardu – pirmininkė Asta Lapinskienė