Prof. dr. Algis Krupavičius
Pirmoji dalis: studijų programų perteklius
Pirmas ir bene svarbiausias aukštojo mokslo reformų taikinys turėtų būti studijų programos. Jos yra Lietuvos universitetų Achilo kulnas, nes visų pirma jų per daug. Atviros informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) duomenimis Lietuvoje 2017 m. pradžioje buvo registruota daugiau nei 1460 studijų programų. Nuo 2010 m., kai pilnai pradėjo veikti studijų krepšelių sistema ir studijų programų „laisva rinka“, jų skaičius išaugo beveik 30 proc., kai 2010 m. jų būta per 1030, o vien 2011- 2012 m. naujų programų akredituota per 350.
Tarp studijų programų – apie 860 – yra pirmosios pakopos ir apie 560 – antrosios pakopos. Tad programų pasiūla yra itin didelė. 2016 m. daugiausiai bakalauro programų siūlė socialiniai mokslai – beveik 40 proc., kai 23 proc. atiteko technologijos mokslams, 14 proc. – biomedicinos sričiai, atitinkamai 9, 8 ir 7 proc. – menams, humanitariniams ir fiziniams mokslams. Vienas rodiklis gal čia kiek paguodžia, kad vidutinis stojančiųjų skaičius siekė beveik 30,5 studento atskiroje programoje. Mažiausiai įstojusių buvo į menų programas – apie 14,5 studento vidutiniškai, nes jos pagal savo studijų turinį ir logiką turi mažiausias studentų grupes. Lyderiais buvo medicina su 43 studentais ir fiziniai mokslai su 40, o pastaraisiais metais itin kritikuojami socialiniai mokslai turėjo vidutiniškai beveik 30 įstojusiųjų atskiroje programoje. Visgi šiais skaičiais džiaugtis nėra rimto pagrindo, nes vidutiniai studentų skaičiai atskirose programose nėra dideli, nors ir ne katastrofiškai maži.
Tačiau viskas yra pažįstama palyginant. Kalbant apie studijų programas, daug informacijos galima surasti atskirų universitetų lygmeniu, bet nacionalinė kitų šalių studijų programų statistika yra gana sunkiai prieinama net šiais globalaus kaimo laikais. Tačiau ieškant yra surandama. Jei Suomijoje galima rinktis tarp maždaug 380 bakalauro programų (jų vis viena yra mažiau nei per pusę palyginus su Lietuva), tai Belgijos universitetai siūlo 174, Estijos – 123, o Švedijos – vos 108 bakalauro programas. Tiesa, didesnėse pagal gyventojų skaičių šalyse pirmos pakopos programų yra daugiau. Jų skaičius šiek tiek priklauso ir nuo šalies aukštojo mokslo sistemos ypatumų, pavyzdžiui, net nuo jose taikomų studijų klasifikacijos sistemų. Visgi nacionaliniu mastu studijų programų skaičiumi kartais, o ne procentais iki 100, esame aplenkę ne vieną Europos šalį.
Universitetų lygmenyje lietuviškos tendencijos taip pat nėra geros. Studijų programų infliacija čia yra akivaizdi. Ypatingai bakalauro studijose. Apie jas toliau ir kalbėsime. Pavyzdžiui, Olandijos Delftų technologijos universitete tesiūloma 16 bakalauro programų. QS reitinge itin aukštoje 14 vietoje esančiame specializuotame technikos universitete Ecole Polytechnique Fédérale de Lausanne (EPFL) siūloma 13 bakalauro studijų programų. Prestižiniame technikos krypties Prancūzijos École Polytechnique yra vos viena bakalauro programa, o Pierre ir Marie Curie universitete irgi tėra tik 9 fizinių ir technologijos mokslų bakalauro programos. Tuo pat metu dviejuose technologinės krypties Lietuvos universitetuose – Kauno technologijos (KTU) siūlomos 36 nehumanitarinių ir socialinių mokslų, o iš viso 47 bakalauro programos, ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) atitinkamai 35, o iš viso 44 pirmos pakopos programos.
Jei pažvelgtume į du klasikinius Lietuvos universitetus, tai Vilniaus universitetas bendrai yra rekordininkas su 82 bakalauro programomis, bet Vytauto Didžiojo universitetas jų turi taip pat 51. Regioninis Šiaulių universitetas, neseniai siūlęs 42 bakalauro programas, 2017 m. jų skaičių sumažino iki 29. Tuo tarpu kitame regioniniame – Klaipėdos universitete tebelieka net 56 pirmos pakopos programos. Bent taip šiuo metu skelbia šis universitetas.
Dar trumpai keli lietuviškam studijų programų paveikslui nepalankūs palyginimai. Antai pagal studentų skaičių dideliame Oslo universitete vykdomos 59, bet vidutinio dydžio Bergeno universitete – 64, o Stavangerio universitete – 27 bakalauro programos, nors šis universitetas irgi nėra mažas Lietuvos masteliais, nes turi per 10 tūkst. studentų.
Ir dar keli skaičiai apie klasikinius skirtingų Europos šalių universitetus, nes juose bakalauro programų skaičiai paprastai yra didesni nei specializuotuose. Štai Tartu universitete yra 56 bakalauro programos, Helsinkio universitete – 41, Amsterdamo, kuris ir didelis, ir itin konkurencingas – 68, o Leideno jau 37, Groningeno- 45, Belgijos Liuveno universitete – 54. Didžiausiame kaimynų – Latvijos universitete yra 55 bakalauro programos.
Tikrai užtenka skaičių. Bet jie sako, kad tiek nacionaliniu mastu, tiek atskiruose universitetuose studijų programų yra per daug. Dar daugiau, dėl perteklinės pasiūlos jos dažnai tampa siaurai specializuotomis ir nepatraukliomis. Kitas kraštutinumas ir figos lapelis pastaraisiais metais yra naujų programų kūrimas su daugiadiscipliniškumo ir tarpdiscipliniškumo vėliava. Be abejo, yra gerų tiek vienos disciplinos, tiek ir tarpdisciplininių studijų programų, bet bendras perteklius itin apsunkina gerų programų suradimą ir pasirinkimą. Neatsitiktinai 2012 – 2016 metais vidutiniškai beveik 8 proc., arba apie 60-70 bakalauro programų kasmet dėl nepakankamos paklausos turėjo nutraukti priėmimą.
Pagal Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prognozes ir šiemet maždaug 50 universitetų pirmos pakopos studijų programų, tikėtina, nesurinks pakankamo studentų skaičiaus, o dar apie 70 programų yra potencialiai nerentabilios. Ir tokių programų, deja, yra kiekviename universitete. Šioje situacijoje aukštojo mokslo reformatoriai kaip tik turėtų surasti priemones ir būdus, kad universitetai ( o ir kolegijose yra panašus tokių programų skaičius) priėmimo į jas nebeskelbtų. Čia kaip tik reikia sprendimų, bet jų nėra.
Kadangi kalbame ir apie studijų pasirinkimą, tai siūlomų programų kokybei pamatuoti yra, net sakyčiau itin buitiškas, lakmuso popierėlis: ar rektoriai ir profesūra leidžia studijuoti savo atžalas į savo universiteto ir savo vykdomas programas? Jei neleidžia, tai tų studijų programų kokybė, kad ir ką jie viešai bekalbėtų, tikrai nėra tokia gera….
Dar vienas studijų programų aspektas, iš esmės Lietuvoje nediskutuojamas, yra bakalauro ir po bakalauro programų – magistrantūros ir doktorantūros santykis. 2015- 2016 mokslo metais visuose Lietuvos universitetuose vidutiniškai 75 proc. studentų studijavo bakalauro programose, kiek daugiau nei 22 proc. – magistrantūroje, ir apie 3 proc. doktorantūroje. Geriausiuose ir tikrai tyrimais arba, kaip Lietuvoje sakoma, mokslu grįstuose universitetuose minėtų studijų programų santykis yra gerokai kitoks. Pavyzdžiui, Masačiusetso technologijos institute 60 proc. studijuoja pobakalaurinėse ir tik 40 proc. – bakalauro studijose, Londono universiteto koledže atitinkamai 47 ir 53, Londono ekonomikos mokykloje- 55 ir 45, Kopenhagos- 49 ir 51, Upsalos universitete- 38 ir 62 proc., o Tartu universitete – 47 ir 53 proc. Tarp Lietuvos universitetų tik Vilniaus turi gerą pusiausvyrą šiuo atveju, kur pirmos pakopos yra 56 proc. ir aukštesnių pakopų- 41 proc. studentų.
Atskira istorija būtų doktorantūros studijos. Jos tebelieka menkai paklausios (išimčių rastume, bet išimtys tik patvirtina taisyklę) dėl suprantamų priežasčių, nes doktoratų stipendijos, už kurias gyvena ketverius studijų metus, ne itin viršija minimalų atlyginimą, o apgynus disertaciją toliau laukia nežinomybė, nes jokių karjeros garantijų daugumai naujų daktarų nėra. Tad doktorantų skaičių galima palyginti su gimstamumu Lietuvoje, kuris yra toks žemas, kad nebeužtikrina kartų kaitos. Panašiai yra ir su doktorantų rengimu, nes jaunų mokslininkų, kurie pakeis vyresnius ir išeinančius, gali nebeužtekti. Apie kokius nors nepavejamus metų metais Europos Sąjungos vidurkius doktorantūros srityje nėra ir ką kalbėti.
Šios demotyvuojančios doktorantūros sistemos su menkomis stipendijomis ir karjeros neapibrėžtumu rezultatas yra ne tik per mažai doktorantų, bet kai kuriose srityse priėmimai į doktorantūrą vyksta be konkursų ir vien tam, kad būtų užpildytos vietos net ir moksliniams tyrimams nepasirengusiais kandidatais.
Kas mūsų laukia? Kartais geriau negalvoti, nes… ir dabar turime akademinių analfabetų, o liūdniausia, kad jų yra ir pačiose aukščiausiose pozicijose, nes kažkaip anie kaip kažkas iškyla į viršų ir tiesiog pagal klasikinį nekompetencijos (Peter principle) principą. Per stipriai pasakyta? Ne. Tik gal tai reikėjo sakyti anksčiau… Bet vis vien šiandien reikia rimtos studijų programų pertvarkos. (Tęsinys – kitame numeryje)