Kuo svarbi bibliografija medicinos istorijos tyrėjams? Į šį klausimą galėčiau atsakyti, remdamasi savo patirtimi. Mano mokslinio darbo tikslas – išnagrinėti neurologijos mokslo raidą imperatoriškajame Vilniaus universitete ir Vilniaus medicinos draugijoje XIX a. pirmoje pusėje.
Vilniaus universitete XIX a. pirmoje pusėje neurologija nebuvo laikoma atskira medicinos disciplina. Vakarų Europos universitetuose neurologija taip pat dar nebuvo tapusi savarankiška mokslo šaka, nes nervų sistemos ligos iki pat XIX a. antrosios pusės nebuvo atskirtos nuo terapijos. Tradiciškai su neurologijos gimimu siejama Žano Martino Šarko (Jean-Martin Charcot, 1825 – 1893) veikla Paryžiaus Salpêtrière ligoninėje, vadintoje Prancūzijos ir Europos neurologijos centru. Didelę svarbą turėjo J. M. Šarko sukurtas anatominis-klinikinis metodas, siekiant kiekvieno nervų sistemos liga sirgusio ligonio diagnozę pagrįsti patologiškai po ligonio mirties [1]. Šis metodas nuo 1805 m. Johano Pėterio Franko (1745 – 1821) ir Jozefo Franko (1771 – 1842) dėka pradėtas taikyti ir Vilniaus Terapijos klinikoje [2]). Didelę reikšmę turėjo ir J. M. Charcot 1868 m. skaitytos neurologijos paskaitos.
Akivaizdu, kad XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus universitetas gyveno savo aukso amžių: su keturiais fakultetais, įsteigtomis Universiteto klinikomis, augančiu mediciną studijuojančių studentų skaičiumi, teorines ir praktines disciplinas dėstė aukščiausio lygio specialistai, pakviesti iš Vakarų Europos. Universiteto finansinė padėtis taip pat buvo stabili, įkurtas Medicinos institutas, kuriame medicinos nemokamai mokėsi gabūs studentai [3].
Nors XIX a. pirmoje pusėje neurologija kaip atskira medicinos disciplina dar nebuvo užgimusi, tačiau susidomėjimas nervų sistemos ligomis buvo didelis. XIX a. pr. universiteto darbuose skelbta, kad svarbiausia sielos gebėjimų vieta, išorinių jutimų centras, pirminė judesių pradžia yra galvos smegenys, kilniausias žmogaus kūno organas (humanae nobilissimum organon) [4]. Todėl tas ypatingas dėmesys, skirtas nervų sistemos ligų diagnostikai ir gydymui veikiausiai buvo neurologijos mokslo XIX a. Vilniuje priešaušris, kurį savo disertacijoje ketinu panagrinėti plačiau.
Medicinos istorijos tyrinėjimams, kaip ir kito pobūdžio istoriniams tyrimams, svarbiausia atrasti ir išnagrinėti pirminius šaltinius. Savo disertacijoje nagrinėju XIX a. pr. – XIX a. vid. Vilniaus universiteto medicinos magistrų mokslinius darbus nervų, kai kurių psichikos ligų tematika, rašytus lotynų kalba, Vilniaus medicinos draugijos susirinkimų bei neurologinių ligonių pristatymų 1806 m. – 1842 m. protokolus (draugijos narių pranešimus, nervų sistemos ligomis sirgusių pacientų demonstracijas, klinikinių atvejų aptarimus, centrinės nervų sistemos patologinės anatomijos tyrimų medžiagą), Jozefo Franko mokslinį palikimą, Jano Sniadeckio (1756 – 1830) ir Andriaus Sniadeckio (1768 – 1838) darbus, apimančius atminties, intelekto galių tyrimus, XIX a. pr. Vakarų Europos farmakopėjų medžiagą, XIX a. pr. Vilniaus periodinėje spaudoje pateiktą medicinos teorijų kritiką, svarbią neurologijos mokslo raidai.
Svarbiausias darbas, atvedęs prie didžiosios dalies pirminių šaltinių – A. Bielinio sudaryta ir 1958 publikuota bibliografijos rodyklė „Medicinos daktarų disertacijos, apgintos arba pripažintos Vilniaus universitete 1793 – 1842 metais“ [5], kurią nurodė kraujagyslių chirurgė, ilgametė Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė, docentė Dalia Triponienė. Vadovaudamasi šia be galo svarbia rodykle, Vilniaus universiteto bibliotekos bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose radau beveik visus ieškotus vertinguosius leidinius.
Didžiausią šaltinių dalį sudarė lotynų kalba parašytos Vilniaus imperatoriškojo universiteto (1803 – 1832 m.) studentų magistrų disertacijos, skirtos nervų sistemos ligoms nagrinėti. Išvertusi iš lotynų kalbos šiuos mokslinius darbus, sužinojau apie tifo ir encefalito diferencinę diagnostiką XIX a. pr. Vilniaus Terapijos klinikoje, stuburo kanalo vandenę, lytos nejautrą, trepanacijos procedūrą, Šv. Vito chorėją, somnambulizmą, lėtinę hidrocefaliją, kaltūno poveikį galvos bei nugaros smegenims, stuburo ligas, gimdyvių konvulsijas, bendrosios miego arterijos perrišimo operaciją, arachnoiditą, encefalocelę, apie lėtinį vėmimą sukeliančias ligas, galvos svaigimą, tetaniją, mielitą, kitas galvos smegenų ligas, gydytas Vilniaus terapijos klinikoje ir t. t.
A. Bielinio sudaryta ir daugiau nei prieš pusšimtį metų publikuota bibliografijos rodyklė padėjo surasti pirminius šaltinius, nukreipė teisinga kryptimi, neleido pasimesti literatūros gausoje. Bibliografijos tausoja mokslo istorikų jėgas ir taupo laiką, jos vertingos tiek šiandien, tiek bus vertingos rytoj, o ypač – po šimto ar kelių šimtų metų. Bibliografijos – švyturiai naktyje, kelrodės žvaigždės, neleidžiančios pasiklysti.
Literatūra:
1. Clarac F, Boller F. History of neurology in France. Handb Clin Neurol. 2010;95:629–56.
2. Frank JP. Biography of Dr. Johann Peter Frank, Imperial and Royal Court Councillor, Hospital Director and Professor of Practical Medicine at the University in Vienna, Member of various learned Societies, written by himself. J Hist Med Allied Sci. 1948;3(1):11–46.
3. Biziulevičius S. Medicinos mokslai senajame Vilniaus universitete 1781 – 1842 m. Vilniaus medicinos istorijos almanachas. Vilnius: Medicina Vilnensis; 1997.
4. Derszkoff F. Dissertatio inauguralis medico – practica de hydrocephalo chronico binas observationes medico-practicas continens. Vilnae: typis A. Marcinowski; 1819.
5. Bielinis A. Medicinos daktarų disertacijos, apgintos arba pripažintos Vilniaus universitete 1793 – 1842 metais. Bibliografijos rodyklė. Vilnius: LTSR MA Centrinė biblioteka; 1958.
Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė
Autorė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantė