Socialiniuose moksluose itin gausu sąvokų, kurių dažnas vartojimas jas nuvertino. Viena iš jų – „globali maisto problema“. Tyrimai rodo, kad maisto stygiaus problemą sąlygoja ne ribota pasiūla, o mokios paklausos stygius, kurios priežastis – socialinė nelygybė. Jos pobūdis yra išimtinai regioninis.
Remdamiesi tarptautinių institucijų, pirmiausia Jungtinių Tautų Žemės ūkio ir maisto (FAO) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), statistine medžiaga ir mūsų tyrimais, siekėme:
išanalizuoti gyventojų skaičiaus ir maisto pasiūlos pokyčius ilguoju laikotarpiu;
parodyti šių procesų teritorinius ypatumus;
aptarti metodologinius apsirūpinimo maistu ir jo saugumo aspektus;
remdamiesi Pasaulio ekonomikos forumo tyrimais, apibūdinti globalių problemų hierarchiją, tiek pagal grėsmių tikimybę, tiek pagal galimą jų poveikį;
aptarti galimus apsirūpinimo maistu sprendimo būdus, tiek supranacionaliniu, tiek nacionaliniu lygmenimis.
Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojamos ir analizuojamos ne tik nacionalinio ar energetinio saugumo sąvokos, bet ir maisto saugumo problematika, o vadinamoji „maisto korta“ vis dažniau naudojama geopolitiniuose „žaidimuose“. Naujausiose mokslinėse publikacijose galima aptikti teiginių, kad socialinius neramumus Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje prieš 7 metus („arabų pavasarį“) lėmė ne demokratijos stygius, o maisto kainų šuoliai ir jo stygius.
Žemės ūkio – pagrindinio maisto tiekėjo, veikla ir maisto sektoriaus rodikliai turi didelę įtaką valstybės ekonomikai. Išlaidų maistui dalis namų ūkio pajamose gana taikliai atspindi gyvenimo kokybę valstybėje. Maisto sektorius yra atsparesnis kriziniams reiškiniams ekonomikoje, palyginus su kitais ekonomikos sektoriais, nes jo produktas tenkina gyvybiškai svarbias reikmes ir yra pirmojo būtinumo prekė.
Maisto stygiaus ar jo pertekliaus problema yra susijusi su daugeliu dalykų, bet pirmiausia su žmonių skaičiaus didėjimu – iš vienos pusės, o iš kitos – su maisto pasiūla ir jo mokia paklausa. Bene pirmasis dėl sparčiai didėjančio žmonių skaičiaus rūpestį dar prieš devynis šimtmečius išsakė popiežius Urbonas II. Jis laiške tikintiesiems dėl Šventų žemių išlaisvinimo rašė: „Jūsų žemė, kurią valdote, yra uždaryta iš visų pusių, apsupta kalnais ir per maža dideliam Jūsų gyventojų skaičiui. Ji vos tik gali išmaitinti tuos, kurie ją dirba.“ Platesniu mastu šį klausimą iškėlė anglų ekonomistas Thomas Robert Malthus (1776–1834), kuris teigė, kad gyventojų skaičiaus prieaugio tempas visada viršija pragyvenimui reikalingų produktų kiekio didėjimą ir, jeigu nebus imamasi atitinkamų priemonių, žmonijos laukia badas, ligos ir kita. Nors ir iki šių dienų netrūksta apokaliptinių vizijų, tačiau nuosekli empirinė analizė tokių teiginių nepatvirtina, nors įvairių mitų apie apsirūpinimą maistu netrūksta. Čia pateikiu bene plačiausiai eskaluojamus:
1. Per mažai maisto, per daug žmonių.
2. Klimato kaita daro badą neišvengiamą.
3. Tik pramoninis žemės ūkis ir GMO gali išmaitinti pasaulį.
4. Organinis ir ekologinis ūkininkavimas negali išmaitinti alkano pasaulio.
5. Agrariniame versle privalome rinktis: ar daugiau sąžinės, ar daugiau produkcijos.
6. Laisvoji rinka gali padėti įveikti maisto problemą.
7. Laisvoji prekyba: čia glūdi visos maisto nepritekliaus priežastys.
8. Užsienio pagalba yra geriausias būdas padėti neprivalgantiems.
9. Šios problemos sprendimas nuo mūsų (t. y. gyvenančių išsivysčiusiose šalyse) nepriklauso.
10. Ką nors daryti, sprendžiant maisto problemą, jau pernelyg vėlu, nes yra per didelė galios koncentracija.
Įdomu pastebėti, kad įvairios akademikų ir analitikų grupės forumuose ir susitikimuose ne itin dažnai analizuoja maisto stygiaus problemas. Antai peržvelgus garsiojo Romos klubo pranešimus, pradedant pirmąja studija, išleista dar 1972 m., matyti, kad pagrindinis jų perspėjimas – senkantys ištekliai ir degraduojanti aplinka.
Vienas iš minėtos studijos autorių, profesorius Jorgen Randers, kuris yra ir ne itin seniai išleistos studijos „A Global Forecast for the Next Forty Years“ vienas autorių, daugelyje smulkesnių publikacijų ar interviu neįžvelgia jokios grėsmės, žmonijai apsirūpinant maistu, tačiau akcentuoja kitas grėsmes: didėjančią socialinę nelygybę, atskirtį ir ribotą mokią paklausą kai kuriuose pasaulio regionuose. Anot J. Randers, maisto problema yra „globalios nedarnos“ problema. Čia mokslininkas turi galvoje tiek tarptautinių institucijų, tiek nacionalinių vyriausybių nesugebėjimą spręsti tolygaus aprūpinimo maistu problemą, didinant gyventojų pajamas ir mažinant socialinę atskirtį. Net į garsaus, įtakingo ir vieno iš slapčiausių tarptautinių sambūrių vadinamo Bilderbergo klubo, kuris neretai tituluojamas šešėline pasaulio vyriausybe, darbotvarkę maisto problematika įtraukiama nebent tada, kai maisto kainų šuoliai ir maisto stygius gresia dideliais socialiniais neramumais ir ekonomikos sukrėtimais.
Dabar apie gyventojų skaičiaus kiekybinius ir struktūrinius pokyčius. Svarbiausios yra trys tendencijos: gyventojų skaičiaus vidutiniai metiniai prieaugio tempai lėtėja (žr. 1 pav.); antra, kinta gyventojų amžiaus struktūra – aiški senėjimo tendencija; trečia, išlieka dideli tiek gyventojų skaičiaus, tiek jų amžiaus struktūros teritoriniai skirtumai.Matome ryškius gyventojų tankumo skirtumus (žr. 2 pav.), kuriuos lemia gamtiniai, ekonominiai, nacionalinio tapatumo ir kiti veiksniai. Esant vidutiniam gyventojų tankumui 44,7 žm./kv. km (skaičiuojant tik sausumos plotą), Azijoje gyvena daugiau kaip 60 proc. visų Žemės gyventojų. Vien Kinijoje – 20 proc. (kas penktas Žemės gyventojas – kinas), Indijoje – 16 proc. Tankiausiai gyvenama Pietų ir Rytų Azijoje (tarp tankiausiai apgyventų valstybių yra ir Japonija), Vakarų Europoje, dar vietomis Centrinėje Amerikoje ir Indonezijoje.
Pastaraisiais metais valstybių gyventojų struktūrinius pokyčius itin paspartino išaugusi ir iš esmės nevaldoma imigracija iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europos valstybes. Keičiasi Europos gyventojų religinė ir rasinė struktūros. Islamizacijos procesas Europoje – akivaizdus. Ar Europa taps islamiškuoju žemynu, pirmiausia priklausys nuo ES institucijų sprendimų ir platesnių geopolitinių pokyčių, mažinant skurdą ir socialinę atskirtį imigracijos kilmės šalyse.Prognozuojami vidutiniai metiniai gyventojų prieaugio tempai atskiruose pasaulio regionuose ryškiai skiriasi – nuo aukščiausių valstybėse, esančiose piečiau Sacharos, iki depopuliacijos Europoje, kuri, be sunkiai valdomos imigracijos, yra svarbiausia demografinė problema. Mirtingumas viršijo gimstamumą net septyniolikoje Europos valstybių. Į šį sąrašą patenka ne tik Lietuva, bet ir Graikija, Vokietija, Italija, Kroatija. Švedija bei kitos Europos šalys. Teigiamas natūralusis gyventojų prieaugis matomas tik Airijoje, Kipre, Lichtenšteine, Liuksemburge ir kai kurių šalių pavieniuose regionuose.
Doc. dr. Raimundas Dužinskas