Pirmosios žinios apie lietuviškas medicinos knygas randamos etnografo, knygų tyrėjo, bibliografo Silvestro Baltramaičio bibliografiniame darbe „Lietuvos geografijos, etnografijos ir statistikos bibliografinės medžiagos rinkinys“ („Sbornik bibliografičeskich materialov dlia geografii, etnografii i statistiki litvyn“. Pirmas leidimas – 1891, antras – 1904 ) bei veikalo priede “Lietuviškų ir senųjų prūsų knygų, išleistų 1533-1891 metais sąrašas” „Spisok litovskich i drevneprusskich knig“, išleistame 1891 m. ir 1904 m. XX a. pradžioje pasirodė atskiri medicinos literatūros sąrašai, skirti gyventojų švietimui, kurie buvo spausdinami periodiniuose leidiniuose.
Dr. Petro Avižonio sudarytam sąrašui „Medicinos ir higienos knygos“ buvo paskirtas 1909 m. „Lietuvos ūkininko“ priedo „Sveikata“ atskiras numeris (1909, Nr. 3, p. 9 – 13). Tais pačiais metais sąrašas išleistas atskiru leidiniu. Aptariamos 1895 – 1909 m. išleistos lietuvių k. parašytos knygos, nagrinėjančios medicinos ir higienos klausimus. Sąraše pateikta 41 knyga. Tematika plati – pradedant fiziologijos problemomis, baigiant praktiniais medicinos patarimais. Leidiniai suskirstyti į du skyrius. Pirmajame skyriuje – 22 knygos, skirtos „pradžiamoksliams“, o antrajame 19 knygų „apsišviestesniems“ skaitytojams. Literatūra išsamiai anotuota. Autorius pataria perskaityti visas knygeles, net nurodo skaitymo seką.
Pirmasis mėginimas aprėpti visą medicinos spaudą nuo XVIII a. trečiojo dešimtmečio, taip pat ir periodiką, priklauso Nepriklausomos Lietuvos veikėjui, prezidentui, gydytojui Kaziui Griniui. Vertingas jo surinktas, susistemintas medicinos knygų lietuvių kalba sąrašas, apimantis laikotarpį nuo pirmosios medicinos knygos „Regulas diel skarbawu žmoniu kayp sawi reik užlajkiti nug choleros“ pasirodymo 1848 m. Kaune iki 1921 m. K.Grinius, sakydamas, kad iki „Regulu…“ pasirodymo, medicinos spaudinių beveik nebūta, remdamasis bibliografu Silvestru Baltramaičiu, pamini 1782 m. išėjusį leidinį „Pamokimas apie užauginima vaiku“. Taip pat priskiria L. Ivinskio kalendorius, leistus 1846 – 1862 m., kuriuose buvo spausdinami medicinos straipsniai. Pasak K.Griniaus, tik nuo „Aušros“ laikų šioje srityje pasirodo didesnis judėjimas, iki spaudos atgavimo užsienyje išspausdinta apie 30 medicinos knygelių ir nemažai straipsnių.
Bibliografiniame sąraše K.Grinius užregistravo 204 spaudinius (medicinos knygos, straipsniai bei periodika), o kartu pridėjus šaltinius – iš viso susidaro 211. Jis išskyrė keturis medicinos spaudos laikotarpius: pirmasis – nuo 1848 m. iki 1883 m., kuris „pasižymi tik dvejeto brošiūrų ir keletos straipsnių išleidimu“; antrasis – spaudos draudimo metais (1883 – 1904), kai jau pastebėtas spaudos padaugėjimas; trečiasis – nuo spaudos atgavimo iki Lietuvos valstybės susikūrimo (1904 – 1918); ketvirtasis – 1918 – 1921 m., kuris išsiskiria spaudinių pagausėjimu, „tik dažniausiai ne iš privačios, bet iš valstybinės iniciatyvos.“
Surinktos medžiagos pabaigoje pateiktas visų XIX skyrių sąrašas. Tematika įvairi: akių ligos, biologija, bakteriologija, infekcinės ligos, alkoholio ir rūkymo žala. Nurodomas autorius, pavadinimas, vertėjai, leidimo data ir vieta, todėl galima sužinoti ar knygos leistos Lietuvos teritorijoje ar už jos ribų. Yra pagalbinė rodyklė „Autorių ir leidėjų sąrašas“. K.Griniaus darbas „Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių tarpe.
Medicinos knygų, išėjusių lietuvių kalba, sąrašas“ išspausdintas 1922 m. žurnalo „Medicina“ trijuose numeriuose buvo išsamiausias iki tol epizodiškai išleistų medicinos srities bibliografinių sąrašų. Tai pirmoji retrospektyvinė medicinos literatūros rodyklė. Daktaro Griniaus darbus vertindamas profesorius, bibliografas Vladas Žukas sakė: „Vienas pirmųjų lietuviškos medicinos spaudos šakinės bibliografijos pradininkų Lietuvoje“.
Medicinos literatūra daugiausia atsispindėjo bendruose bibliografiniuose leidiniuose. 1922 – 1926 m. nereguliariai leidžiamame žurnale „Knygos“ buvo skyrius „Medicina ir veterinarija“. Medicinos knygos registruojamos 1928 m. pradėtame leisti žurnale „Bibliografijos žinios“ (ėjo iki 1943 m.) skyriaus „Pritaikomieji mokslai“ poskyryje „Medicina. Higiena“, o straipsniai iš periodinių leidinių – antroje dalyje, periodikos skyriaus poskyryje „Medicina. Higiena“. Tačiau „Bibliografijos žinios“ medicinos literatūros išsamiai neatspindėjo. Didžiausias to meto retrospektyviosios bibliografijos darbas, į kurį įtraukta ir medicinos literatūra buvo Vaclovo Biržiškos parengta „Lietuvių bibliografija“, apimanti lietuvių raštiją nuo 1547 m. iki 1910 m. Literatūros sąrašai apie XVI – XVIII a. lietuvių liaudies mediciną ir vaistininkus atspausdinti S.Slonimskio veikale „Materialy po istorii mediciny v Litvie“ (Tauta ir žodis. 1928, t. 5, p. 511 – 561).
Žurnale „Medicina“ buvo spausdinami atskirų medikų darbų sąrašai, užsienio medicinos leidinių anotacijos ir referatai, pranešiami apie medicinos knygas ir žurnalus, kurie supažindino Lietuvos medikus su einamąja medicinos literatūra. 1929 m. žurnale išspausdintas gydytojo Juozo Bagdono sąrašas, 1937 m. Nr. 4 – pranešimai. Didesnės apimties (140 vienetų) mokslo darbų sąrašas buvo pridėtas prie J.Kestavičiaus straipsnio apie kelio sąnario tuberkuliozės gydymą (Medicina, 1927, Nr. 12). Izidoriaus Kisino sudarytame „Lietuviškų knygų sisteminiame kataloge“ (1938 m.) užfiksuoti 168 medicinos leidiniai, išleisti 1907 – 1937 m. Iki karo specialioji medicinos bibliografija buvo renkama pavienių asmenų, o 1945 m. įkūrus Knygų rūmus pradėti registruoti visi Lietuvoje leidžiami spaudiniai.
1944 m. įkurtos Valstybinės mokslinės medicinos bibliotekos (dab. Lietuvos medicinos biblioteka) vienas iš pagrindinių uždavinių buvo tapti medicinos bibliografijos centru. Biblioteka 1948 m. pradėjo leisti informacinį biuletenį „Nauja literatūra, gauta Respublikinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje“, o nuo 1960 m. ir „Medicinos periodika“. 1951 m. pasirodė pirmoji šakinės bibliografijos rodyklė „Lietuvos TSR medicinos literatūra už 1945 – 1950 m.“, kuri vėliau išaugo į svarbiausią bibliotekos rengiamą šakinės bibliografijos leidinį „Lietuviškoji medicininė bibliografija“ (nuo t. 4 – „Lietuviškoji medicininė literatūra“).
Pirmasis tomas, apimantis 1940 – 1957 m. literatūrą, pasirodė 1959 m. Medicinos biblioteka viena iš pirmųjų Sovietų Sąjungoje pradėjo leisti nacionalinę medicinos bibliografiją. Pirmųjų tomų sudarytojai buvo gydytojai – bibliotekos darbuotojai Vladas Šimkūnas, Ona Vaišvilaitė. Į rodyklę įtraukta medicinos literatūra lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, taip pat lietuvių medikų darbai, leisti Sovietų Sąjungoje, kitose to meto socialistinio bloko šalyse, bei tų šalių medikų darbai apie Lietuvos mediciną.
Nuo 1989 m. įtraukiami ir išeivijos spaudiniai. Rodyklės apimtis sparčiai augo. Jeigu pirmajame tome išleistame 1959 m. buvo 2060 pozicijų, tai trečiajame jau – 6200 bibliografinių įrašų. Spaudiniai klasifikuojami dalykiniu principu (pagal medicinos mokslo šakas). Pateiktos pagalbinės autorių pavardžių, geografinės, išradėjų, disertacijų ir kt. rodyklės. Išleista 11 tomų, 12 – as tomas liko rankraštyje. 1960 m. išleista bibliografijos rodyklė „Komplikacijos gydant antibiotikais“ apimanti 1948 – 1958 m. lietuvių ir užsienio literatūrą, buvo populiari ir užsienyje.
Kaip 1961 m. žurnale „Bibliotekų darbas“ rašė Vladas Šimkūnas informacinį – bibliografinį darbą daugiausiai dirbo medikai. Bibliografijų rengime dalyvavo gydytojai. Vieni iš jų talkino patarimais, buvo leidinių redkolegijos nariais, tačiau nemažai gydytojų yra dirbę bibliografais Valstybinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje.
1949 m. gydytoja ir bibliografė Mina Finkelšteinienė sudarė pirmąjį rekomenduojamos literatūros sąrašą. 1951 m. – trumpą bibliografiją „Gydymo – profilaktikos ir sanitarinio darbo organizacija kaimo gydymo apylinkėje“. Tai 9 psl. leidinukas, skirtas kaimo gydytojų 2 – ąjam suvažiavimui. M.Finkelšteinienė yra sudariusi po keletą rekomenduojamos literatūros sąrašų 1952 – 1953 metais.
Jonas, Vytautas Gutauskas, 1945 metais baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, dirbo Valstybinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje, 1951 – 1958 m. buvo bibliotekos direktoriumi. Su bendraautoriais sudarė bibliografijos rodykles „ Virškinimo fiziologijos ir patologijos klausimai“ (1958), „Gydomasis maitinimas“ (1957), „Lietuviškosios medicininės bibliografijos“ pirmąjį tomą (1959) ir kt. Buvo šios bibliografijos t. 4 ir 5 redakcinės kolegijos narys. 1958 – 1960 m. – „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ biologijos, medicinos ir žemės ūkio skyriaus redaktorius.
Ona Vaišvilaitė – Poškienė, baigusi VU Medicinos fakultetą, 1956 – 1969 m. dirbo vyriausia bibliografe Valstybinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje. Ji parengė daug rekomenduojamos literatūros sąrašų ir bibliografijos rodyklių „Virškinimo fiziologijos ir patologijos klausimai“ (1958), „Komplikacijos gydant antibiotikais“ (1958), „Lietuviškoji medicininė bibliografija“ (t. 4, 1969).
Gydytojas psichiatras, bibliografas Vladas Šimkūnas (1917 – 1979), prieš karą buvo baigęs felčerių mokyklą. Grįžęs iš Komijos lagerių 1957m. – 1965 m. dirbo Valstybinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje bibliografu, skyriaus vedėju, su bendraautoriais sudarė „Lietuviškosios medicininės bibliografijos“ pirmuosius tris tomus (1959 – 1965). Jis parengė medicinos mokslų daktarų bibliografinį žodyną (darbas nebaigtas), Lietuvos medicinos mokslų kandidatų ir daktarų rodyklę, teminių bibliografijos rodyklių, rekomenduojamos literatūros sąrašų gydytojams praktikams, kursų lankytojams.
Vladas Šimkūnas, norėdamas padėti savo bendrakursiams, kviesdavo juos padirbėti Medicinos bibliotekoje. Jo kurso draugė, kraujagyslių chirurgė doc. dr. Dalia Čepaitė-Triponienė, 1960 metais dirbusi Medicinos bibliotekoje, prisimena, kad kolega supažindino ją su bibliografija, jos reikšme, medicinos žinių kaupimu. 1964 m. Vl.Šimkūnas baigęs VU Madicinos fakultetą dirbo Naujosios Vilnios psichoniaurologinėje ligoninėje gydytoju, skyriaus vedėju.
Gydytoja Valentina Žilinskienė–Lukoševičienė 1958 – 1968 m. dirbo Valstybinės mokslinės medicinos bibliotekos direktore. Viena iš bibliografijos rodyklės „Takaji liga“ (1966) sudarytojų. Gydytoja Sofija Liucija Liudkevičienė baigusi pediatrijos studijas 1967 – 1973 m. dirbo Medicinos bibliotekoje, nuo 1968 m. – bibliotekos direktorė. Ji buvo viena iš bibliografijos rodyklės „Kasos anatomija, fiziologija ir patologija“ (2 t., 1958 – 1972) autorių. Viena ir su bendraautoriais sudarė leidinius „Rekomenduojamos literatūros sąrašas, skirtas VIII respublikinei pediatrų konferencijai“, „Rekomenduojamos literatūros sąrašas, skirtas respublikinei mokslinei tiriamajai kurortologų ir fizioterapeutų konferencijai“, „Rekomenduojamos literatūros sąrašas, skirtas respublikinei reumatologų konferencijai“.
Gydytoja Aldona Rėkuvienė 1969 – 1973 m. dirbo Valstybinės mokslinės medicinos bibliotekos Medicininės ir medicininės techninės informacijos skyriaus vedėja, 1973 -1990 m. direktore. Kartu su kitais autoriais parengė bibliografijos rodykles „Kasos anatomija, fiziologija ir patologija“ (1972) ir kt. Buvo bibliografijos rodyklių „Lietuviškoji medicininė literatūra“ (t. 7 – 11, 1977 – 1992) atsakingoji redaktorė.
Anatomas, antropologas, VU Medicinos fakulteto dekanas profesorius Gintautas Česnys yra minėjęs, kad mokslininko karjerą pradėjo bibliografija. Baigęs VU Medicinos fakultetą, 1964 – 1965 metais (taip užfiksuota dokumentuose, bet gal būt ir ilgiau, nes jis pats rašo išdirbęs kelerius metus) dirbo Valstybinėje mokslinėje medicinos bibliotekoje vyresniuoju bibliografu. Tai buvo ne tik galimybė prisidurti prie kuklios Anatomijos katedros asistento algos.
Šis darbas jam padėjo susigaudyti informacijos labirintuose, suvokti bibliografijos reikšmę rengiant mokslo darbus. Pasak profesoriaus, bibliografinio darbo Medicinos bibliotekoje patirtis įsirėžė visam gyvenimui. „Pirmiausia nugrimzdau į spaudos pasaulį – knygų ir straipsnių okeaną, paieškų labirintus, informacinių leidinių ir katalogų vingrybes. […] Antra, tapau pusiau profesionaliu, bet visada ištikimu bibliografu“. Bibliotekoje jis parašė savo pirmąjį mokslo (literatūros apžvalgos) straipsnį į žurnalą „Sveikatos apsauga“ (1965, Nr. 9). Savo darbu ir patarimais daug prisidėjo renkant medžiagą ir ją tvarkant rodyklės „Lietuviškoji medicininė bibliografija“ trečiajam tomui, buvo t. 5 – 11 redkolegijos narys.
Kartu su bibliografe Terese Dragūniene sudarė bibliografijos rodyklę „Komplikacijos gydant antibiotikais“ (1966), o vėliau, jau nebedirbdamas bibliotekoje, buvo atsakingasis bibliografijos rodyklės „Kasos anatomija ir fiziologija“ (1972) redaktorius. Jo su profesoriumi Salezijumi Paviloniu parengta ir bibliotekos 1974 m. išleista „Lietuvos antropologijos bibliografija, 1470 – 1970“. Rodyklėje – 2300 ne tik Lietuvos, bet ir užsienio antropologų publikacijų, vienu ar kitu aspektu atspindinčiu Lietuvos gyventojų antropologiją.
Apie šio leidinio atsiradimą profesorius rašė: „Tos knygos istorija savotiška. Mano mokytojas prof. Salezijus Pavilonis buvo bebaigiąs, o aš bepradedąs rengti disertacijas. Jis pasiūlė kartu ruošti istorinius disertacijų įvadus. Užsikrėtęs bibliografine „bacila“, įnikau naršyti literatūrą nuo Seniausių laikų (XVI a.) iki Naujųjų laikų. Dirbau svarbiausiose Lietuvos, Latvijos, Estijos, Maskvos bibliotekose, seniausiąją literatūrą tikrindavau de visu, netgi duodavau labai trumpą jų anotaciją, nurodydavau biblioteką ir signatūrą“. G.Česnys – vienas iš žinyno „Mūsų gydytojai“ sudarytojų. Vėliau profesorius prisiminė, kad bibliografija pradėjęs mokslo karjerą, jos saulėlydyje vėl grįžta prie bibliografijos, nes rašo išsamią „Lietuvos antropologijos istoriją“.
Straipsnyje „Ugdykime savo bibliografinę kultūrą“ (Sveikatos apsauga. 1983, Nr. 10, p. 20 – 24) G.Česnys rašo: „ „Mėgsti knygą, daug skaitai – esi kultūringas. Tačiau retas mūsų pagalvoja, ar pakankamai efektyviai naudojasi knyga, bibliotekomis, informacijos šaltiniais, ar moka teisingai anotuoti perskaitytus spaudinius, juos dokumentuoti, ar sugeba kaupti ir tvarkyti literatūrinę medžiagą jį dominančiu nokslo, visuomenės gyvenimo, meno klausimu. […] Bibliografinės kultūros turinį pirmiausia sudaro mokėjimas naudotis knyga, sugebėjimas iš jos gauti kuo daugiau žinių, o tam būtina nutuokti apie knygų struktūros tipus, jų pagalbinį aparatą (nuorodas, santrumpas, įvairaus pobūdžio rodykles bei vardynus), duomenų tabuliavimo ir grafinio vaizdavimo pagrindus. Visa tai – žinių apie knygą, tą didžiausią žmonijos išradimą, pradmenys. […]
Antras bibliografinės kultūros dėmuo – mokėjimas susirasti reikiamą, iš anksto žinomą leidinį. Tam būtina turėti supratimą apie bibliotekų struktūrą, jų atskirų grandžių teikiamas galimybes ir paslaugas, katalogų ir kartotekų tipus, pagaliau knygos užsakymo tvarką. […] Dar didesnės bibliografinės kultūros reikia tada, kai tenka rinkti, kaupti literatūrą, ypač pasaulinę, kokiu nors svarbiu rūpimu klausimu – rengiantis pranešimui, ataskaitai, paskaitai, rašant straipsnį, įsisavinant naują diagnostikos ar gydymo būdą. Tada negalima apsieti be bendrosios ir šakinės bibliografijos, įvairių literatūros rodyklių, sąrašų, sąvadų ir kitų informacinių leidinių, be monografijų ir stambesnių apžvalginių straipsnių bibliografinių nuorodų, referatyvinių žurnalų ir reikia žinoti, kur tokios pagalbos ieškoti, į ką kreiptis, nuo ko pradėti, kad darbo sąnaudos būtų kuo mažesnės. […] mokėjimas aprašyti literatūros šaltinius – tai dar viena bibliografinio išprūsimo sudedamųjų dalių. Bet ką rašant, būtina taisyklingai nurodyti, kuo remtasi, kieno mintimis bei patyrimu naudotasi“.
Profesorius teigia, kad geras savo srities specialistas, profesijos meistras – svarbiausia. Tačiau geras specialistas – tai tik asmenybės dalis, o be knygos tapti asmenybe neįmanoma. Jis pabrėžia Medicinos bibliotekos reikalingumą ir svarbą: „Bibliotekos darbuotojai daugeliui studentų, gydytojų praktikų ir mokslininkų suteikė žinių apie darbo su knyga pradmenis, padėjo bibliografiškai prusti, suteikė konkrečią paspirtį“.
Iš Lietuvos išeivijos medicinos istorijos tyrinėtojų, knygų autorių galima išskirti vertingų leidinių sudarytoją, gydytoją prof. Mildą Kuršaitę Budrienę (Budrys). Praėjus keletui metų po vyro, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo, Pasaulio gydytojų sąjungos pirmininko, gydytojo Stasio Budrio, mirties 1988m. ji įsteigė Lietuvių medicinos muziejų, rinko medžiagą apie Amerikos lietuvius gydytojus.
1991 m. pasirodė pirmoji prof. M. Budrienės knyga „Amerikos lietuvių gydytojų vardynas“, o po metų kita knyga „Amerikos lietuviai gydytojai“ (1992), kurią galima laikyti pirmosios tęsiniu. Leidinyje surinktas ir detaliai pateiktos nusipelniusių visuomenės bei kultūros veikėjų gydytojų biografijos, nurodomi bibliografiniai šaltiniai. 1992 m. išspausdintas jos staipsnių rinkinys „Iš Lietuvos sveikatos apsaugos istorijos“.
1996 m. išleistoje dr. M.Budrienės knygoje „Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose“ aprašyti gydytojai, dirbę Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, Vakarų Europoje, Kanadoje bei Australijoje. Pateikiamos ne tik jų biografijos, įsikūrimo aplinkybės, veikla, bet ir valstybės, kurioje jie gyveno geografinė padėtis, gyventojų skaičius, valstybinė santvarka, sveikatos apsaugos sistema ir medicinos studijos. Gydytojų pavardės pateikiamos taip, kaip jos rašomos dokumentuose. Pavadinimai rašomi originalo kalba.
Dr. M.Budrienė rinko medžiagą apie Lietuvos gydytojus, jų praktiką ir studijas įvairiuose universitetuose. 2002 m. pasirodė paskutinė knyga „Lietuviai gydytojai ir mokslininkai“, išleista padedant lituanistikos tyrimų ir studijų centro (Čikaga) vadovui prof. dr. Jonui Račkauskui ir kitiems. Tai kolektyvinis darbas. Pirmojoje dalyje aprašyti gydytojai ir valstybės, kuriose jie dirbo – Lietuva, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija, Vakarų Europos ir Pietų Amerikos valstybės. Pateikiami lietuvių gydytojų sąrašai. Pirmoji dalis baigiama skyriumi „Lietuviai gydytojai statistikoje“. Antroji dalis skirta lietuviams mokslininkams nuo XVI a. Apžvelgiamos universitetų istorijos ir jų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Aprašomos disciplinos ir mokslininkai. Prisiminus lietuviškosios medicininės bibliografijos istoriją akivaizdu, kad šioje srityje daug nuveikė bibliografinį darbą dirbę gydytojai.
Pranešimas, skaitytas spalio 12 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Medicinos bibliografijos raida ir svarba mokslininkui“, skirtoje gydytojo, bibliografo Vlado Šimkūno 100 – osioms gimimo metinėms.
Janina Valančiūtė
Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja