Tęsinys. Pradžia Nr. 16 (593)
Jungtinių Tautų ekspertai prognozuoja, kad, esant prognozuojamam vidutiniam metiniam gyventojų prieaugiui 0,75 proc. pasaulyje (laikotarpiu iki 2050 m.), išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis sudarys tik 0,14 proc., besivystančiose 0,88 proc., o valstybėse, esančiose piečiau Sacharos (Užsacharyje) net 1,92 proc. Tai reiškia, kad gyventojų skaičiaus augimas Užsacharyje daugiau nei 2,5 karto viršys pasaulio vidurkį.
Daugelį dešimtmečių žemės ūkio gamybos tempai viršijo gyventojų skaičiaus metinius prieaugio tempus. Pavyzdžiui, per pastaruosius 50 metų mėsos gamyba išaugo 4 kartus. Šių procesų išdava mažėjantis nepakankamai besimaitinančių žmonių skaičius pasaulyje (žr. 3 pav.).
Kaip rodo šie duomenys, nepakankamai besimaitinančių žmonių per pastaruosius 25 metus sumažėjo apytiksliai 10 procentinių punktų nuo 23 proc. iki 13 proc. Dauguma iki šiol vis dar jaučiančių visaverčio maisto stygių gyvena besivystančiose valstybėse. Kai kuriuose regionuose pokyčiai menki, todėl iki Tūkstantmečio vystymosi tiksluose (šis Jungtinių Tautų dokumentas buvo priimtas dar 2000 m.) nustatytų parametrų jų nuotolis vis dar gana nemažas.
Pastaraisiais metais vis labiau pereinama nuo gana siauros „nepakankamai besimaitinančių“ sąvokos prie maisto saugumo sąvokos (angl. food security). Ji buvo apibrėžta Pasaulio maisto viršūnių susitikime 1996 m. Romoje, kuriame teko dalyvauti ir man. Šiame forume buvo pateikti tokie maisto saugumo kriterijai:
- maisto valstybėje yra;
- maistas pasiekiamas gyventojams tiek fizine, tiek ir finansine prasme;
- žmonės yra sveiki ir pajėgia jį vartoti;
- maisto tiekimas pastovus, o jo kainos pastovios per stebimą laikotarpį;
- jis yra pakankamai maistingas, kad palaikytų žmogaus energetinį balansą.
Taigi, maisto saugumo sąvoka yra daugiadimensinė, apimanti maisto pasiūlą, galimybę jį įsigyti ir vartoti bei jo stabilų tiekimą gyventojams prieinamomis kainomis. Daug siauresnėmis sąvokomis yra maisto saugos (angl. food safety) ir apsirūpinimo maistu (angl. self sufficiency) sąvokos. Pirmąja nusakomas maisto tinkamumas vartoti, o antroji atspindi apsirūpinimo maistu lygį valstybėje.
Maisto saugumo problema (siauresne prasme, nepakankamai besimaitinančių, juolab chroniškai badaujančių) yra regioninio pobūdžio ir aktuali pirmiausia Užsachario Afrikos ir Pietų Azijos valstybėms. Europoje nepakankamai besimaitinančių dalis tesudaro 5 proc.
Lietuvos apsirūpinimas maistu yra 114 proc. Esame gerai apsirūpinę jautiena ir veršiena, bet gana prastai kiauliena (42 proc.). Todėl nestebina jos didelis importas ir net kontrabanda. Itin pagerėjo situacija grūdų rinkoje. Apsirūpinimas jais po įstojimo į Europos Sąjungą išaugo maždaug dvigubai: skaičiuojant eksporto apimtis 1 ha, esame tarp pirmaujančių pasaulio valstybių. Apsirūpinimas pieno produktais beveik optimalus, o vaisiais ir daržovėmis nepakankamas. Pateikti skaičiavimai, atlikti Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, yra šiek tiek senstelėję, tačiau, net pakitus rodiklių dydžiams, santykiai tarp jų beveik nekito.
Bet grįžkime prie platesnio konteksto. Ar maisto stygius atskiruose regionuose (priežastis nurodysime vėliau) laikytinas globalia problema? Priimta laikyti, kad globalios problemos požymiai yra:
be jos sprendimo žmonija neišgyvens (gresia žmonijos egzistencijai);
- yra visuotinio pobūdžio;
- jai išspręsti reikia visos žmonijos pastangų;
- sprendimo negalima atidėlioti;
- yra sąsaja sus kitomis globaliomis problemomis.
Egzistuoja daug globalių problemų hierarchijų, tačiau tiek mokslinėje, tiek ir populiarioje literatūroje itin dažnai nurodomos dvi. Pirmoji Nobelio premijos laureato Richard Smalley, o antroji paskelbta 2012 m., minint vieną iš pirmųjų pasaulio viršūnių susitikimų, skirtų tvarios plėtros klausimams (įvykusio Rio de Žaneire 1992 m.).
Įdomūs yra Tarptautinio audito ir mokesčių konsultavimo bendrovių tinklo KPMG ekspertų studijos rezultatai. Teigiama, kad iki 2030 m. visoms pasaulio valstybėms vis svarbesnėmis taps 9 globalios problemos: demografinė situacija, asmens įtakos augimas, technologinė įranga, ekonominė tarpusavio priklausomybė, viešojo sektoriaus įsiskolinimas, ekonominės galios perskirstymas, išteklių trūkumas ir urbanizacija.
Grįžkime prie apsirūpinimo maistu problematikos. Išanalizavę ir apibendrinę daugybe publikacijų ir dokumentų aptariama tema, teigiame, kad pagrindinėmis maisto stygiaus priežastimis jau anksčiau minėtuose regionuose yra:
- socioekonominė ir politinė aplinka;
- menkos gyventojų pajamos;
- didelis gyventojų prieaugis;
- atsilikęs ekonomiškai silpnų valstybių žemės ūkis;
- nepalankios gamtinės sąlygos;
- stiprių šalių vyravimas žemės ūkio produktų gamyboje;
- monokultūrinis ūkis;
- maisto nuostoliai;
- karai, pilietiniai neramumai;
- gamtos katastrofos;
- vietiniai socialiniai santykiai, susiję su žemės nuosavybe;
- etninis susisluoksniavimas;
- neefektyvi Vakarų parama.
Dėl ribotos šio straipsnio apimties neturime galimybių plačiau aptarti kiekvieną iš minėtų priežasčių, tačiau galime pasakyti, kad Vakarų pasaulis vis dažniau įžvelgia neigiamas paramos besivystančioms valstybėms pasekmes. Tarp jų svarbiausios yra šios:
- atitolina norą imtis reformų;
- korupcija tampa pelningesnė;
- paramos pinigais „lopomas“ biudžetas;
- techninė parama neefektyvi;
- auga rentininkų sluoksnis;
- parama daro neigiamą įtaką demokratijai.
Kaip minėjau, apsirūpinimas maistu į globalių problemų hierarchijas patenka itin retai. Davoso forume vykdytų tyrimų metu nustatytos globalios rizikos pateikiamos 5 pav.
Atlikus kelerių metų tyrimų rezultatų lyginamąją analizę, nustatyta, kad vandens krizė nuolat patenka į „pavojingąjį“ viršutinį dešinįjį kvadratą, kuriame išdėstytos pavojingos grėsmės. Vandens krizę, kaip vieną iš didžiausių grėsmių, respondentai nurodė ir artimiausiai dešimčiai metų. Tačiau vandens stygiaus problema yra atskiro straipsnio tema, todėl čia apsiribosime tik pastebėjimais.
Pastaruoju metu dažniausiai analizuojama neatsinaujinančių gamtos išteklių (naftos, dujų, anglies) problematika, nors ne mažiau svarbu ir atsinaujinantys ištekliai, kurių svarbiausiais komponentais yra jų stygius, geografinis pasiskirstymas ir nesubalansuotas naudojimas. Problemą komplikuoja taip pat tai, kad gėlas vanduo daugelyje sričių neturi pakaitalų.
Keičiantis geopolitinei situacijai, vanduo tampa tarptautinių santykių elementu, nes jo ištekliai dažnai susikaupę tarptautiniuose gėlo vandens telkiniuose, t. y. juo dalinasi kelios valstybės. Vienas iš pavyzdžių Aralo jūros baseinas. Gana taiklus ir į ateitį žvelgiantis buvo dar prieš 15 metų išsakytas tuometinio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofi Anano perspėjimas, kad „nuožmi konkurencija dėl gėlo vandens jau netolimoje ateityje gali tapti žiaurių konfliktų ir karų šaltiniu“. (Tęsinys kitame numeryje)
Doc. dr. Raimundas Dužinskas
Maisto stoka pasaulyje: mitas ar tikrovė?