Proto ir dvasios galias skyrė Tėvynei

Žurnalistai, kraštotyrininkai, publicistai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai perdavė saugoti rankraščius, tarp kurių yra daugiau kaip 100 jiems rašytų laiškų.

9 I Īeivija Halina Did Šiulyt Ś Mo Īinskien Ś 1992 m. J. Junevi Źiaus nuotr.
H. Didžiulytė-Mošinskienė (1992). J. Junevičiaus nuotr.

Laiškų siuntėjai – rašytojai, poetai, žurnalistai, menininkai, kunigai, nusipelnę visuomenės veikėjai, išeivijoje gyvenantys tautiečiai, anykštėnų kūrybos gerbėjai ir jų bičiuliai. Beveik prieš tris dešimtmečius Milda ir Vygandas Račkaičiai buvo užsibrėžę parengti spaudai pirmosios moters beletristės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos Raštų dvitomį ir išleisti apie ją biografinę knygą „Kaip lašas mariose…“, užmezgė ryšius su San Paule (Brazilija) gyvenusia L. Didžiulienės anūke Halina Didžiulyte-Mošinskiene. Anykštėnų susirašinėjimas su H. Mošinskiene, prasidėjęs 1989 m., tęsėsi iki 2001 m. Iš 23 išeivės laiškų 15-oje rašoma apie 1918–1940 m. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

 

Peržiūrėjus laiškuose ir ant vokų pašto anspauduose nurodytas datas, matyti, kad laiškai iš Brazilijos į Anykščius keliavo 5–7 dienas. Bet, pavyzdžiui, 1994 m. liepos 24 d. parašytas laiškas iš San Paulo į Anykščius atkeliavo liepos 29 d., o išsiųstas 1996 m. rugpjūčio 23 d. adresatus pasiekė rugpjūčio 29 d. (laiške nurodyta, kad jis parašytas rugpjūčio 21 d.).

Iš visų laiškų išsiskiria vienas, anykštėnus pasiekęs ne paštu, o perduotas per kito žmogaus rankas. Užklijuotas lipdukas su užrašu „Confidencial“. Ant voko nėra datos, neužrašyta, per kokio žmogaus malonę jis perduodamas, tačiau laiške nurodytas Vytautas Balčiūnas. Minėtame laiške H. Mošinskienė rašo, kad perduoda „50 žaliukų“ (dolerių – A. B.), iš kurių 10 prašo perduoti Domutei, t. y. Domicelei Petniūnaitei – buvusiai Didžiulių memorialinio muziejaus prižiūrėtojai. Iš Mošinskių asmeninės bibliotekos tyrinėjimų žinoma, kad V. Balčiūnas rūpinosi Mošinskių knygų pergabenimu iš Brazilijos į Lietuvą.

 

Visi laiškai parašyti ranka, aiškiai įskaitoma rašysena, juose lengvai ir suprantamai reiškiama mintis. Vienintelis 1995 m. rugsėjo 14 d. laiškas yra spausdintas mašinėle. Laiške įdėtas sąrašas rankraščių, kurie, laiško autorės teigimu, buvo perduoti Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui. Prie sąrašo prirašyti H. Mošinskienės komentarai, iš kurių matyti, kad toli nuo Tėvynės gyvenanti lietuvė tikėjosi, jog rankraščiai padės anykštėnams daugiau sužinoti apie jos gyvenimą išeivijoje.

 

Apie H. Didžiulytę-Mošinskienę

Pedagogė, rašytoja prozininkė, publicistė, visuomenininkė H. Didžiulytė-Mošinskienė gimė 1911 m. Rusijoje. 1918 m. grįžusi į Lietuvą, gyveno senelių L. ir S. Didžiulių namuose Griežionėlėse (Anykščių r.), 1920 m. persikėlė gyventi į Panevėžį, baigė Panevėžio gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1937 iki 1939 m. dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Ištekėjusi už architekto, bibliofilo Algirdo Mošinskio, gyveno Kaune. Karo metais (1942–1944) savo bute H. Mošinskienė nuo hitlerininkų slėpė žydus. Praėjus beveik 40 metų, 1982-aisiais jai Izraelyje suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.

 

1944 m. Mošinskiams teko pasitraukti iš Lietuvos. Pradžioje jie gyveno Austrijoje, paskui (1947 m.) išvyko į Braziliją ir ten praleido visą likusį gyvenimą. Brazilijoje Halina dirbo San Paulo lietuviškoje mokykloje, vedė radijo valandėles lietuviams, vadovavo literatų būreliui, bendradarbiavo leidiniuose „Mūsų Lietuva“, „Tėviškės žiburiai“. Išleido scenos vaizdelių knygą „Baltosios lelijos riteris“ (1959) ir apsakymų rinkinį „Ošiančios pušys“ (1968), įvairiuose spaudos leidiniuose paskelbė daugiau kaip penkias dešimtis publikacijų įvairiomis išeivijos lietuviams aktualiomis temomis. Ypač daug dėmesio skyrė Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui. Sovietiniais metais Lietuvoje H. Mošinskienė buvo smerkiama už antisovietinę veiklą užsienyje.

 

Nepriklausomos Lietuvos tema išeivės laiškuose

Jau susirašinėjimo pradžioje H. Didžiulytė-Mošinskienė dėkojo M. ir V. Račkaičiams už domėjimąsi jos giminės istorija. „Esu laiminga, kad Jūsų dėka dabar man liko aišku, kur link nukreipti savo gyvenimo „memorialą“. Turiu prirašiusi aibę sąsiuvinių! Kadangi domitės Didžiuliais, jau nelaukdama čia pat siunčiu Jums trūkstančių atsiminimų“, – rašė 1990 m. kovo 16 d. laiške.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį H. Mošinskienė laiške neslėpė nuostabos, gavusi žinią, kad paskelbti jos prisiminimai: „Apstulbau radusi savo vardą, pirmą kartą viešai paskelbtą Lietuvos spaudoje. Abejoju, kad mano kuklūs prisiminimai būtų įdomūs ir įvertinami. Bet įsigilinus į jų turinį, rasis kiekvienam noras savo praeities išgyvenimus užfiksuoti – dienoraščių ar memuarų pobūdžiu, tokiu būdu telksis medžiaga mūsų tautos istorijai – lietuvių tautos Baltijos pamariuose, po visų sunkiausių išgyvenimų 50-mečio vergijoje. Tai yra labai svarbu ir būtina.“

 

Toliau šiame laiške H. Mošinskienė aptarė Lietuvoje išleistas knygas apie valstybės istoriją, kuriose pasigedo išsamesnio Nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. pavaizdavimo. Pasak jos, tarpukariu V. D. Sruogienės ir A. Šapokos išleista „Lietuvos istorija“ tebuvo tik konspektas. Laiške ji rašė: „Mūsų praeitis jums, lietuviams Lietuvoje, tėra tik senelės „pasakos“… O tikrumoje, tai yra svarbiausias „memorialas“ mūsų tautos gyvasties tęstinume, dėl kurio mes ir dabar dar keliame balsą, per pasaulį plačiai nuskambėjusį šiais 1990 metais visuose kontinentuose: „Laisvė – Lietuvai!“

L. ir S. Didžiulių anūkė pergyveno, kad išeivijoje gyvenantys lietuviai labai mažai rašo ta tema, ir apie tai guodėsi anykštėnams: „Publicistikoje vien priekaištų priekaištai dabarčiai, bet niekas iki šiol net istoriniai nėra perdavęs „Nepriklausomą Lietuvą“ kasdienybėje per tuos laisvus 22 metus, kurioje brendo jaunoji karta po Pirmojo pasaulinio karo laisvėje. Juk toji epocha buvo nuostabi, taip turtinga ir pilna entuziazmo visos inteligentijos. Tėvai pagal išgales siuntė savo vaikus užsienin kalbų pramokti, mokyklose buvo dėstomos Vakarų Europos kalbų pamokos. Jaunimas nebesitenkino vien Lietuvos valstybiniu universitetu Kaune, ieškojo kelių Vakarų kultūros baruose!.. Deja, jie visi tyli, arba tik skriaudą keldami, užmiršę praeities gražiausią akimirką!“

 

Tautietė prisipažino, kad ji pati, tik išvykusi iš Lietuvos, pradėjo atvirai kalbėti apie gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje: „Tik tėvynę praradusi, prabilau rašytu žodžiu, viešumai išeivijos lietuvių spaudoje.“

 

9 I Īeivija H. Mo Īinskien Śs lai Īko 1990 m. lapkrit » fragmentas ra Īyto M. ir V. Ra Źkai Źiams
H. Mošinskienės laiškų, rašytų 1990 m. lapkritį, fragmentai

9 I Īeivija H. Mo Īinskien Śs lai Īko 1990 m. lapkrit » ra Īyto M. ir V. Ra Źkai Źiams fragmentas

Anykštėnų tvirtinimu, susirašinėdami su H. Mošinskiene, jie jautė jos asmenybės šviesą, meilę paliktai Tėvynei. Laiškų autorė nuolat svajojo pamatyti savo šalį ir jos svajonė išsipildė 1992 m. vasarą. Prisimindami pirmąjį susitikimą su kraštiete, M. ir V. Račkaičiai rašė: „Po daugelio metų Halina atvyko į Lietuvą, aplankė atsiminimuose daug kartų regėtą, bet nepasiekiamą senelių sodybą Griežionėlėse. Žilaplaukė, aukšta, kilnių veido bruožų, vaiskių akių elegantiška moteris. Tokią mes ją ir įsivaizdavome… Prieš įžengdama į muziejumi tapusį Griežionėlių namą, Halina atsiklaupė ir pabučiavo laiptų akmenį. Tasai suklupusios, tėviškės pasiilgusios, svetur daug metų praleidusios moteriškės vaizdas visada iškyla mums prieš akis.“

 

1996 m. birželio 3 d. laiške H. Mošinskienė taip pat prisiminė savo kelionę į Tėvynę: „Jau ketveri metai liko praeityje nuo mūsų susipažinimo Griežionėlėse. Net pati tuo netikiu. Dar vis grįžta tas prieraišumo jausmas, tas ilgesys mielų veidų, gero žodžio, to tikro lietuviško anykštietiško nuoširdumo, taip sunkiai sutinkamo svetur…“

H. Mošinskienė laiškuose džiaugėsi, kad išsaugojo lietuvių kalbą, savo šeimoje bendraudama su vaikais, o po dukros viešnagės Lietuvoje rašė: „Dukra sugrįžo su ypatingais įspūdžiais iš Lietuvos – pasijuto esanti lietuvė. „Ten yra mano šaknys“ – pasakė. Man tai yra tikrai džiugu. Apie tai parašysiu plačiau jums į spaudą.“

 

Viename laiške parašiusi, kad laukia delegacijos iš Lietuvos ir tam labai ruošiasi, kitame kraštietė jau pasakojo apie tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko apsilankymą San Paule ir jo susitikimą su išeivijoje gyvenančiais lietuviais. „Dabar turiu skubiai parengti straipsnius lietuvių išeivijos spaudai“, – rašė ji 1996 m. kovo 26 d. laiške. H. Mošinskienė buvo neabejinga tam, kas vyko išeivijoje, nuolat sekė spaudą ir domėjosi gyvenimu Lietuvoje. Laiškuose ji dėkojo Račkaičiams už siunčiamus laikraščius, žurnalus ir knygas, kurios padėjo jai neatitrūkti nuo gyvenimo Tėvynėje. Beveik kiekviename laiške ji gręžėsi į praeitį, mėgindama nusakyti savo ryšio su Lietuva svarbą: „Lietuvos esu pasiilgusi <…>. Begaliniai man brangūs mūsų senelės Liudvikos Didžiulienės raštai! Brangus kiekvienas žodis iš Lietuvos!“

Išskirtinis išeivės lietuvės laiškų ypatumas – nuolatinis kalbėjimas apie Lietuvą, rūpestis dėl išsamesnio 1918–1940 m. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio aprašymo spaudoje ir knygose. H. Mošinskienė laiškuose pabraukdavo žodžius, į kuriuos norėjo atkreipti dėmesį. Ir tie žodžiai dažniausiai buvo: Lietuva, Lietuvių tauta, Laisvė Lietuvai, Nepriklausoma Lietuva. Laiškuose H. Mošinskienė išsakė savo rūpestį dėl Lietuvos ateities, čia likusių artimų žmonių, kalbėjo apie jausmus, išgyvenimus ir tikėjimą kada nors grįžti…

 

1990 m. birželio 7 d. laiške M. Telksnytei ir V. Račkaičiui ji rašė: „Aš įdedu maldoje „Tėve mūsų“ kiekvienose Mišiose pasitikėjimą Jumis į savo tylias maldas, į savo nesugrąžinamą saulėtą praeitį laisvoje Lietuvoje kartodama: „Viešpatie, sugrąžink mums mūsų Tėvynę!“ Mano tikrai išgyventą Nepriklausomą niekam niekur Lietuvą! Jau mažai Brazilijoje beliko tų patriotų – krenta, kaip „muselės“ mūsų stipriausieji, o prieauglis – mišrus. <…> Gal vienintelė šeima, išlikusi tų DP – Didžiųjų Patriotų (čia laiškų autorė savaip perfrazuoja anglišką „Išvietintųjų asmenų“ – Displaced Persons sąvoką) yra Mošinskių, kurių vaikai kalba lietuviškai su tėvais, bet anūkai jau sprunka šalin. Dėl to kraujuoja mano širdis, senos močiutės jau pražilo galvelė.“

Tame pačiame laiške H. Mošinskienė svarstė, kam galėtų perduoti savo asmeninę lietuvių literatūros biblioteką, kurioje yra ir jos archyvas, ir asmeniniai laiškai, susirašinėjimai su žymiais Lietuvos žmonėmis: „Kartu su biblioteka įduočiau visą savo praeitį Lietuvai – Tėvynei.“

 

Brazilijoje gyvenusios lietuvės laiškų analizė padėjo iš arčiau pažinti unikalią asmenybę H. Didžiulytę-Mošinskienę – lietuvybės puoselėtoją išeivijoje. Ji jautė pareigą savo dvasios ir proto galias skirti Tėvynei Lietuvai, savo kūryba ir visuomenine veikla prisidėti prie lietuvybės ir tautiškumo išsaugojimo išeivijoje. Tautietės laiškai gali būti įdomūs naujosios kartos emigrantams ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Jie turi ne tik informacinę ir istorinę vertę. Tai pirmiausia buvo išeivės jungtis su Lietuva, kaip svarbus dokumentas visiems, likusiems Lietuvoje.

Audronė Berezauskienė

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.