Kaip finansuojamas Lietuvos švietimas?

Lietuvos mokslininkų sąjungos inicijuotame pirmajame akademinės bendruomenės atstovų susitikime su Laikinosios Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupes susitikime dalyvavo LMS tarybos narys prof. Bronius Kaulakys, kuris pasisakė apie švietimo ir aukštojo mokslo finansavimą. Skaitytojų dėmesiui pateikiame jo parengtą pranešimą šia tema.  

 

Bronius Kaulakys
Prof. habil. dr. Bronislovas Kaulakys

Žiniasklaidoje dažnai skaitome, o iš politikų, valdininkų, ekonomistų, kitų nuomonės formuotojų dažnai girdime apie „gerai finansuojamą, bet neefektyvią“ Lietuvos švietimo sistemą. Tikrumoje Lietuvos valstybė visoms ugdymo ir mokymo įstaigoms, nuo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir aukštųjų mokyklų iki neformalaus vaikų ir suaugusiųjų švietimo skiria tik apie 4 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), nors  švietimas sukuria apie 4,5 proc. BVP pridėtinės vertės.

 

Statistikos analizė

Panagrinėkime paskutinius oficialius Statistikos departamento skelbiamus duomenis, publikuotus leidiniuose „Švietimas 2016“ ir „Lietuvos statistikos metraštis 2017“. 1 lentelėje pateikti Valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidų formaliajam ir neformaliajam švietimui duomenys bei vaikų, mokinių ir studentų skaičiai paimti iš leidinio „Švietimas 2016“ atitinkamai 2.1, 1.5 ir 3.1 lentelių. Paskutiniame pirmos lentelės stulpelyje pateiktas vienam vaikui, moksleiviui, studentui valdžios skiriamas finansavimas.

 

Matome, kad valstybė vienam aukštosios mokyklos studentui (įskaitant bakalaurus, vientisųjų studijų studentus, magistrantus, doktorantus ir rezidentus, tarpe jų ir brangų stomatologų ir kitų gydytojų, lakūnų, muzikų rengimą, studijoms skiria tik apie 2 tūkstančius eurų per metus, t. y. mažiau negu ikimokyklinio ugdymo vaikui arba bendrojo ugdymo mokyklos mokiniui (kuriam tenka apie 2,4 tūkstančio eurų). Reikia pastebėti, kad aukštosiose mokyklose dalis studentų patys moka už studijas, o kolegijos ir ypač universitetai gauna daugiau lėšų iš šalies ir užsienio fizinių ar juridinių asmenų.

Tačiau dalis tokių lėšų, ypač Europos Sąjungos fondų lėšos gali būti ir yra panaudojamos labai neefektyviai. Dažnai jų gavimas ir įsisavinimas kainuoja beveik tiek pat, kiek ir jų reali nauda. Jas tenka panaudoti ne tam, kam svarbiausia, o tam, kam galima pagal reglamentus.

 

Universitetai dar šiek tiek lėšų gauna moksliniams tyrimas ir užsidirba vykdydami įvairius projektus užsakomuosius darbus, teikdami paslaugas. Tačiau netgi visas universiteto pajamas, kurių dalis turi mažai ką bendro su švietimu ir studijomis, padalinę iš jame studijuojančių studentų skaičiaus, gauname nuo 1,7 tūkst. eurų vienam Mykolo Romerio universiteto studentui iki 3,5 tūkst. eurų Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitete, 4,4 tūkst. eurų – Vilniaus universitete, 5 tūkst. eurų – Kauno technologijos ir 6,4 tūkst. eurų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentui per metus. Tai universitetų ataskaitų duomenys.

 

Statistikos departamento leidinyje „Švietimas 2016“ rašoma: „Vienam švietimo įstaigoje besimokančiam asmeniui vidutiniškai teko 2238 eurų valdžios sektoriaus lėšų ir 466 eurų šalies ir užsienio fizinių ar juridinių asmenų lėšų (2015 m. – atitinkamai 2128 ir 611 eurų).“

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos privačiose mokyklose vieno asmens mokslai tėvams kainuoja nuo apie 3-5 tūkst. (mokslai bendrojo lavinimo mokyklose, bakalauro studijos universitetuose) iki apie 10 tūkst. (vadovų magistrantūros studijos universitetuose) eurų per metus. Nors privačios aukštosios mokyklos priima iš esmės tik į pigiausias socialinių mokslų studijų programas, o bendrojo lavinimo mokyklos dar gauna ugdymo krepšelius iš Valstybės biudžeto.

 

1 lentele

 

„The Global Innovation Index 2017“ duomenimis pagal vienam vidurinės mokyklos mokiniui skiriamą procentą nuo BVP vienam gyventojui esame 64-toje vietoje iš 127 apžvelgiamų šalių. Ne tik po Estijos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Ukrainos, Moldovos, kitų Europos šalių, bet ir po Nigerio, Mozambiko, Zimbabvės, Burundžio, Kazachstano, Senegalo, Malio, Saudo Arabijos ir kitų valstybių.

Priešingai, negu pas mus paplitusiai nuomonei, kad galimas pigus kokybiškas švietimas, iš tikrųjų geras švietimas kainuoja gana brangiai. Kaip ne kartą kalbėjo Kalifornijos politechnikos universiteto profesorius Edmundas Saliklis, „Amerikoje studentai <…> labai daug moka už studijas, kiekviena paskaita jiems kainuoja tiek, kiek bilietas pirmoje Brodvėjaus teatro eilėje. Todėl aš siekiu, kad jie gautų tikrąją to bilieto vertę“. O „studijos JAV Jeilio universitete kainuoja apie 50 tūkst. dolerių“. Kitas pavyzdys: Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) darbuotojams „užsienio įstaigų organizuojamų mokymų vidutinė kaina asmeniui 1 dienai, kuriuose 2017 m. dalyvavo VPT darbuotojai, yra 685,38 eurų“. Apie panašų (ir apskritai kokį nors) stažuočių, komandiruočių, dalyvavimų konferencijose finansavimą Lietuvoje ne tik studentai, bet ir mokslininkai, profesoriai tegali tik pasvajoti.

image002

Švietimo finansavimo mažinimas

 

1 lentelė rodo, kad priešmokykliniam, pradiniam, pagrindiniam ir viduriniam ugdymui, t. y., visam bendrajam lavinimui skiriama 2 proc. BVP, o aukštajam mokslui – tik 0,6 proc. BVP. Pastebėsime, kad 2008-2010 metais bendrajam lavinimui buvo skiriama apie 3 proc. BVP, o aukštajam mokslui apie 1,2 proc. BVP (žr. 1 paveikslą, esantį 2016 m. Statistikos departamento svetainėje).

1-oje lentelėje pateikti duomenys rodo, jog visam švietimui – nuo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo iki auštojo mokslo – skiriama tik 3,6 proc. BVP. Dar 0,8 proc. BVP (302 mln. eurų – trečdaliu daugiau negu visiems universitetams ir kolegijoms kartu sudėjus!) taip pat priskiriama švietimui. Nors tai yra švietimo politikos, jo administravimo ir valdymo bei neformaliojo švietimo biudžetai. Taip pavyksta visą biudžetinį švietimo finansavimą pritempti iki 4,4 proc. BVP.

Leidinyje „Švietimas 2016“ rašoma: „2016 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir aukštųjų mokyklų lėšos siekė 1690 mln. eurų (2015 m. – 1732 mln. eurų) ir sudarė 4,4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (2015 m. – 4,6 proc.)“. Tai yra visas – biudžetinis plius šalies ir užsienio fizinių ar juridinių asmenų – švietimo įstaigų finansavimas.

Kadangi iki 2011 m. funkcijos „kiti su švietimu susiję reikalai (švietimo politika, administravimas ir valdymas)“ finansavimas buvo priskirtas valstybės funkcijai „Bendros valstybės paslaugos“, tai norint išlaikyti nuoseklumą, 2 paveiksle pavaizduotas realaus biudžetinio švietimo finansavimo kitimas procentais nuo BVP, nepriskiriant politikai, administravimui ir valdymui panaudojamų lėšų. Čia taip pat parodyta visa švietimo sukuriama pridėtinė vertė pagal Lietuvos statistikos 1994-2017 metraščių duomenis. Švietimo sukuriama pridėtinė vertė yra artima visam biudžetiniam bei šalies ir užsienio fizinių ar juridinių asmenų švietimui skiriamam finansavimui, kuris pastaruosius 5 metus yra apie 4,5 proc. nuo BVP.

image003

Matome jau 20 metų trunkantį nuoseklų švietimo biudžetinio finansavimo mažinimą“ – nuo 6,2 proc. BVP 1998 m. iki 4 proc. BVP 2014-2018 m. 2010 metai stebimas santykinis padidėjimas susijęs ne su realiu švietimo biudžeto padidinimu, bet yra sąlygotas 15 procentais lyginant su 2008 m. sumažėjusio bendrojo vidaus produkto. Realus švietimo finansavimas 2010 m. buvo apie 7 proc. mažesnis negu 2008 m.

Rašinėjimai, kad „Lietuvoje švietimui skiriama 15 proc. BVP“ (žr., „Lietuvos rytas“, 2018-03-13, 2018-03-20, 2018-03-23) arba net 17,7 proc. („The Global Innovation Index 2016“ ir „Google 2016“) yra daugiau negu absurdas. Po šių eilučių autoriaus laiško Statistikos departamentui, klaida buvo ištaisyta ir „The Global Innovation Index 2017“ skelbia, kad mes švietimui skiriame 4,61 proc. BVP (2013 m. duomenys) ir, kaip jau minėta, esame 64-ti iš 127 apžvelgiamų šalių. Švietimui skiriame mažiau ne tik už daugumą Europos valstybių, bet ir už Zimbabve, Nigerį, Mozambiką, Ukrainą, Kirgiziją, Ruandą, Baltarusiją, Dramblio Kaulo Krantą, lygiuojamės į Mongoliją, Jemeną ir Etiopiją. Su tikslesniais duomenimis, apie 4 proc. BVP, būtume 81-mi, t. y. greta Burkina Faso.

 

BVP auga, mokyklų mažėja, o finansinė būklė blogėja?

 

Daugiausia vaikų, mokinių, studentų, pedagogų ir mokyklų buvo apie 2000-usius metus. Iki dabar mokinių ir studentų sumažėjo apie 37 procentais, pedagogų – 45 proc., o mokyklų net 52 procentais – nuo 2520 iki 1220, t. y., uždaryta beveik 1300 mokymo įstaigų,. Per tą patį laiką realusis Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) pakilo 2 kartus: nuo 18 iki 36 mlrd. eurų 2010 metų kainomis (3 pav.). Nominalusis BVP (to meto kainomis) per 17 metų pakilo daugiau negu 3 kartus: nuo 13,2 iki 41,9 mlrd. eurų.

 

image004

Sunku suprasti, kaip prieš 15-20 metų, valstybei sukuriant dvigubai mažesnį negu dabar nacionalinį produktą, ir be Europos Sąjungos paramos vyko, ir ne taip jau blogai, ugdymas, mokymas ir studijos. Tuo tarpu dabar, kai liko dvigubai mažiau mokymo įstaigų, o BVP padvigubėjo, patiriame milžiniškus finansinius sunkumus, kenčiame dėl mažų dėstytojų ir mokytojų atlyginimų, prastos mokslo kokybės. Kodėl pas mus, priešingai negu daugelyje šalių, nėra konkursų mokytojų ir dėstytojų vietoms užimti, nes nėra norinčių juose dalyvauti. Logiškai mąstant, mažėjant darbo vietų konkursai turėtų tik didėti, t. y. labiau negu plėtros atveju. Tai klausimai ir politikams, ir valdininkams, ir ekonomistams.

Po to kai 2013 m. Vyriausybė patvirtino Valstybinę švietimo strategiją 2013–2022 metams, nors joje ir buvo numatyta „siekti, jog švietimui kad būtų skiriama ne mažiau kaip 6 proc. bendro vidaus produkto (BVP)“, apžvalgininkas Tomas Janeliūnas straipsnyje „Tamsi ateitis“ apdairiai rašė kad „išties strateginio požiūrio joje nerasta“ (žurnalas IQ, 2013 spalis). Nes, Vilniaus licėjaus direktoriaus S. Jurkevičiaus teigimu, tai buvo „fantastinis žvilgsnis į priekį, nesiremiant akivaizdžiu realybės suvokimu“.

image005

Abejotina ir doc. N. Putinaitės idėja Lietuvai – uždaryti dar šimtą mokyklų – mažiausių, kuriose mokosi gal 2 proc. visų mokinių – ir jos deklaruojama galimybė kažką esmingai patobulinti, jeigu 1300-tų mokyklų uždarymas mažai ką (jeigu iš viso) pagerino. Kaip ir Švietimo ir mokslo ministerijos išskirtinė pagalba „kitąmet 150 silpnų mokyklų”. Tikėtina, kad ir toliau švietimo laukia „tamsi ateitis“.

 

Prof. habil. dr. Bronislovas Kaulakys

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.