Šiauliuose gyvenančios ir kuriančios Zitos Vilutytės (g. 1970 m.) kūryba tokia įvairiapusė, kad ją sunku sutalpinti į bet kokius rėmus. Kūrėja – itin produktyvi muzikantė, kompozitorė, dailininkė, vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ įkūrėja, mąstytoja, ieškanti naujų kelių, kaip ateinančioms kartoms parodyti, kad pasaulis neturi ribų. Ji surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Z. Vilutytė 2006–2007 m. Indijoje dalyvavo poezijos projektuose, kuriuos organizavo Delio poetų sąjunga ir Sielos meno draugija (Soul Art Society). Ten surengė dvi grafikos darbų parodas (Delyje – 2006 m., Bangalore – 2007 m.), iliustravo dvi knygas – I. K. Angiras poezijos knygą „Gajre“ ir į hindi kalbą išverstas „Lietuvių liaudies pasakas“.
2011 m. Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“ vyko paroda „Atlas obscura“ ir paroda Lietuvos mitologijos motyvais Tarptautiniame meno festivalyje Danijoje. Tais pačiais metais Nyderlandų F.G.S. galerijos rengiamame tarptautiniame konkurse parodos kolekcija „Atlas obscura“ pelnė bronzinį apdovanojimą. 2015 m. surengta paroda Šiaulių P. Višinskio dailės galerijoje „Kokoro“. 2016 m. autorė dalyvavo piešimo bienalėje Makedonijoje, 2017 m. – „Mithogenia Art Academy Art Fair“, Portugalijoje ir APS MDINA šiuolaikinio meno bienalėje Maltoje.
Z. Vilutytė nuo 2013 m. yra meno festivalio „Anima Mundi“, kasmet vykstančio skirtingose šalyse, direktorė ir tarptautinės meno asociacijos IAF ANIMA MUNDI prezidentė.
Viena iš naujausių parodų „Klausyk“ buvo atidaryta 2018 m. gegužės 7 d. Šiaulių bibliotekoje. Parodos atidarymą lydėjo ir Šiaulių menininkų, tarp jų – kompozitoriaus Gediminas Dapkevičiaus, fleitininkės Astos Krikščiūnaitės, pianisto Arijaus Ivaškevičiaus muzikinės interpretacijos. Per parodos atidarymą buvo pristatytas meninis-muzikinis projektas „Klausyk…“ Projektas, Z. Vilutytės žodžiais, prasidėjo nuo rankų atspaudų popieriaus lape, kurie tapo simboliais, o vėliau – ir parodos darbais.
Kūrybos ištakos ir raida
Vieni iš svarbiausių Zitos Vilutytės dailės kūrinių (tapyba, grafika) ciklai: „Mandalaluna“, „Still“, „Atlas obscura“, „Saulala“, „Lithuanian myths“, „Equinox“, „Third ear“, „Garje“, „Mandala“; iliustracijos – „O mere Sehyatri“, „Between heaven and earth“, „Sungarden“, „Songs“, „Heavencorn“.
Darbuose svarbiausia perteikti judėjimo įspūdį, kai atrodo, kad viskas sukasi centro link. Visuose darbuose akivaizdžiai išreikštas centras. Mandalos – centruotos, perteiktos mozaikos, saulės forma. Visose Z. Vilutytės mandalose akivaizdi simetrija, ritmo pojūtis ir erdvės gylis.
„Trinity“, „Intuition“ – tapybos darbų ciklai jau kitokios stilistikos, kuriuose esminis yra ne pats ornamentas, ne ornamentinė detalė, o potėpis, spalvų simbolika. Visoje kūryboje ypač svarbus sparnų, drugelio, laivo, kelionės motyvas. Mėgstamiausia – melsvų spalvų paletė… Čia atsiveria ypatinga sakralumo atmosfera, ir čiurlioniška dvasia (pavyzdžiui, paveikslas „Over the singing water“).
Visumos – holizmo – link
Holistinė kūryba, muzika Lietuvoje neatsiejama nuo teatro. Vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ vadovė Z. Vilutytė savo interneto tinklalapyje www.heavencorn.net (deja, jau nebeaktyviame) taip apibūdino pagrindinius šio teatro principus: „Holistinis judėjimo teatras „S“ dirba holistinės pedagogikos principais. Pagrindinis tikslas – ieškant gelmės savyje, kuriant savo pasaulį, jungiant ir vienijant visus pasaulio dalykus į visumą, ieškoti pusiausvyros, šviesos, naujumo, tiesos, jautimo gelmės, t. y. kurti teisingą meną.“
Žodis „holistinis“ tiksliausiai apibūdina kūrybos procesą ir patį meną. Meną galima traktuoti kaip holistinį tada, kai jis tampa žmogaus – Kūrėjo – atspindžiu. Yra tik viena kryptis, įgalinanti pasiekti originalumo ir atskleisti tikrąjį save, – tai sielos balsas, menininko – Kūrėjo – buvimo esmės Paslaptis.
Kaip teigia Z. Vilutytė, holistinis judėjimo teatras „S“ – tai kūrybos procesas. Kiekvienas veiksmas gimsta iš poreikio ieškoti atsakymų į klausimus ir troškimo atskleisti didžiausias gyvenimo paslaptis, kurios slypi kiekviename iš mūsų. Žiūrovas ir kūrėjas – neatsiejamos šio kūrybos proceso dalys, vyksmo dalyviai, šiame procese išgyvenantys virsmą. To proceso sudedamosios dalys yra metaforos. Jis apibūdina ne aiškindamas, o atkartodamas gyvenimą.
Gyvenimas – ornamento kūrimas
Z. Vilutytei, jos pačios žodžiais, gyvenimas – tai tarsi begalinio ornamento kūrimas. Iš paties centro tarsi keliaujama į visada naujas nežinomas erdves, kurios, sąveikaudamos tarpusavyje, piešia vienintelį ir nepakartojamą vaizdą. Metaforos, Zitos žodžiais, – tai mūsų patirtis. Mes suvokiame aplinką per informacijos, įvykių, energijos apykaitą. Per metaforą mes galime sujungti žinomą su nežinomu, atverti neišsemiamas kūrybos galimybes, pajusti kūrybos procese Visatos dėsnius, harmoniją. „Kiekvienas spektaklis – tarsi ornamentas. Kuo daugiau detalių, tuo daugiau atspalvių, vibracijų, muzikos. Kiek šis ornamentas išaugs, priklauso nuo kūrėjo meistriškumo, sugebėjimo matyti dalelės atspindį galybėje sferų, išlaikyti centrą ir gebėti perkelti jį į bet kurį naują atskaitos tašką. Tokia kūryba nėra vien tik nežabotos chaotiškos laisvės produktas. Tai laisvės ir drausmės sintezė, sugebėjimas sujungti Dangų ir Žemę ir tuo siauru horizontu judėti į tikslą.“
Svarbiausia – intuicija
Dailininkė, paklausta apie pagrindines įtakas kūrybai, atsakė, kad jos kūrybos vartai yra intuicija. Z. Vilutytės žodžiais, visa tai, kas vyksta įžengus už intuicijos, jau nebetelpa į jokios struktūros, estetinės ar filosofinės mokyklos rėmus, „nes visa tai – tik mažos dalys to, ką atrandu ten – savo kūrybos erdvėje“. Ji teigia: „Neturiu ir niekada neturėjau jokių dvasios mokytojų. Ar galima nukeliauti tą patį dvasinį kelią du kartus? Čia labai gerai būtų prisiminti A. Tarkovskio filmą „Stalkeris“. Jei prisimenate, „zonoje“ niekada neinama ir niekada negrįžtama tuo pačiu keliu. Tai ir yra gyvenimas, tai ir yra holistinis principas, kai nėra sugalvotos struktūros, bet yra visuma, ir viskas vyksta pagal labai aiškius dėsnius, kuriuos turi jausti, nes kitaip – pasiklysi. O kad juos jaustum, reikalinga tam tikra dvasios būsena. Aš mokausi žingsnis po žingsnio. Būdama kūryboje, jaučiu tikrąjį savo judėjimo greitį. Nes visame tame išoriniame chaose, kurį mes vadiname gyvenimu, to nėra. Bet mums viskas duota.“
„Ornamento principas užkoduotas kiekvienos gyvos būtybės genuose“
Z. Vilutytė, paklausta apie mandalų svarbą savo kūryboje ir akivaizdžiai baltiškų (kad ir saulės, mėnulio motyvai) bei rytietiškų motyvų derinį, atsakė, kad mandalos „yra visumos bei judėjimo ir kūrybos principų atspindys“. Z. Vilutytė patikino, kad „ornamento principas užkoduotas kiekvienos gyvos būtybės genuose. Ir tai veikia. Veikia tiek, kiek arti savęs mes esame“.
Menininkės žodžiais, žvelgdami į pasaulio tautų kontekstą, „mes esame labai jauni. Manau, tai neturi įtakos esminių principų pajautimui. Pakartosiu, svarbu yra tik tai, kiek arti savęs mes esame. Žvelgiant į šių dienų gyvenimą, kai viskas juda visai kita kryptimi, apie buvimą arčiau savo esmės arba joje yra sunkiai suvokiami dalykai. Einu prieš srovę, visiškai žinodama, kad liksiu daugelio nesuprasta, bet, kas keisčiausia, tai visai nesunku. Tai yra tikra palaima. Sunku matyti tik tai, kad didžioji dalis pasaulio veržiasi į tą kitą pusę, eikvodama didžiulę gyvybinę energiją, o tas tikslas anksčiau ar vėliau yra pasmerktas žlugti. Dėl to yra liūdna“.
Ona Gaidamavičiūtė