Vilniaus fenomenas – Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, ligoninė ir poliklinika, veikusios 1918-1941 m.

Tęsinys. Pradžia – Nr. 6 (627)

Apie Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės ir poliklinikos veiklą Vilniuje liudija ir daugiau dokumentų.

Pavyzdžiui, Draugijos raštas Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumui, kuriuo prašoma „<…> padėti išsirūpinti Vilniaus Stadtbaurate Vilniaus lietuvių poliklinikai ir ligoninei, kurioje yra 25 kambariai, 1500 žvakių elektros energijos“. Nurodoma, kad ligoninė ir poliklinika yra Vilniaus g. 28, ir paaiškinama, kuriam tikslui reikia: „Tiek elektros energijos reikalaujama todėl, kad Poliklinikos ir Ligoninės rūmai turi 25 kambarius, be to, Rentgeno kabinetą, aptieką, pagalbinius kambarius bei koridorių.“ Raštą pasirašo Valdybos pirmininkas D. Alseika. Šis raštas parašytas ant paprasto popieriaus lapo su antspaudu „Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos Valdyba“, data – 1918 m. rugsėjo 24 d. Kitas, ne mažiau įdomus dokumentas, liudijantis draugijos veiklos principus ir išsikeltus tikslus – padėti neturtingiesiems – yra „Sąskaita”, pateikta Vilniaus Lietuvių Laikinajam Komitetui dėl apmokėjimo už gydymą žmonėms iš labdaringų organizacijų, pasirašyta 1920 m. liepos 29 d.

 

Kaip Draugijai sekėsi veikti, skaitome žurnale „Medicina“ (1924, Nr. 6–7, p. 542–453) pateiktoje informacijoje „Vilniaus lietuvių Sanit. Pag. D-ja“, kurioje pateikiama išsami draugijos ir ligoninės veiklos ataskaita: „Iš Valdybos ir revizijos komisijos pranešimų paaiškėjo, kad draugijos stovis yra geras. D-ja, iš niekur negaudama jokios pašalpos, išlaiko ligoninę, kurioj darbuojasi 14 gydytojų, 5 administracijos tarnautojai, 8 gailestingosios sesers ir 25 sanitarės ir šiaip darbininkai. Be to, d-ja dar turi vaistinę ir žemės ūkį. <…> Per 1923 metus ligoninėje gydyta 1594 gulinčiųjų ir 28014 ateinančiųjų ligonių, nemažą dar ligonių skaičių ligoninė pagydė visai veltui.“ Apie labdaringą draugijos veiklą savo prisiminimuose rašė ligoninės ir poliklinikos steigėjai Danielius ir Veronika Alseikos, kiti Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojai.

 

Nuolatiniai neramumai ir valdžių kaita aiškiai trukdė ligoninės įsikūrimo ir veiklos darbams. Dėl politinių intrigų tai vienas, tai kitas ligoninės darbuotojas pakliūdavo į nemalonę, tekdavo ir kalėjime pasėdėti. Taip nutiko ir Draugijos ligoninės ūkvedžiui Antanui Krutuliui. 1919 m. gegužės 20 d. rašte Laikinajam Vilniaus Lietuvių komitetui prašoma pagalbos, išlaisvinant iš areštinės, ir liudijama, kad „Lietuvių ligoninės šeimininkas Antanas Krutulys buvo visuomet užsiėmęs tiktai ūkio reikalais. <…> Pasirašo Ligoninės bendradarbiai.“ Ligoninės veiklai trukdė ir Lenkijos valdžios nuolatiniai tikrinimai, įsakymai vaistinėms neišduoti vaistų pagal Lietuvių ligoninės gydytojų išrašytus receptus ir kiti trukdymai. Ne kartą buvo suimti ir kalinti D. Alseika ir V. Legeika.

Kokį atgarsį turėjo ši ligoninė tarp Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų, randame šiame pasisakyme: „<…> ligoninės vardas pasklido po visą mūsų kraštą, visi žinojo, kad tai lietuviška įstaiga, kurioj daugelis lietuvių gavo darbo, o lietuviai ligonys galėjo laisvai lietuviškai susišnekėti su gydytojais. Besigydydami Vilniaus lenkai, gudai ir žydai tapdavo lietuvių simpatikais, lietuviams palankesniais žmonėmis. Nuo 1918 m. iki mirties ligoninė laikėsi ant d-ro D. Alseikos pečių. Jei ligoninė ligi šiol tebegyvuoja, turi naujas gražias patalpas, lietuviai tarnautojai gauna darbo, tai tik d-ro D. Alseikos nuopelnai.“ (Vincas Žilėnas. D-ras Danielius Alseika. „Vilniaus žodis“. 1936, Nr. 22, birželio 11 d., p. 2.).

Tik savo kraštui ir žmonėms pasiaukojusių žmonių darbas, gabių gydytojų ir kito personalo sutelkimas galėjo duoti tokius rezultatus. Danielius Alseika ir Veronika Alseikienė tik dėl gebėjimo sutarti ir susitarti, jų organizacinių gabumų, užtarnauto pripažinimo, geros reputacijos savo srities specialistų vardo, galėjo atlaikyti okupacinės valdžios spaudimą. Būdami labai geri specialistai, jie nesirinko, ką gydyti, teikė pagalbą ir visai nepasiturintiems, užmokėti negalintiems pacientams. Netrukus į Vilnių grįžusios Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos veiklą įsitraukė ir dr. Jonas Basanavičius. Apie tai liudija dr. V. Alseikienės pasakojimas ir nuotraukos, kuriose draugijos valdybos nariai, tarp jų ir dr. Jonas Basanavičius. Būtent šioje ligoninėje 1927 m. vasario 16 d. užgeso Lietuvos patriarcho dr. J. Basanavičiaus gyvybė.

Vien Veronika Alseikienė Vilniuje ir Vilniaus krašte atliko per 300 kataraktos operacijų. „Dirbau sunkų ir labai nedėkingą labdaros darbą nuo 1910 iki 1932 m. Nuolatiniai materialiniai sunkumai LSP Draugijos ligoninėj, intrigos, nesutarimai, nutariau viską mesti, nes nervai nebegalėjo išlaikyti, nors mesti ligoninės, kurią drauge su vyru organizavau, daug metų dirbau, išvykti į Kauną, kur manęs nelaukė, tai buvo didelė mano gyvenimo drama. <…> Dr. D. Alseika pasiliko Vilniuje toliau kovoti, bet ir jo jėgos smarkiai mažėja, daug metų įtempto darbo Lietuvių laikiname komitete, darbas rentgeno kabinete, dideli sunkumai L.S.P. Draugijos ligoninėj, be poilsio, partijų intrigos, nors pats dr. D. Alseika seniai jokiai partijai nepriklausė. Labiausiai dr. D. Alseiką pakirto nepagrįsti šmeižtai, kad d-as esąs prolenkiškos orientacijos. Girdėti tokius šmeižtus per daug jam buvo skaudu.“ – tai eilutės iš Veronikos Alseikienės prisiminimų (Lietuvos literatūros ir meno archyvas. F459, Ap. 3, B 16, L 31).

 

1931 m. rugpjūčio mėnesį dr. Veronika Alseikienė su vaikais Vytautu ir Marija išvyko gyventi į Kauną, norėdama atžaloms suteikti išsilavinimą lietuvių kalba. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, karo metais pasitraukusi į Vakarus, mokslus sėkmingai tęsė ir tapo pasaulyje bene žymiausia lietuvių tyrėja archeologijos, antropologijos, archeomitologijos srityse. Vytautas Alseika tapo teisininku, žurnalistu, kino publicistikos pradininku Lietuvoje.

Išvykus dr. Veronikai Alseikienei, akių ligų gydymą Lietuvių ligoninėje tęsė Marija Karužaitė Horodničienė, 1933 m. baigusi Vilniaus Stepono Batoro universitete medicinos studijas. Ji ir jos sesuo Angelė Karužaitė aktyviai įsitraukė ir į visuomenės sanitarinio švietimo veiklą. M. Horodničienė išvertė M. Zacherto knygelę „Trachomą. Pamokymas apie tos akių ligos priežastis…”, kurią išleido Draugijos lėšomis. Draugija išleido ir daugiau švietėjiško pobūdžio leidinių, rinko lėšas organizuodama įvairius labdaros renginius, paskaitas.

 

Dr. D. Alseika ne tik vadovavo draugijai, ligoninei ir poliklinikai, bet ir daug jėgų skyrė visuomeninei veiklai. Jo domėjimosi spektras buvo labai platus – nuo medicinos mokslo naujienų iki Lietuvos istorijos, politikos, kultūrinio gyvenimo.

D. Alseika aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, skaitė pranešimus. Laikraštyje „Vilniaus aidas“ (1920, Nr. 32, p. 4) rašoma, kad „d-ro D. Alseikos pranešimas, pavadintas „Sveikata ir ilgo gyvenimo problema“ <…> apie mokslo laimėjimus pasakytoj srity sukėlė labai didelio susidomėjimo. Prie to prisidėjo kaip paskaitos turinys taip lygiai ir jos forma ir tai visa paskaityta labai gyvai“. Vėliau šis pranešimas buvo išspausdintas laikraštyje „Vilniaus šviesa“ (1928 m., Nr. 10–12, p. 273–277).

 

Dr. D. Alseika 1919–1920 m. ėjo Vilniaus m. ir apskrities gydytojo pareigas. Apie tai liudija 1920 m. rugsėjo 9 d. jo pasirašytas „Privalomasis įsakymas. Kova su kolera ir kitomis užkrečiamomis ligomis“. Įsakymas buvo išspausdintas laikraštyje „Vilniaus aidas” 1920 m. rugsėjo 12 d. Apie tai, kaip pavyko suvaldyti choleros epidemiją Vilniuje ir jo apylinkėse, dr. D. Alseikos pranešimas „Kaip buvo kovota su choleros epidemija Vilniuje” buvo išspausdintas žurnale „Medicina“ (1921, Nr. 8, p. 284–286).

Nors draugija ir jos įsteigtos ligoninė bei poliklinika laikėsi, tačiau darėsi vis sunkiau. Aštrėjantys Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai, neramumai Europoje, prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė vertė ieškoti naujų partnerių ligoninei išlaikyti ir nuosavam pastatui įsigyti. Apie tai byloja Broniaus Untulio išsakyti žodžiai: „Vienas vėlesnių ryškesnių pavyzdžių – susikvietimas bendrininkų Lietuvių Sanitarinės Pagalbos draugijos ligoninės namams įgyti: Vilniaus gyvenimo santykiuose – tai buvo drąsus ir sunkiai įvykdomas dalykas. Tačiau velionis savo iškeltą mintį mokėdavo surealizuoti, pirmių pirmiausia pats gan greit fanatiškai įtikėdamas pasisekimu, pasitikėdamas savimi. <…> Reikia pabrėžti ypatingą velionies savybę, labai svarbią visuomenės veikėjui. Jis labiau negu kiti mokėjo prie savęs patraukti kiekvieną, kas tik buvo geros valios. Bendravimas su šiuo žmogumi buvo tikras smagumas. Ne vienas iš prisiminimų autorių pabrėžė dr. D. Alseikos šiuos bruožus: geranoriškumą, pastangas sutaikinti įvairias nuomones bendram labui, savo asmenines ambicijas laikyti žemiau bendrųjų visuomeninių, buvo tikras taikaus sugyvenimo su įvairių tautybių ir įsitikinimų gyventojais Vilniaus krašte bei lietuvių vienybės šalininkas. Jis manė, kad darbo ir veiklos visiems yra pakankamai. Tačiau kartu jis buvo tvirtų pažiūrų ir įsitikinimų žmogus, bet ne fanatikas. Kaip rašė pats D. Alseika, nuo partijų jis atsiribojo tik pradėjęs eiti Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pareigas.” (B. Untulis, „Vilniaus žinios“, 1936).

 

Regina Vaišvilienė

(Pabaiga – kitame numeryje)

 

Vilniaus fenomenas – Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, ligoninė ir poliklinika (1918–1941)