Visuotinai pripažįstama, kad didžiausia valstybės raidos socioekonominė problema yra katastrofiškas Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, jos demografinių išteklių praradimas. Kad ir kokias geriausias (jų autorių nuomone) šios problemos sprendimo strategijas bandoma sukurti, kiek Vyriausybės veiklos programų pateikti, kiek „baltųjų“ ir „žaliųjų“ knygų parengti, kiek pažadų išdalinti, akivaizdu, kad šios nacionalinės nelaimės, savo padariniais viršijusios bet kurią epidemiją, iki šiol niekaip nesiseka sustabdyti.
Valdžios institucijos bando raminti sunerimusią visuomenę, kad emigracijos srautai mažėja, tačiau vis pamiršta pripažinti, kad tie, kurie buvo potencialūs emigrantai, iš Lietuvos jau seniai išvyko, kad jų gebėjimais jau daug metų naudojasi kitos valstybės. Kitose valstybėse jie moka mokesčius, ten augina ir savo vaikus. Iki šiol nesukurta realiai veikianti ryšių su išvykusiais sistema, kuri turėtų savo padalinius visose savivaldybėse ir regionuose. Todėl ir džiūgauti, kad turime keliolika sugrįžusių iš emigracijos, dar per anksti. Kol kas daug ryškiau matome šaltą, net priešišką požiūrį į laikinai išvykusius mūsų valstybės piliečius. Susidūrėme ir su itin gėdingu reiškiniu, kai kurstomas pavydas išvykusiems ir dirbantiems kitose valstybėse, ar net su piktdžiuga sutinkama žinia, kad Lietuvos vardą garsinusiems tautiečiams atimamas Lietuvos piliečio pasas. Tokių keistų ar net absurdiškų nuotaikų maišalynėje ką tik sužlugdytas referendumas dėl gimimu įgytos pilietybės išsaugojimo. Tačiau griozdiškas Seimo narių skaičius paliktas.
Nors atkūrus nepriklausomybę buvo galima iš pat pradžių orientuotis bent į keturių milijonų Lietuvą, tačiau tokio supratimo ir visuotinio nusiteikimo nėra iki šiol. Juk gyventi laisvoje valstybėje yra nepalyginamai geriau negu svetimųjų valdomoje. Lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, daugelis veiksnių yra palankūs šalies pažangai ir jos patrauklumo didėjimui, tačiau nei geografinio, nei intelektinio potencialo niekaip nesiseka išnaudoti. Mūsų piliečiai bėga į valstybes, kuriose ir klimatinės sąlygos daug prastesnės, ir socialinių neramumų daug daugiau, bet pragyvenimo lygis ten kažkodėl yra aukštesnis, atlyginimai – didesni, įstatymai ne tik deklaruojami, bet ir vykdomi, darnios regionų raidos ir efektyvios savivaldos sistemos funkcionuoja, visuomenės bendruomeniškumas ir piliečių solidarumas nekelia abejonių.
Taigi ko trūksta mums? Mes dažnai sau pavyzdžiu laikome Skandinavijos šalis, bet juk jų gamtinės sąlygos yra daug atšiauresnės. Jei kam teko bent kiek atidžiau pasidomėti Švedijos ar Norvegijos dirvožemiu, vidutine temperatūra ar saulėtų dienų skaičiumi, sąžiningai turėjo pripažinti, kad mes gyvename daug geresnio klimato juostoje, kad mūsų dirvos – daug mažiau akmenuotos, vasaros – ilgesnės ir malonesnės. Lietuvos vandentiekio sistema aprūpinta puikios kokybės požeminiu vandeniu. Mūsų nešiurpina nei cunamiai, nei žemės drebėjimai. Tai ko mums reikia, broliai lietuviai? Kodėl mes eksportuojame medieną į kitas valstybes, pavyzdžiui, į tą pačią Skandinaviją, kuri miškų turi nepalyginamai daugiau? Juk žaliavos eksportas sukuria ir išlaiko darbo vietas kitose valstybėse, o savuosius piliečius nuskriaudžia. Mūsų baldų pramonė galėtų niekuo nenusileisti Suomijos ar Švedijos gamintojams. Užuot išvežę tūkstančius tonų grūdų į kitas valstybes, seniai galėjome pereiti prie gaminių eksporto. Nemaža dalis eksporto (durpių, statybinių medžiagų ir kt.) nėra tinkamai prižiūrima, todėl Lietuva praranda savo išteklius, o kai kam toks, atsiprašant, eksportas yra tapęs niekieno nekontroliuojamų pajamų šaltiniu.
Mūsų viešoji erdvė perpildyta užkeikimais, kad esame maža šalis, kad būtent „masto efektas“ neva trukdo siekti ekonominės pažangos. Tai kodėl estai tvarkosi geriau ir gyvena ne tik sočiau, bet ir kultūringiau, kodėl jie labiau pasitiki savo valstybe ir jau sugebėjo suvaldyti emigraciją, nors 1990-aisiais turėjome tokias pat „starto pozicijas“. Nuolat, kaip vieną iš svarbiausių mūsų galimą pažangą ribojančių veiksnių, pabrėždami nedidelę teritoriją, ar kada susimąstėme, kiek už Lietuvą mažesnių valstybių gyvena tvarkingiau ir turtingiau. Pasidomėkime, kokio dydžio yra tokios šalys, kaip Slovėnija, Nyderlandai, Danija, Belgija, Čekija, Šveicarija. Pabandykime slovėnui ar olandui, čekui ar belgui pasakyti, kad jo šalis yra labai maža, todėl negali būti įtakinga politinių procesų ar mokslo raidos dalyvė, ir gausime tokį atkirtį, kad panašių, atsiprašant, argumentų niekada nebenorėsime kartoti. Maža to, gal net suprasime, kodėl šių valstybių gyventojų skaičius ne procentais, bet keliais ar net keliolika kartų lenkia Lietuvą. Beje, o kokio dydžio valstybė yra Izraelis ir kas lemia jo įtaką?
Vis dėlto per tuos tris nepriklausomybės dešimtmečius ir Lietuva neatpažįstamai pasikeitė į gera. Atsirado šiuolaikiška, aukščiausius standartus atitinkanti prekybos centrų sistema, atnaujintas transporto priemonių parkas, įdiegtos naujausios agrarinės technologijos, Lietuvos laukuose dirba moderni technika, savo našumu nė kiek nenusileidžianti daug didesnėms ir turtingesnėms valstybėms. Net tie, kurie dar vis aiškina, kad „kolūkių laikais“ dirbančiaisiais rūpinosi daugiau, jokiu būdu nesutiktų grįžti į kokius 1985-uosius.
Tai kas labiausiai skatina nuotaikas palikti savo modernėjančią valstybę? Kodėl vos ne kas trečias abiturientas aiškina, kad jo svajonė – išvykti studijuoti į užsienį? Ar tikrai „aname krante ir žolė – žalesnė“? Pokalbiai su išvykusiais ar čia likusiais jų giminaičiais jau seniai atskleidė ir kitas emigracijos priežastis, savo įtaka dažnai pranokstančias ekonominius veiksnius – darbo užmokesčio ar socialinių išmokų dydį. Juk gerai žinoma, kad atvykstančių į turtingesnes valstybes niekas išskėstomis rankomis nelaukia.
Įvairiuose universitetuose ir kitose institucijose atliekami emigracijos priežasčių tyrimai atskleidžia įsisenėjusias socialines problemas. Nėra jokios darnios regionų plėtros, nes verslo sluoksniuose vis dar pliurpiama apie tariamai „neperspektyvias teritorijas“, kuriose neva nebeliko kvalifikuotų specialistų, užmiršus, kad ruošti tokius specialistus yra ir verslininkų tiesioginė pareiga. Verslas privalo dalyvauti ruošiant tiek specialistų, kiek jų reikia gamybos plėtrai, ir nesitikėti, kad jie dirbs už „minimumą“, kai greta – daug didesni atlyginimai. Seniai praėjo tie laikai, kai verslininkas buvo įsitikinęs, kad įmonės pelnas yra tik jos savininko nuosavybė.
Lietuvoje nėra jokios realios savivaldos, kuri skatintų visuomenę jausti atsakomybę už savo krašto pažangą. Nėra išrinktųjų į savivaldybių tarybas efektyvaus atsiskaitymo rinkėjams ir galimybės, nelaukiant kadencijos pabaigos, atšaukti nesugebančius dirbti arba sąžiningai vykdyti savo pareigas. Nėra struktūros, kuri įgalintų plėtoti nuolatinį vietos bendruomenių dalyvavimą savivaldoje. Arčiausiai gyventojų esančios seniūnijos iki šiol net nėra savivaldos subjektas, užtat prikurpta tokių antikonstitucinių darinių, kaip „seniūnaitijos“. Net šio to jau išmokę seniūnaičiai iki šiol nesuvokia, kur baigiasi jų funkcijos ir prasideda vietos bendruomenių veiklos sfera.
Didžiulė dabartinės Lietuvos socialinė problema, labiausiai menkinanti visuomenės atsakomybę ir iniciatyvumą, yra visas absurdo ribas peržengęs valdymo biurokratizavimas. Pagrindiniai planuojamų reformų planai rengiami ministerijų klerkų kabinetuose, iš anksto tikintis, kad tik klerkai geriausiai žino, kaip reformuoti bet kurios ūkio šakos valdymą. Nesvarbu, ar tai būtų miškų ūkis, ar aplinkos apsaugos regioninių padalinių išdėstymas, ar rajoninių ligoninių paskirtis, ar universitetų tinklas. Neseniai paaiškėjo skandalingas faktas, kad rengiant viešojo sektoriaus darbuotojų (tarp jų ir mokslininkų) atlygimų sistemos tobulinimo dokumentus, skambiai pavadintus strategija, mokslininkų visuomeninės organizacijos net nebuvo pakviestos. Kai šis faktas iškilo į viešumą, dokumentų rengėjai ėmė aiškinti, kad tokiam darbui jiems buvo skirti tik trys mėnesiai, kai reikėjo mažiausiai trejų metų. Apie tai, kad tokių dokumentų regimo metodika ignoruoja elementarius vadybos principus, Vyriausybės departamentuose nesuvokta iki šiol.
Ir pabaigai apie temą, kuri turi tapti išsamių diskusijų objektu. Vargu ar kas ims ginčytis, kad akademinės visuomenės potencialas yra vienas iš svarbiausių valstybės pažangos veiksnių. Gerai žinoma, kad net oficialiai išėjęs į pensiją, mokslininkas neatsisako domėtis sritimi, kuriai paaukojo brandžiausius savo gyvenimo metus. Tai kaip tada suprasti, kad nuo kažkurios dienos išbrauktiems iš etatinių darbuotojų sąrašo mokslininkams atimamas ne tik buvęs el. pašto adresas, bet ir prieiga prie duomenų bazių?
Prof. dr. Jonas Jasaitis