Dabar, kai globalizmas (dažniausiai suvokiamas kaip kosmopolitizmas, nutautėjimas) mūsų viešojoje erdvėje tampa doktrina, o lietuvių kalbos vartojimui jau keliama alternatyva – vis labiau plečiasi anglų kalbos vartojimas, verta suvokti, kad artėjame prie kryžkelės, ir prisiminti mūsų istoriją.
Ypač tuos, kurie prieš daugelį šimtmečių ėmėsi savo darbu palaikyti iškeltą XVI a. gimtųjų kalbų vertės idėją ir ją pritaikyti Lietuvos gyvenime. O juk senojoje Lietuvos valstybėje nebuvo tradicijos raštui vartoti lietuvių kalbą. Kalba gyveno ir plėtojosi sakytinės kalbos pavidalu, tačiau daugelyje Europos šalių, net ir negausių tautų žemėse, gimtosios kalbos jau turėjo įgijusios rašto kalbos formas, kito ir turtėjo religinės, intelektualiosios kalbos klodais.
XVI a. reformacija Europoje iškėlė gimtųjų kalbų vertės klausimą, atvėrė galimybes plačiau jas vartoti raštui, religinės veiklos sferose. Lietuvoje išaugo asmenybės ir susidarė tylių, darbščių raštijos darbuotojų grupės, kurios visą savo gyvenimą paskyrė, kad kalba išeitų tik iš sakytinės kalbos barų, kad ji taptų visaverte, Naujųjų laikų poreikius atliepiančia, kad pajėgtų gyvuoti visose gyvenimo sferose. Asmenybės, kurios suvokė laiko esminį iššūkį ir visas jėgas skyrė valstybės, visuomenės modernizavimui ir lietuvių kalbos vartojimo ribų plėtimui, yra vertos mūsų atminimo, padėkos ir pagarbos ženklo. Tokio paminklo „Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams“ kūrimą ir statybą Vilniaus reformatų skvere inicijavo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija. 2017 m. draugija kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga, pritariant Vilniaus miesto savivaldybei, paskelbė konkursą paminklui. Pirmą vietą laimėjo D. Matulaitės ir J. Balkevičiaus paminklo projektas.
Paminklas yra skirtas dešimčiai žymiausių reformacijos pradininkų Lietuvoje ir lietuvių raštijos kūrėjų: Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, Mikalojams Radviloms Juodajam ir Rudajam, Martynui Mažvydui, Baltramiejui Vilentui, Jonui Bretkūnui, Andriui Volanui, Merkeliui Petkevičiui ir Jokūbui Morkūnui. Jie įkūnija kultūrinės veiklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijos Kunigaikštystės jungtį, stiprų pasiryžimą visas jėgas skirti Lietuvos valstybės savarankiškumui, intelektualinio gyvenimo ir lietuvių kalbos turtinimui. Šiame būryje yra po lygiai dirbusių Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, pasauliečių ir dvasininkų, liuteronų ir reformatų.
Vieta paminklui parinkta pradėtame tvarkyti Reformatų skvere prieš Vilniaus reformatų bažnyčią. Reformatų skveras yra miesto plotelis, šiuo metu daugiausia turtingą reformacijos istoriją Lietuvoje ir Vilniuje menanti vieta, nors ir stipriai apgriauta. Reformatų skvero vietoje nuo XVI a. antrosios pusės buvo Vilniaus evangelikų kapin
ės. Kai 1640 m. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia buvo ištremta iš Vilniaus miesto, ji įsikūrė už miesto sienos dabartinio Reformatų skvero teritorijoje. Iš 2018 m. archeologinių kasinėjimų sužinojome, kad pirmoji už miesto buvo pastatyta medinukė bažnyčia (atkastas jos pamatų kampas). Amžiams slenkant, bažnyčią reikėjo perstatyti, keitėsi jos vieta sklype, ilgainiui iškilo sinodo ir konsistorijos – visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų bažnyčios administracijos – institucijų pastatai. Sinodo pastatas yra išlikęs, o konsistorijos pamatus archeologai atkasė pernai. Tad šį miesto sklypą verta pažymėti tokiu atminties ženklu, kuris sutelktų mūsų požiūrį į pačią reformaciją Lietuvoje, į tai, ką svarbiausia ji mums paliko, kas tebėra įaugę į mūsų gyvenimą.
Šiuo metu verda skirtingų požiūrių į paminklus susidūrimai. Kyla priešpriešos – skirtingų požiūrių į lietuvių kultūrą, jos ateitį – bangos. Atrodytų, kad dabar nepalankus metas atsiminti mūsų kultūros žymiausius asmenis. Bet kai perkeliaujame mintyse mūsų istorijos šimtmečius, kyla klausimas, o kada buvo tas tinkamas metas? Skirtingi požiūriai – mūsų išgyventos istorijos, skirtingų kultūrinės atminties pavidalų atspindžiai. Manau, jie lydės mus ilgai. Mes iki šiol neturime deramų atminties ženklų tiems, kurių veikla padėjo mums išlikti per šimtmečius. Dabar dar galime rasti jėgų ir padėkoti tiems, kurie prieš daugelį šimtmečių daug kuo prisidėjo, kad būtų išlaikytas Lietuvos valstybės savarankiškumas, kad Lietuva modernėtų, o lietuvių kalba turtėdama išlaikytų tęstinumą. Laikas padėkoti tiems, kurių darbai atgulė į mūsų kultūros pamatus.
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija kviečia visus, neabejingus iškilioms mūsų kultūros asmenybėms, prisidėti lėšomis prie paminklo statybos. Paminklas turėtų būti baigtas 2020 m. Paminklo statybai renkamų lėšų sąskaita LT69 7044 0600 0090 8619 SEB banke.
Ingė Lukšaitė
Šaltinis: www.alkas.lt