Apie mokslo institucijų ir mokslininkų vertinimą
profesorius, habil. dr. Valentinas Baltrūnas
Visuotinio Lietuvos mokslininkų suvažiavimo rezoliucijos dalyje „Mokslininkų ir mokslo institucijų vertinimas“ teigiama: „Lietuvos mokslo persiorientavimas į pasaulinę mokslo erdvę vyko gana greitai ir sklandžiai, diegiant tarptautinius reikalavimus mokslininkų bei mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimui. Tačiau turime pripažinti, kad, vykdant šį persiorientavimą, valstybės interesų ir didesnio tyrimų susiejimo su Lietuvos ūkio, kultūros, švietimo ir kitais baziniais socialiniais poreikiais buvo paisoma nepakankamai. Daugelis tyrimų sričių ar ilgalaikių programų, orientuotų išskirtinai į Lietuvos gamtinės ar socialinės aplinkos bei žemės ūkio tyrimus, neteko didelės anksčiau turėtos finansavimo dalies, todėl labai susitraukė, net išnykstant kai kurioms mokslo šakoms.“
Kadangi esu gamtininkas, pasidarbavęs beveik pusšimtį metų geomokslų baruose, noriu mokslo institucijų ir mokslininkų vertinimo problemą aptarti giliau. Tai paskatino ir neseniai viešoje spaudoje perskaitytas vieno aukšto pareigūno raginimas didinti mokslinių tyrimų kokybę. Pasirodo, kokybė bus skatinama, reikalaujant mokslinius straipsnius spausdinti didžiausio reitingo (t. y. Q1 ir Q2 lygio) tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Įdomu, kad kokybės bus siekiama ne didinant mokslinių tyrimų finansavimą ar konkursinių projektų skaičių, bet tik raginant veržtis į aukščiausio reitingo leidinius. Toks reikalavimas ir įrašytas mokslo ir studijų vertinimo reglamento paskutinėje (2019-12-13) redakcijoje: „Siekti vykdyti kuo aukštesnės kokybės mokslinius tyrimus ir jų rezultatus publikuoti prestižiškiausiuose ir skaitomiausiuose moksliniuose žurnaluose ar prestižiškiausių ir skaitomiausių leidyklų leidžiamuose leidiniuose.“
Pats noras skatinti mokslininkus ir mokslo institucijas skelbti straipsnius tokiuose leidiniuose yra pagirtinas. Turbūt nerasime mokslininko, nesistengiančio savo tyrimų rezultatus skelbti plačiajai tarptautinei mokslo bendruomenei. Tai ir daroma pagal galimybes. Taip pat žinome, kad ne visų mokslo krypčių tematika domina kitų šalių specialistus. Kiekvienoje kryptyje (ar jos šakoje) yra ne tik plataus tarptautinio susidomėjimo turinčių fundamentinių, taikomųjų ar komerciškai reikšmingų tyrimų, bet ir siaurą paklausą turinčių, bet ne mažiau svarbių tyrimų, skirtų vienos ar kelių šalių problemų sprendimui. Deja, jau dešimtmetis, kaip įteisinti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai mokslo darbuotojams visus „kerpa“ pagal vienodą kurpalį.
Kai kurioms mokslo kryptims daug metų buvo būdingas autorinių ir kolektyvinių monografijų bei atlasų rengimas, sudarantis galimybę smulkių („vietinių“) objektų tyrimus integruoti į vieną sistemiškai apibendrinančią studiją, niekaip netelpančią į vieno ar kelių straipsnių apimtį. Prisimenu, kaip su pasididžiavimu ministerijos valdininkui parodžiau ką tik mūsų leidykloje atspausdintą dvikalbį „Lietuvos geochemijos atlasą“, tačiau išgirdau abejonę: „Ar nebūtų buvę geriau visa tai paskelbti „gerų“ straipsnių serijoje?“
Aišku, taip sakė buvęs mokslininkas, kuriam geriau žinomoje mokslo kryptyje monografijos ir atlasai nerengiami. Tad ir tokios kūrybinės veiklos prasmės suvokimas – labai abejotinas. Kartu skleidžiamas ir niekingas paaiškinimas, kad „Lietuva – maža šalis, o jos neprestižinėse (!) leidyklose išleistų knygų recenzentai – jei ne giminaičiai, tai kolegos ar sugėrovai”. Bet juk žinome, kad dabartinis formalus ekspertų iš užsienio panaudojimas ne visada būna sėkmingas, nes siauros specializacijos tyrimui vertinti sunku rasti nusimanantį (ir dar apsiimantį vertinti) specialistą. Todėl neatsitiktinai daug aukštą reitingą turinčių žurnalų greta siūlomos publikacijos reikalauja nurodyti bent keturis galimus recenzentus, žinoma, atitinkančius kelis privalomus reikalavimus.
Monografinių darbų rengimą gerokai sustabdė gamtininkų ir humanitarų rengtose kolektyvinėse monografijose gamtininkų parengtų dalių ignoravimas (neįskaitymas) institucijų vertinime. Panašaus likimo susilaukė ir gamtininkų (bendraautorių) straipsniai humanitarų žurnaluose.
Tam tikrų abejonių kelia „lituanistikos“ traktavimas, kuriame nėra vietos kai kuriems gamtos mokslams. Ar galima objektyviai kalbėti apie etnogenezės procesus Vakarų Lietuvoje, atsiribojant nuo Baltijos jūros ir jos pakrančių raidos, rašyti apie piliakalnių apgyvendinimą, nesigilinant į jų sandarą ir vykstančius erozijos procesus (prisiminkime neseną Gedimino kalno istoriją).
Deja, vertinimo reglamente „Sintezės mokslo darbams“ priskiriami tik humanitarinių ir socialinių mokslų srityse atliekami tyrimai. Tad skirtingų mokslo sričių ir krypčių bendradarbiavimui buvo ilgam padėtas kryžius, nors atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmajame dešimtmetyje Lietuvos mokslo taryba (LMT) buvo parodžiusi labai gerų mokslo integravimo iniciatyvų.
Daug patogiau ir paprasčiau gamtininkų tyrimus vertinti tik pagal straipsnius (pagal apimtį – geras lyginimo vienetas), įvedant mokslinio žurnalo cituojamumo rodiklio santykį su agreguotu kryptinės kategorijos cituojamumo rodikliu, autorių skaičių pagal prieskyras (tarpinstituciniam padalinimui) ir pan., žinoma, tame reglamente dar pademonstruojant įtikinimui skirtą įspūdingą šio vertinimo matematinį aparatą.
Kurį laiką LMT skelbdavo kasmetinį tarptautinių žurnalų sąrašą, informuodama, kad šiuose žurnaluose skelbti straipsniai vertinimui neįskaitomi, kadangi tais metais buvo per didelis vieno ar kito žurnalo savicitavimas (!). Tačiau tai panašu į absurdą. Kuo kaltas mokslininkas, kad parengė ir pateikė straipsnį žinomam tarptautiniam žurnalui, kuris dėl redakcijos kaltės netikėtai „nusikalto“? Ar tai nėra vienas iš užsienio leidyklų konkurencinės kovos būdų? Juk informacija apie žurnalo ar leidyklos kai kuriuos rodiklius yra skirta redaktoriams (direktoriams), bet ne mokslininkams.
Kita aplinkybė, kuri atrodo keistai, yra privalomas (t. y. ne mažesnis) straipsnių skaičius pareigoms eiti konkurse arba atestacijos laikotarpiui. Prieš dešimtmetį įvedus minimaliuosius kvalifikacinius reikalavimus mokslininkams, kai kurios mokslo institucijos savo iniciatyva juos iš karto
padvigubino (!), kai kai kurių kitų mokslo krypčių atstovams ir šiandien tie „minimalieji“ reikalavimai yra sunkiai pasiekiami.
Neseniai teko dalyvauti, ekspertuojant doktorantų paraiškas finansinei paramai. Kriterijus tas pats – straipsnių skaičius leidiniuose su citavimo indeksu. Štai ketvirtų metų doktorantas populiarioje mokslo kryptyje pateikė net 15 straipsnių tokiuose žurnaluose, nors disertacijai ginti užtenka 2–3. O kitų mokslo krypčių baigiantys studijas doktorantai, turėdami vos 1–2 straipsnius, taip ir liko „už borto“ ir jokios paramos negavo.
Kilus diskusijai apie savotišką diskriminavimą, buvo atsakyta, kad… tokios yra taisyklės. O būsimieji mokslininkai kalti tik tuo, kad medžiagą disertacijai surinkti turėjo pirmų ir antrų doktorantūros metų ekspedicijose (Baltijos jūroje, Čepkelių raiste, prie Islandijos ledynų ir kitur). Ir jeigu gamtinės sąlygos (audros, liūtys, patvinusios upės ir pan.) nesutrukdė paimti mėginių, tai tik antrais ar trečiais metais gaunami laboratorinių tyrimų rezultatai. Tad, kur čia iki 15 straipsnių…
Ir dar vienas pastebėjimas dėl straipsnių, siunčiamų aukšto reitingo žurnalams. Iš jų gaunamas atsakymas kartais būna toks: „Jūsų straipsnis moksliniu požiūriu – įdomus, bet, deja, jame nagrinėjami lokalūs objektai. Siūlome kreiptis į kitus regioninius žurnalus. Jei reikia, galime padėti juos surasti.” Kad mokslinio tyrimo (ir straipsnio) objektas nebūtų „lokalus“, reikia mažų mažiausiai vykdyti tarptautinį projektą, kad būtų galima bent taikomų metodų požiūriu susieti nutolusias šalis.
Kiek mokslininkų vykdo tokius projektus? Net ir LMT skelbiamuose konkursuose tik viena paraiška iš 10 gali tikėtis paramos. O kiti? O kiti, jei neturi sutartinių darbų, „daro“ mokslą iš savo kuklaus atlyginimo. Jei išgali, savo lėšomis vyksta į tarptautines konferencijas (kuriose nario arba dalyvavimo mokesčiai yra beveik jų atlyginimo dydžio). Dar užmoka užsienio leidykloms už užsienio kalba skelbiamų straipsnių redagavimą (vėl 300–400 eurų) ir pan. Ir štai šiame kontekste mokslininkai yra šokdinami dėl neva menko jų produktyvumo. Jie atleidžiami iš darbo, nelaukiant kadencijos pabaigos ir tuo pat metu reikalaujant veržtis į aukščiausio reitingo žurnalus.
Žinant, kad jau daug metų mokslo finansavimas Lietuvoje nedidėja, o nuo 2010 m. pradžios mokslo institucijoms jis sumažintas net trečdaliu, atsiranda gana tvirtas įsitikinimas, kad visa ta mokslininkų ir mokslo institucijų vertinimo sistema buvo sukurta (ir įdiegta) mokslo darbuotojų skaičiui sumažinti. Kaip sakoma, „norėdamas mušti – lazdą surasi”. Nejaugi niekas tos lazdos nesulaužys?
Prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas