Profesorės Pranės Dundulienės 110-osioms gimimo metinėms

Švenčionių krašto dukros profesorės Pranės Stukėnaitės-Dundulienės (1910 02 12 – 1991 02 27) atminimas įamžintas pirmojoje Vilniaus lietuviškoje mokykloje – Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Profesorė – viena žymiausių Lietuvos etnologų, žemdirbystės ir jos įrankių tyrinėtoja, pirmoji ir ilgą laiką vienintelė habilituota etnografijos mokslų daktarė Lietuvoje, buvo ne tik šios mokslo srities, bet ir visos lietuvių tautos kultūros puoselėtoja.

Vaikystė, mokslo metai, studijos

Pranė Stukėnaitė gimė 1910 m. vasario 12 d. Švenčionių rajono Pilypų kaime (Vilniaus krašto lenkiškosios okupacijos laikais buvo pervadintas Jankovščizna) neturtingų valstiečių Emilijos ir Vinco Stukėnų šeimoje. Dvi vyresnės seserys mirė dar vaikystėje, sulaukusios vos kelerių metų. Brolis Jonas Stukėnas (1912 02 16 – 1970 02 16) – jauniausias iš vaikų, tapo ekonomistu finansininku, o sesuo Emilija (1907–1987), baigusi progimnaziją, dirbo mokytoja, bibliotekos vedėja.

 

Pranutė nuo pat vaikystės mylėjo gamtą ir domėjosi knygomis. Būdama penkerių, motinos prižiūrima, išmoko skaityti giesmių ir maldų knygas, tuo metu vadintas „kantičkomis“. Mokytis ji pradėjo Pilypų kaimo pradžios mokykloje. Mokėsi labai stropiai. Neretai, atvykus kunigui ar tikrintojams, buvo kviečiama padeklamuoti eilėraštį. Todėl bendraklasiai ją net buvo pavadinę „puskunigiu“.

Kai okupacinė lenkiškoji administracija, naikinusi lietuviškas mokyklas, uždarė Pilypų pradžios mokyklą, jau kitais metais mergaitei teko eiti ne vieną kilometrą į kitame – Juodiškio kaime veikusią mokyklą. Vien 1927 m. buvo uždaryta per 40 lietuviškų mokyklų, veiklą turėjo nutraukti ir lietuvių mokytojų seminarija. Per vasaros atostogas Pranutė dirbo įvairius ūkio darbus, kad užsidirbtų pinigų mokymuisi Švenčionių gimnazijoje. Čia baigusi septynias klases, išvyko toliau mokytis į Vilnių, nes Švenčionių gimnazijoje nebuvo valstybinių egzaminų.

 

Vilniuje baigusi lietuvių gimnaziją, Pranė Stukėnaitė 1935 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Gamtos mokslų fakultetą, nes lietuviai į Humanitarinį fakultetą nebuvo priimami. Studijuodama Gamtos fakultete, uoliai lankė garsaus etnologo profesoriaus Kazimiero Mošinskio (1887–1959) paskaitas. Profesorius, nustebintas jaunos studentės troškimu studijuoti humanitarinius mokslus, nutarė jai padėti. Jam tarpininkaujant, 1936-aisiais P. Stukėnaitė buvo pervesta į Humanitarinių mokslų fakultetą, etnologijos ir etnografijos specialybę, tuo metu vadintą etnografija ir folkloristika. Profesoriaus K. Mošinskio ji neapvylė: 1939 m. gegužės 8 d., taigi per 4 metus, kas buvo retenybė Stepono Batoro universitete, ji apgynė mokslinį darbą apie Marcinkonių apylinkės etnografiją ir įgijo filosofijos magistro laipsnį.

 

Darbas Lietuvių mokslo draugijoje, institute ir universitete

Dar studijų metais rasdama laiko kultūriniam darbui, 1938 m. Pranė Stukėnaitė pradėjo dirbti Lietuvių mokslo draugijos muziejuje. Nuo 1938 m. gegužės 1 d. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo šio muziejaus vedėja. Vėliau dirbo Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos institute. Ėjo įvairias pareigas: nuo sekretorės iki jaunesnės mokslinės bendradarbės (1946–1950). Nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia ir dirbo beveik pusę amžiaus (iki pat mirties), eidama vis aukštesnes pareigas ir įgydama naujus laipsnius: vyresniosios dėstytojos, docentės, o nuo 1971 m. – profesorės. 1954 m. apgynė kandidato, o 1968 m. – daktaro disertaciją. Ja remiantis, parašyta monografija „Žemdirbystė Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1917 metų)“ (1963). Tai pirmasis stambus mokslininkės veikalas apie svarbiausią lietuvių verslą, turėjusį įtakos visai tautos kultūrai.

 

Dirbdama universitete, 1947 m. balandžio 30 d. Pranė Stukėnaitė ištekėjo už Sorbonoje (Prancūzijoje) mokslus baigusio istoriko, vėliau profesoriaus Broniaus Dundulio (1909 11 26 – 2000 09 01). Tad visiems savo darbams ji įgijo ir tvirtą atramą: bendra pažiūra į istoriją, tėvynės meilė, pagarba žmogui. Tokias pažiūras įdiegė ir savo dukroms, būsimosioms mokslininkėms – dr. Ievai Šenavičienei ir dr. Daivai Senulienei.

 

Paskaitos

Per beveik 47-erius pedagoginio darbo metus Vilniaus universitete studentai klausėsi profesorės skaitytų Lietuvos etnografijos, Rytų slavų etnografijos, Pabaltijo etnografijos, etnografijos šaltinių mokslo, pirmykštės visuomenės istorijos ir įvairiųjų specialiųjų kursų paskaitų. Ji tapo ir vėliau įteisinto Lietuvos etnografijos kurso pradininke. 1966–1969 m. pavasario semestruose etnografijos pagrindų kursą skaitė ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Sėkmingai darbavosi pedagoginėje šviečiamojoje veikloje, per Lietuvos radiją kasmet skaitydama Lietuvos etnografijos paskaitas. Daug paskaitų, skirtų visuomenei, profesorė perskaitė, dalyvaudama renginiuose įvairiuose Lietuvos miestuose. Jose mokslininkė skatino meilę savo kraštui ir pagarbą mokslui.

 

Katedra, etnografų būrelis

Pranė Dundulienė kartu su žinomu etnografu prof. Juozu Baldžiumi ir kitais bendradarbiais Istorijos fakultete įkūrė Etnografijos katedrą, kuri vėliau buvo reorganizuota į Etnologijos ir archeologijos katedrą, veikusią iki jos uždarymo 1962 m. Archeologų ir prof. P. Dundulienės pastangomis po 1990 m. atkurta katedra veikė iki pat jos mirties. Tačiau, jai mirus, neatsirado šios srities darbų entuziasto, todėl etnologija Vilniaus universitete sunyko…

Iki 1972 m. profesorė P. Dundulienė vadovavo Istorijos fakulteto Studentų mokslo draugijai. Jos iniciatyva organizuotas ir vadovaujamas etnografų būrelis buvo žinomas kaip aktyviausiai veikiantis ne tik Istorijos fakultete, bet ir visame universitete. Jo veikla buvo žinoma ir už Lietuvos ribų. Būrelio nariai dalyvaudavo ekspedicijose, kasmet rengdavo mokslines konferencijas, o itin kruopštūs galėdavo išvykti ir į kitas respublikas. Šio būrelio nariai pranešimus skaitė ir Ukrainos aukštųjų mokyklų studentų organizuotose konferencijose.

 

Etnografinės ekspedicijos

Mokslinio darbo šaknys – etnografinės ekspedicijos. Profesorės P. Dundulienės nuo 1950 m. kasmet, iki pat jos mirties organizuotos etnografinės ekspedicijos buvo savotiškas pasipriešinimas tuometinei valdžios politikai. Tai, ką valdžia specialiai ardė, griovė ir naikino, ji kantriai, kaip bitelė, rinko ir fiksavo: aprašė, braižė, fotografavo, siekdama visa tai įamžinti. Pirmoji ekspedicija 1950 m. birželio 27 d. – liepos 13 d. surengta į Biržų kraštą. Kitais metais ji važiavo į Švenčionėlius, dvejus metus iš eilės – į Druskininkų kraštą. Ir taip po visą Lietuvą…

Ruošdamasi vykti į ekspedicijas, jau pirmaisiais metais mokslininkė parengė specialias anketas, apimančias daugelį liaudies buities ir kultūros sričių. Ypatingą dėmesį ji kreipė į materialinę, tačiau nepamiršo ir dvasinės kultūros. Parengė anketas apie liaudies mediciną, kosmetiką, higieną, matus, saikus, saulės laikrodžius, šeimyninius papročius (gimimo, vardynų, vestuvių ir laidotuvių apeigas), kalendorines ir su žemės ūkio darbais susijusias apeigas, apie saulės, žemės, medžių, mėnulio, žalčių ir paukščių kultą.

 

N

ėra Lietuvoje rajono, kuriame nebūtų dirbusi profesorė. Visur, kur ji nuvykdavo, buvo laukiama ir sava, visur ją pažinojo. Ir ne vien todėl, kad Vilniaus universitete studijavę istorikai buvo klausę jos paskaitų (taigi buvo pasklidę po visą šalį), bet ir todėl, kad profesorė labai mokėjo bendrauti su žmonėmis. Kiekvieną kaime sutiktąjį ji pakalbindavo, o atsivežtais studentais rūpindavosi tarsi mama. Profesorė labai mylėjo kaimo žmones. Jai ir šiandien esame dėkingi už sukauptą unikalią medžiagą. Daugelio ekspedicijų metu aprašytų kaimų su jų senąja buitimi jau nebėra, tačiau jie liko užfiksuoti profesorės ir jos vadovaujamų ekspedicijos dalyvių surinktoje medžiagoje.

Etnografiniai rinkiniai, sukaupti ekspedicijų metu, yra labai įvairūs ne tik turiniu, bet ir forma. Svarbiausia iš jų – rašytinė medžiaga, brėžiniai ir piešiniai, fotonuotraukos ir fotonegatyvai, magnetofono garsajuostės ir kt. Jie laikomi Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. Surinkta daiktinė medžiaga papildė Lietuvos etnografijos muziejų ir įvairių rajonų kraštotyros muziejus. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje profesorei Pranei Dundulienei skirti trys fondai: F. 81 – ekspedicijų medžiaga, F. 85 – diplominiai darbai, rašyti jai vadovaujant, F. 193 – asmeninis profesorės P. Dundulienės fondas.

 

Mokslo darbai

Remdamasi etnografine medžiaga, sukaupta ekspedicijų bei kitų tyrimų metu, profesorė P. Dundulienė parašė per 500 mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių. Daug darbų išspausdinta Aukštųjų mokyklų mokslo darbų „Istorija“ tomuose. Ilgamečiai tyrinėjimai apibendrinti 18 monografijų, tačiau dar daug jų liko ir gausiuose rankraščiuose. Vienas iš paskutinių darbų – 1991 m. išleista stambi monografija „Lietuvių etnologija“, kurios pasirodymo profesorė nebesulaukė. 1982 m. išleista „Lietuvos etnografija“ buvo pripažinta vadovėliu aukštųjų mokyklų studentams. 1949 m. Enciklopedijų redakcija profesorę pakvietė bendradarbiauti, rengiant etnografinius straipsnius, kurių ji parašė per 60. P. Dundulienė buvo ir Pabaltijo etnografijos atlaso bendradarbė.

Profesorei mirus, jos knygų leidimu rūpinosi prof. Bronius Dundulis. Šešios knygos pasirodė jau po jos mirties. Profesoriaus rūpesčiu įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose buvo spausdinami P. Dundulienės atsiminimai. Į Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių perduota jos sukaupta rankraštinė medžiaga. Mirus prof. B. Dunduliui, profesorės. P. Dundulienės knygų leidyba itin rūpinosi prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė. Pakartotinai leidžiamos, didelę paklausą turinčios knygos liudijo apie prof. P. Dundulienės atliktų darbų svarbą.

 

Profesorės mokslo darbų reikšmę dar sovietmečiu liudijo atstovavimas Lietuvos etnografijos mokslui Maskvoje. Mokslininkė ne kartą dalyvavo TSRS mokslų akademijos N. N. Mikluko-Maklajaus Etnografijos instituto organizuotose konferencijose ir kituose renginiuose: 1950 m. kovo 27–30 d. vykusiame plenume skaitė pranešimą „Žemdirbystė iki feodalinėje Lietuvoje“; 1953 m. vasario 12–19 d. kalbėjo konferencijoje, aptariant Pabaltijo etnografijos atlaso leidimą; 1954 m. rugpjūčio 15–25 d. dalyvavo Pabaltijo etnografinėje antropologinėje ekspedicijoje, o 1955 m. vasario 1–8 d. – pasitarime dėl kolektyvinio veikalo „Pabaltijo šalių žemės ūkio įrankių pagrindiniai tipai“ ir kompleksinės ekspedicijos rengimo. Prof. P. Dundulienė tapo pirmąja žemdirbystės ir jos įrankių tyrinėtoja Lietuvoje, paskatinusi šiai veiklai ir kitų tuometinei Sovietų Sąjungai priklausiusių respublikų mokslininkus. Profesorei vadovaujant, parašyta ir apginta apie du šimtus studentų diplominių darbų. Ji oponavo ir recenzavo disertacinius tyrimus, vadovavo disertacijų rengimui. Prof. P. Dundulienė buvo ir lieka Lietuvos etnologijos patriarchė.

 

Visuomeninė veikla

Prof. Pranė Dundulienė buvo Respublikinės liaudies tradicijų tarybos narė, „Žinijos“ draugijos narė, priklausė keturioms mokslinėms taryboms. Kylant Sąjūdžiui, buvo viena pirmųjų, jo veiklai paaukojusi didelę pinigų sumą, tokiu elgesiu paskatindama ir kitus inteligentus. Nepaisant einamų aukštų pareigų, P. Dundulienė išliko labai paprasta, nuoširdi, draugiška ir motiniška, besirūpinanti kolegomis ir studentais. Kartu ji buvo ir didingai kilni savo žiniomis, pasižymėjusi didele meile mokslui, ypač etnologijai, kurios suklestėjimui rengė būsimąją etnologų pamainą.

Aptardami prof. P. Dundulienės veiklą, matome ir gana ryškų prieštaravimą tarp jos atliktų darbų ir itin kuklaus jos vardo įamžinimo. Plati profesorės veikla sovietmečiu nesulaukė deramo įvertinimo, išskyrus kelis garbės raštus ir padėkas gimimo bei mokslinės veiklos sukakčių proga. Tačiau ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dėmesys profesorės P. Dundulienės veiklai nepasiekė deramo lygmens. Daugiausia jos vardas pagarsinamas proginių ir jubiliejinių renginių metu. Todėl ypač svarbi naujų jos atminimo įamžinimo formų paieška. Neseniai pasirodė straipsnis apie profesorę ukrainiečių kalba, tad su šios neeilinės Lietuvos mokslininkės veikla turės galimybės susipažinti ir Ukrainos etnologai, istorikai ir kultūrologai. Gilią padėką reiškiame Ukrainos mokslų akademijos akademikei Hanai Skrypnik ir dr. Halynai Bondarenko.

 

Rengiantis profesorės Pranės Dundulienės 110-osioms gimimo metinėms, praėjusių metų lapkričio 27 d. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurioje 1933–1935 m. mokėsi būsimoji mokslininkė, istorijos mokytojos Vilijos Malonaitienės iniciatyva atidarytas profesorės vardu pavadintas etninės kultūros ir istorijos kabinetas. Juostelę perkirpo profesorės dukros dr. Ieva Šenavičienė ir dr. Daiva Senulienė. Lentelę su įrašu ir kabinetą pašventino kun. Algirdas Toliatas. Gimnazijos mokiniai Arnoldas Tarvydas, Rugilė Čeburlyk ir Kornelija Tananaitė, vadovaujami minėtos mokytojos, parengė filmą, skirtą profesorei. P. Dundulienei. Šio filmo siužetas bus tęsiamas, o naujuose stenduose pateikiama vaizdinė informacija apie garsiosios etnologės veiklą.

Renginyje, skirtame P. Dundulienės vardu pavadinto kabineto atidarymui, apie profesorės gyvenimą, jos mokslinį, pedagoginį, visuomeninį ir kultūrinį darbą kalbėjo dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Jonas Mardosa, profesorės dukros dr. Ieva Šenavičienė ir dr. Daiva Senulienė. Jos atsinešė ir naujos informacijos (nuotraukų, knygų su autografais, įrašų, skirtų naujajam kabinetui. Net 17 monografijų (dauguma su profesorės Pranės Dundulienės, o jai mirus, su profesoriaus Broniaus Dundulio dedikacijomis) padovanojo dr. Aldona Vasiliauskienė. Džiugu, kad nors vienoje švietimo įstaigoje – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje žymios mokslininkės vardas įamžintas jos kabineto atidarymu.

Dr. Aldona Vasiliauskienė