Lietuvos geologinių žemėlapių kūrėjas

Geologo Jurgio Kisnėriaus 101-osioms gimimo metinėms artėjant

Vyresnieji Lietuvos geologai dar prisimena savo mokytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus, akademiko Juozo Dalinkevičiaus (1893–1980) per paskaitas pasakytus šiek ties paslaptingus žodžius: „Geologas mąsto braižydamas…“ Tai sakydamas, jis galvoje turėdavo geologinių žemėlapių ir prie jų būtinų Žemės gelmių pjūvių braižymą, ką jis pats, būdamas kalnų geometrijos pradininkas, puikiai mokėjo daryti.

 

Norint žemėlapyje nubrėžti liniją, skiriančią skirtingo amžiaus ir sudėties geologinius sluoksnius, tūnančius giliai požemyje, reikia ir faktinių duomenų (iš gręžinių ir atodangų), ir žinoti sluoksnių „slūgsojimo logiką“ bei krašto Žemės plutos deformacijas, ir jausti šiokią tokią riziką, kad naujas gręžinys gali lengvai sugriauti įsivaizduotą gelmių modelį.

Šie profesoriaus žodžiai, ko gero, trikdė jo mokinio, ilgamečio Geologijos instituto (iki 1963 m. – LMA Geologijos ir geografijos instituto) mokslo darbuotojo dr. Jurgio Kisnėriaus užsikrautą „naštą“ – pildyti ir tobulinti sudaromą krašto geologinį žemėlapį. Tai – kasdieninis, ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas, pastoviai į tikslinamą žemėlapį įtraukiant vis naujus geologinius duomenis. J. Kisnėriaus mokslininko savybės, geras krašto geologinės sandaros išmanymas ir lėmė, kad jis jau mokslinio darbo pradžioje ėmėsi Lietuvos geologinio žemėlapio tobulinimo. Jis šią „geologinio žemėlapio tarnybą“ mėgo, retkarčiais parengdavo ir spaudoje išleisdavo vis naują jo laidą. Jis buvo neabejotinas prof. J. Dalinkevičiaus kartografinio darbo tęsėjas. Todėl ir visa jo mokslinė veikla buvo įvertinta Lietuvos mokslų akademijos vardine akademiko J. Dalinkevičiaus premija, įsteigta 1993 m.

 

Trumpam grįžkime į praeitį. Kas gi yra tas geologinis žemėlapis? Iš esmės – tai Žemės plutos kurios nors vietovės geologinę sandarą vaizduojantis brėžinys ant topografinio žemėlapio pagrindo. Dažniausiai tai – tam tikro mastelio geologinio kartografavimo (gelmių tyrimo) rezultatas, vaizduojantis į Žemės paviršių išeinančių arba po jaunesnėmis nuogulomis slūgsančių uolienų sluoksnių seką, jų santykinį amžių, uolienų sudėtį, kilmę ir pan.

Dar yra sudaromi ir labiau specializuoti tektoniniai, paleogeografiniai, naudingųjų iškasenų, hidrogeologiniai, geocheminiai, inžineriniai geologiniai ir kitokie žemėlapiai. Visų jų tikslas – sudarius Žemės gelmių kartografinį modelį, pateikti praktinės reikšmės turinčias prognozes: optimaliam teritorijų planavimui, naudingoms iškasenoms (vandeniui, naftai ir kt.), įvairaus pobūdžio statybvietėms ir pan.

Vienu pirmųjų geologinių žemėlapių laikomas M. Listerio 1684 m. sudarytas žemėlapis, kuriame spalvotais plotais buvo pavaizduoti vienodas savybes turintys paviršiniai geologiniai dariniai Londono mieste. Kitas anglų geologas W. Smith buvo pirmasis, kuris 1815 m. sudarytame Bačio miesto apylinkių geologiniame žemėlapyje parodė linijomis atskirtus vienodo amžiaus juros periodo uolienų sluoksnius, nepaisant skirtingos jų sudėties. Tai buvo geologinės kartografijos stratigrafijos pagrindais pradžia. Turėjo praeiti dar kone šimtas metų, kol 1881 m. Tarptautiniame geologų kongrese Bolonijoje po svarstymų buvo palaiminti geologinių žemėlapių sudarymo principai, sutartiniai ženklai ir sluoksnių amžiaus bei sudėties žymėjimas simboliais.

 

Lietuvos ir gretimų kraštų pirmuosius geognostinius žemėlapius – dabartinių geologinių žemėlapių prototipus, yra sudarę
J. Guettard (1764), S. Staszic (1806), F. Dubois de Montpereaux (1830), I. Domeika (1832–1838), K. Grewingk (1857) ir kiti. Tačiau tikruoju geologiniu žemėlapiu, atitinkančiu tarptautinius reikalavimus, yra vadinamas tik 1895 m. sudarytas ir paskelbtas spaudoje A. Giedraičio (A. Giedroyć) žemėlapis.

 

Vėlesnė Lietuvos geologinio žemėlapio raida yra susijusi su profesorių M. Kaveckio (1931) ir ypač su J. Dalinkevičiaus (1936, 1947) geologinio kartografavimo apibendrinimais. Kalbama tik apie po stora kvartero periodo sąnašų danga palaidoto senų uolienų paviršiaus geologinį žemėlapį, kurio sudarymo darbus toliau tęsė J. Kisnėrius.

Jurgis Kisnėrius gimė 1920 m. rugpjūčio 24 d. Tauragėje. Ten baigė gimnaziją. Karui baigiantis, 1944 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją, kur tarnaudamas vairavo „studebekerį“ Austrijos, Čekoslovakijos, Vokietijos keliais. Jis nemėgo pasakoti apie tą laiką, tik kartais pasakydavo: „Karas, buvo sunku…“ Po karo, 1946 m., Jurgis Kisnėrius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti geologiją. Tai buvo jau subrendęs, kruopštus ir patikimas studentas, gavęs puikų išsilavinimą profesoriaus J. Dalinkevičiaus vadovaujamoje Geologijos katedroje.

 

Universiteto studijos prabėgo greitai ir 1950 m. J. Kisnėrius tapo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto muziejaus vedėju. Dar po metų – jaunesnysis mokslinis bendradarbis, pasirinkęs mezozojaus eros uolienų tyrimus. Todėl dirbo prekvartero stratigrafijos ir tektonikos sektoriuje, kuriam taip pat vadovavo prof. J. Dalinkevičius, šiek tiek vėliau – dr. Adolfas Vala, iš kurio 1959 m. vadovavimą sektoriui ir perėmė J. Kisnėrius. Visas jo ilgametis darbas buvo susijęs su šiuo institutu, kuriam atidavė 36 gražiausius ir brandžiausius kūrybos metus.

Vienas iš šių eilučių autorių (A. Grigelis) nuo 1954 m. ilgai dirbo kartu su kolega J. Kisnėriumi. Dirbti jie pradėjo dar tuometinio Geologijos ir geografijos instituto laboratorijoje Gedimino pr. 12 (rūsyje po Vilniaus centrine vaistine). Pats institutas tuo metu buvo įsikūręs T. Kosciuškos g. 14, vėliau kėlėsi į Tilto g. 4, T. Vrublevskio g. 1, dar vėliau – į T. Ševčenkos g. 13.

 

Pirmieji mokslinio darbo rezultatai pasirodė 1958 m., kai J. Kisnėrius apgynė mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Nuo 1962 m. jis jau vyresnysis mokslinis bendradarbis, tyrinėjo juros ir kreidos periodų, o vėliau ir triaso periodo uolienų sudėtį, stratigrafiją ir paleogeografiją, rašė glaukonitų, fosforitų, anhidritų, kitų naudingųjų iškasenų panaudojimo klausimais. Daug metų J. Kisnėrius buvo Geologijos instituto mokslinės tarybos, įvairių komisijų, redkolegijų narys. Aktyviai dalyvavo moksliniame gyvenime, rengiant konferencijas, fundamentinius geologijos darbus, tarp jų „Trumpą Lietuvos TSR geologijos apybraižą“ (1959), „Lietuvos TSR geologiją“ („TSRS geologija“, 39 tomas, 1961), „Lietuvos TSR geologinį ištirtumą“ (1962–1968), „Lietuvos geologijos klausimus“ (1963) ir kt.

1965 m. parengė pirmąjį Lietuvos ir gretimų rajonų litologinių-paleogeografinių žemėlapių atlasą, o 1972 m. parašė monografiją apie Rytų Europos platformos triasą (su L. Saidakovskiu). Dabar J. Kisnėrius yra žinomas kaip per 30 mokslinių darbų autorius, taip pat ir daug laiko reikalaujančių žemėlapių kūrėjas.

1977 m. J. Kisnėrius sudarė ir išleido Lietuvos geologinį žemėlapį masteliu 1:500 000, o 1980–1982 m. kartu su bendraautoriais parengė Pabaltijo (Baltijos šalių) geologinį žemėlapį masteliu 1:500 000 bei monografiją apie šių kraštų geologiją. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, tai yra reikšmingi mokslo darbai. Tenka tik apgailestauti, kad buvusios SSRS valstybinių premijų skyrimo taisyklės tada neleido J. Kisnėriaus, V. Vaitonio ir kai kurių kitų mokslininkų pristatyti šiai premijai, nors jų indėlis į šių žemėlapių sudarymą tikrai buvo didelis.

 

J. Kisnėrius kasmet vykdavo į geologines ekspedicijas. Nebuvo už jį geresnio Lietuvos atodangų ir gręžinių žinovo. Dar ir dabar naudojamės jo sudarytais giliųjų gręžinių aprašymais bei katalogais, daugeliu jo mokslinių ataskaitų, saugomų LMA Vrub­levskių bibliotekos rankraštyne. Tai buvo taurus, darbštus, labai sąžiningas, didelės vidinės kultūros žmogus, kolegas visada pasitinkantis tik geru žodžiu. Laisvalaikiu labai mėgo šachmatus, buvo stiprus žaidėjas, dalyvaudavo įvairiuose kolegų turnyruose.

Didelis J. Kisnėriaus mokslinis archyvas buvo pradėtas kaupti, tvarkyti ir saugoti naujoje tuometinio Geologijos instituto gręžinių kerno saugykloje ir muziejuje Vievyje (Elektrėnų r.). J. Kisnėrius buvo bene pirmasis geologas, kuris pasirūpino savo uolienų rinkiniais, ypač triaso sistemos uolienų pavyzdžiais, jų atvežimu ir sutvarkymu naujojoje saugykloje. Šiuo metu – tai Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centras, kurio fondais ir ekspozicijomis domisi šalies ir užsienio gamtininkai.

 

Didelę dalį J. Kisnėriaus archyvo sudaro darbinė medžiaga Baltijos šalių regiono geologiniam žemėlapiui, geologiniai žemėlapiai, geologiniai pjūviai ir kt. Labai įdomi ir vertinga archyvo dalis – mokslininko surinkti kolekciniai (etaloniniai) uolienų pavyzdžiai, taip pat kai kurių gręžinių makrofaunos, sporų ir žiedadulkių, granuliometrinės ir mineralinės sudėties detalūs aprašymai.

Jo knygelėse dažni – tirtų atodangų piešiniai. Dabar, kai dėl žmogaus veiklos įtakos vyksta akivaizdūs geologinės aplinkos pokyčiai, tokie dokumentai turi didelę išliekamąją vertę. Ta proga reikia prisiminti dar vieną svarbų J. Kisnėriaus rūpestį – giliųjų gręžinių kerno išsaugojimą. Jo dėka tuometinio Geologijos instituto naujojoje kerno saugykloje atsirado pirmųjų giliųjų Stoniškių, Vladimirovo (Taravos), Černiachovsko (Įsruties) ir kitų gręžinių kernas. O Vievyje įkūrus profesoriaus J. Dalinkevičiaus memorialinę ekspoziciją, netrukus pradėti organizuoti moksliniai „Juozo Dalinkevičiaus skaitymai“. Pirmajame seminare, kuris įvyko profesoriaus 91-ųjų gimimo metinių proga – 1984 m. birželio 12 d., dalyvavo ir Geologijos instituto darbuotojai – buvę profesoriaus bendradarbiai ir mokiniai. Tarp jų ir Jurgis Kisnėrius – pareigos žmogus, mokslininkas, iki pat gyvenimo saulėlydžio (mirė 1986 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje) likęs ištikimas geologo profesijai, vertas savo Mokytojo darbų tęsėjas.

 

Algimantas Grigelis, Valentinas Baltrūnas