Geodezijos mokslo retrospektyva kauno kolegijoje

Šių metų spalio mėnesį minimas geodezijos studijų programos, vykdomos Kauno kolegijoje, 95-erių metų jubiliejus.

Šios studijų programos ištakos siekia tarpukario Nepriklausomos Lietuvos metus, kai 1927 m. spalio 3 d. Kėdainių dvaro rūmuose įvyko oficialus mokyklos, pavadintos Aukštesniąja kultūrtechnikų mokykla, atidarymas. Pirmoji 29 specialistų kultūrtechnikų laida, kuriems viena iš pagrindinių disciplinų buvo geodezija, išleista 1930 m. Geodezijos specialistų reikšmė besivystančiam respublikos ūkiui sąlygojo geodezijos specialistų ruošimą mokykloje.

Nuo 1933 mokslo metų pradžios pradėjo veikti Geodezijos skyrius prie Aukštesniosios kultūrtechnikų mokyklos, kurio tikslas buvo ruošti aukštesnės kvalifikacijos matavimo specialistus. Pirmoji 9 geodezininkų laida išleista 1934 m., pratęsus geodezijos mokslus parinktiems absolventams iš baigusių kultūrtechnikos mokyklą 1933 m. Profesinio mokymo dalykus dėstė specialistai, baigę aukštąsias mokyklas užsienyje. Iš jų paminėtini: doc. Medardas Ratautas, 1913 m. baigęs Maskvos matavimų institutą ir dėstęs trianguliaciją ir poligonometriją, Jonas Deksnys, 1930 m. baigęs Prahos aukštąją technikos mokyklą ir dėstęs fotogrametriją ir kadastrą.

Dauguma šios mokyklos pedagogų buvo parinkti iš žinomų savo srities specialistų, baigusių aukštąjį mokslą. Dalis jų atvažiuodavo iš Kauno (M. Ratautas, J. Jasiukaitis, J. Deksnys). Žemės ūkio dalykus dėstė J. Sadūnas, Z. Ruseckas iš Dotnuvos. Dėstyti bendruosius dalykus padėjo Kėdainių gimnazijos mokytojai: G. Sėliava, J. Paukštelis, V. Krukas, V. Ragauskas. Etatiniai dėstytojai buvo: J. Stanišauskis (geodezija, melioracija, hidraulika), Voitkevičius (hidrotechniniai įtvarai, tiltai, keliai), A. Janulionis (instrumentų mokslas), Z. Knystautas (fotogrametrija, braižyba, teisė), A. Šeštokas (dirvožemių mokslas). J. Stanišauskiui tapus ministru, jo dalykus perėmė J. Monkevičius ir A. Guogis.

Baigusiųjų šią mokyklą atestatas skelbė, kad baigusiam Geodezijos skyrių suteikiamas kultūrtechniko geodezininko vardas su teisėmis, numatytomis mokyklos įstatuose. Šios teisės suteikė galimybę vykdyti:

– III–IV eilės trianguliacijos darbus ir poligonometriją;

– vykdyti precizinį niveliavimą;

– rengti miesto planus ir išplanavimo darbus.

Prisiminkime bent keleto, įgijusių geodezijos specialybę šioje mokykloje, tolesnę veiklą geodezijos srityje. Pirmos geodezininkų laidos absolventas Jonas Ašmonas (1912–1974), baigęs mokyklą, vykdė geodezinius matavimus Panevėžyje, Šiauliuose ir Telšiuose. 1935 m. jis buvo paskirtas Kauno savivaldybės matavimų padalinio vedėju. Skaičiavo 1932–1933 m. atliktą Kauno m. precizinę niveliaciją, 1936 m. pradėjo Kauno miesto trianguliacijos vykdymo darbus, statė signalus ir jų centrus. 1940 m., Vytauto Didžiojo universitete pradėjus rengti geodezijos inžinierius, dirbdamas mokėsi ir 1943 m. pabaigoje pagreitintos laidos grupėje įgijo diplomą.

Baigęs universitetą, J. Ašmonas liko Geodezijos ir astronomijos katedros asistentu, vėliau tapo vyresniuoju dėstytoju. 1957 m. pradėjo dirbti Kauno statybos ir architektūros valdybos geodezinės tarnybos viršininku. Nuo 1968 m. perkeltas į Pramonės statybos projektavimo instituto Perspektyvinio projektavimo skyrių. Už Kauno pramonės mazgo projekto įgyvendinimą jam buvo suteikta Lietuvos Ministrų Tarybos premija.

Bronius Pupinis (1909–1992) iki 1936 m. dirbo Žemės tvarkymo departamente, o nuo 1937 m. tapo Karo topografijos skyriaus jaunesniuoju leitenantu. 1937–1939 m. vykdė precizinę niveliaciją. Sugrąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, dalyvavo nustatant sieną tarp Lietuvos ir SSSR nuo Latvijos iki Ašmenos plento. Šio darbo istorinę nuotrauką galima pamatyti albume, parengtame Frankfurto knygų mugei „Lietuva žemėlapiuose“.

Rusijai okupavus Baltijos valstybes, baigėsi Lietuvos karo topografijos skyriaus egzistavimas ir B. Pupinis perėjo dirbti į Vandenų energetikos valdybą. 1944 m. buvo mobilizuotas į sovietų armiją. Šiuo laikotarpiu jam teko pabuvoti 16-oje lietuviškojoje divizijoje, Podolsko lageryje ir Maskvos statybose. 1949–1950 m. mokytojavo Kaune, o nuo 1950 m. vėl pradėjo dirbti pagal specialybę – vykdyti žemės tvarkymo darbus. Pradėjus Lietuvą kartografuoti naudojant aerofotonuotraukas, strateginiai objektai šiose nuotraukose buvo nerodomi, dėl to tų teritorijų nuotraukas tekdavo atlikti antžeminių nuotraukų metodais. Buvusiam karo topografui B. Pupiniui atsirado daugiau veiklos – jis buvo ne tik topografu, bet ir kitų vykdytojų mokytoju. 1961 m. įkūrus Respublikinį žemėtvarkos institutą, jis jame iki 1971 m. ėjo įvairias pareigas: inžinieriaus, grupės viršininko, Geodezijos partijos viršininko, Geodezijos skyriaus viršininko pavaduotojo.

Aleksandras Mensonas (1912–1988) pradėjo dirbti Žemės tvarkymo departamente matininku. 1935–1936 m. tarnavo kariuomenėje, o grįžęs į departamentą vykdė miestų ir kaimų planavimo bei krašto trianguliacijos darbus. 1941–1944 m. dirbo geodezininku Šiaulių ir Kauno savivaldybių statybos organizacijose. 1945–1948 m. A. Mensonas – Žemės tvarkymo valdybos skyriaus viršininkas. Jo pastangomis 1953 m. buvo pastatyti nauji technikumo rūmai Kaune, Aleksote. Šio technikumo direktoriumi jis dirbo iki 1976 m., išleisdamas daug žemėtvarkos ir topografijos specialistų laidų. Už nuopelnus švietimo srityje A. Mensonui buvo suteiktas Nusipelniusio mokytojo garbės vardas.

 

Mokykla nustojo veikusi 1944 m., nes traukdamiesi hitlerininkai susprogdino jos pastatą. Per tą laiką buvo spėta parengti 232 specialistus. Pirmasis direktorius Jokūbas Stanišauskis mokyklai vadovavo 1927–1935 m., po jo – Jonas Čeičys (1935–1938) ir Vladas Daugėla (1938–1945). Nors Aukštesnioji kultūrtechnikų mokykla buvo subombarduota, geodeziniai instrumentai ir kartografinis fondas buvo išsaugoti. Mokyklos inventorių tuometinio direktoriaus V. Daugėlos pastangomis pavyko išsaugoti ir vėliau perkelti į Kauną, o mokykla pavadinta Kauno žemės ūkio technikumu.

Įsteigus Žemės ūkio technikumą, didžioji inventoriaus dalis sugrįžo į technikumo mokymo bazę. 1945–1952 m. technikume buvo rengiami žemėtvarkos, žemės ūkio statybos, žemes ūkio melioracijos ir žemes ūkio mechanizacijos specialistai. 1952 m. rugsėjo mėnesį žemes ūkio statybos ir žemes ūkio mechanizacijos specialybės buvo perkeltos į Vilnių, o žemės ūkio melioracija – į Panevėžį. Kaune buvo rengiami tik žemėtvarkos specialistai, o nuo 1959 m. – topografai. Topografijos mokslas nagrinėja detalų Žemės paviršiaus objektų ir reiškinių – sausumos paviršiaus, vandens telkinių (ežerų, upių, jūros ir kt.) – vaizdavimą planuose ir topografiniuose žemėlapiuose.

Topografijos ir žemėtvarkos specialistai buvo rengiami ir tada, kai 1982 m. Kauno žemės ūkio technikumas buvo sujungtas su Kauno I. Mičiurino tarybiniu ūkiu-technikumu (po trejų metų I. Mičiurino pavardė iš pavadinimo buvo išbraukta). Per šį laikotarpį buvo parengti 642 topografai ir 951 žemėtvarkos specialistas.

Paminėtini dėstytojai geodezininkai, dirbę technikume: Povilas Kaušakys, Petras Variakojis, Adolfas Guogis, Vaclovas Melisiakas, Alfonsas Labutis, Antanas Ražinskas, Petras Balašaitis, Petras Daugnora, Juras Jankevičius, Jonė Teišerskienė. Geodezijai Lietuvoje ypač daug nusipelnęs dr. Antanas Ražinskas baigė technikumą 1948 m. su pagyrimu. 1952 m., baigęs Kauno valstybinį universitetą (vėliau – Kauno politechnikos institutas), jis technikume pradėjo dėstyti geodeziją ir topografinę braižybą.

 

Svarbiausi darbai geodezijai buvo iki 1980 m. per vienuolika metų nuveikti Vilniaus inžineriniame statybos instituto (dabar – VGTU) Geodezijos katedroje. Dr. A. Ražinskas buvo vienas iš Geodezinės draugijos įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas, jai vadovavęs nuo 1961 m. iki 1985 m. Jo iniciatyva 1963 m. buvo pradėtas leisti žurnalas „Geodezijos darbai“.

Kauno tarybiniam ūkiui-technikumui teko dar kartą keisti vietą ir pavadinimą. Sovietmečiu kolūkinei santvarkai ruošiamiems specialistams mokymo įstaigas buvo stengiamasi įkurdinti užmiestyje. Taip technikumo pavadinimas buvo pakeistas ir Kauno aukštesnioji žemės ūkio mokykla 1990 m. įsikūrė Mastaičiuose (Kauno r.) su Aleksote buvusio technikumo mokymo baze. Šis pavadinimas gyvavo iki 2000-ųjų. Per dešimtmetį Kauno aukštesnioji žemės ūkio mokykla parengė 72 geodezijos-žemėtvarkos jaunesniuosius inžinierius ir 87 topografus.

 

2000 m. liepą mokyklą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, todėl mokyklos pavadinimas vėl buvo pakeistas. Ji pavadinta Kauno aukštesniąja kraštotvarkos ir verslo mokykla. Joje buvo ruošiami tik geodezijos-žemėtvarkos jaunesnieji inžinieriai, išleista 140 absolventų.

Nuo 2002 m. rugsėjo Kauno aukštesnioji kraštotvarkos ir verslo mokykla prijungta prie Kauno kolegijos ir tapo Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakultetu. Fakultetas sujungė dvi katedras – Geodezijos bei Želdinių ir agrotechnologijų. Prasidėjo naujų programų, orientuotų į ateitį, kūrimas. Geodezijos katedros, kuriai vadovavo Birute Nenortaitė, kolektyvas, perėmęs estafetę iš buvusio Kauno žemes ūkio technikumo, pradėjo rengti specialistus pagal dvi kolegines studijų programas, tai: ,,Geodezija“ ir ,,Geoinformacinės sistemos“. Šiuo metu studijų programa ,,Geodezija“ vykdoma Kauno kolegijos Technologijų fakultete.

Svarbu nepamiršti savo ištakų. Minint Geodezijos studijų programos 90-metį, 2017 m. Kauno kolegijos bibliotekos ekspozicijų stenduose buvo parengta spaudinių paroda „Pirmųjų geodezininkų mokymosi šaltiniai“. Parodoje buvo eksponuojamos 1900–1939 m. išleistos knygos, periodiniai leidiniai, mokslinių straipsnių rinkiniai geodezijos, kartografijos, žemėtvarkos ir kita tematika iš kolegijoje esančio archyvinio fondo ir dėstytojų Ilonos ir Valdo Urbanavičių asmeninio archyvo.

 

Valdas Urbanavičius

Straipsnio autorius yra Kauno kolegijos geodezijos studijų programos dėstytojas, Lietuvos kartografų draugijos valdybos narys.