Gruodžio 10 d. Kaune, Kauno technologijos universiteto III rūmuose įvyko doc. dr. Martyno Purvino 75-mečio minėjimas ir jo mokslinės bei kultūrinės veiklos aptarimas.
Tūkstantmečius lietuviškos žemės buvo suvokiamos pirmiausia kaip kaimiškos kultūros kraštas. Išsivadavus iš okupacijų gniaužtų, paaiškėjo, kad miestietiškomis kiek anksčiau tapusios Vakarų šalys yra daug geriau ištyrusios savo kaimiškąją praeitį, nei ilgai visokių bėdų žlugdoma Lietuva.
Dr. Martynas Purvinas senųjų kaimų tyrimus pradėjo 1972 m. vasarą. Už tų darbų ciklą kartu su žmona – ilgamete talkininke Marija Purviniene – pelnė valstybinę Jono Basanavičiaus, Dr. Vydūno (Kanada), Martyno Jankaus, Ievos Simonaitytės, „Sidabrinės nendrės“ (Šilutė) premijas. Jam suteiktas Pagėgių garbės piliečio vardas.
Šių tyrimų pradžia – dalyvavimas tuomet Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) prof. Kazio Šešelgio organizuotuose vadinamųjų paminklinių kaimų tyrimuose Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje. Vėliau pačiam M. Purvinui teko perimti vadovavimą šiems darbams. Matant apverktiną senųjų kaimų būklę, amžinybėn išeinančius buvusio gyvenimo liudininkus, buvo įsitikinta, kad jokiu būdu negalima apsiriboti vien sovietmečiu naudotais paviršutiniškais kaimo vietovių raidos aprašymais, nutylint tuometiniam režimui politiškai nepageidautinus procesus. M. Purvino iniciatyva pradėti rinkti ir užrašyti tikruosius kaimo senbuvių pasakojimai apie kaimo pokyčius, skaudžią pokario tikrovę, kolektyvizacijos metais vykdytą masinį tradicinių kaimų ir tarpukario ūkininkų sodybų naikinimą. Įsitraukus į kaimo kronikininko darbą, net keleriems metams teko apsigyventi Mėžionių kaime (Švenčionių r.), iš ten skubant į paskaitas VISI. Tada pavyko ranka užrašyti apie du tūkstančius puslapių senųjų kaimų gyventojų pasakojimų.
Deja, tuometė, su valdžios struktūromis nesuderintų mokslinių tyrimų tematika neliko nepastebėta. Anuomečiai VISI veikėjai vis dažniau priekaištaudavo, pabrėždami, kad sovietinis aukštosios mokyklos dėstytojas privalo propaguoti „socializmo laimėjimus“, o ne užsiiminėti „praeities atgyvenų“ aprašymais. Šiek tiek vilčių buvo suteikusi vadinamoji gorbačiovinė „pertvarka“, kai net centrinėje spaudoje pradėtos skelbti drąsios mintys apie tuomet vienintelės (komunistų) partijos suklydimus ir net nusikaltinus. Tapęs VISI Architektūros fakulteto profsąjungos pirmininku, doc. M. Purvinas, pasinaudodamas pertvarkos idėjomis, išdrįso pastebėti, kad vietiniai TSKP veikėjai piktnaudžiauja savo padėtimi, elgiasi neteisėtai.
dr. R. Kaminskas
Tačiau 1986 m. tai buvo įvertinta kaip neatleistinas išsišokimas. Buvo organizuoti skundai atitinkamoms institucijoms apie tai, kad jaunas docentas studentus nuvedė į bažnyčią (tegu ir architektūros paminklą), o ne prie paminklo sovietiniams kariams, ir t. t. Net nedalyvaujant nepartiniam M. Purvinui, jo veikla buvo svarstoma VISI partiniuose susirinkimuose, reikalaujant šiam išsišokėliui pritaikyti griežčiausias bausmes. Vietiniai „aktyvistai“ (Algimantas Nakas, Jurgis Vanagas, Michailas Prikšaitis, Juozas Kulakauskas ir kiti) kurstė „raganų medžioklę“.
1987 m. pradžioje spręsti mokslininko likimo susirinko tuomečiai ministerijos atstovai ir VISI vadovai. VISI partorgas (būsimasis viceministras) R. Podagėlis teatrališkai šaukė: „Kaip drįsai pakelti ranką prieš partiją?“ Priminus, kad M. Purvinas tyrinėja senuosius kaimus, konstatuota, kad jis yra užsislėpęs buržuazinis nacionalistas. Taigi, nesovietiškai pasielgusiam dėstytojui nebeliko vietos institute. Pažadėta, kad jis niekur nebegaus pedagogo darbo. Taip buvo nutraukti ilgamečiai senųjų kaimų tyrimai ir sužlugdyti būsimųjų darbų planai.
Tačiau anuomet užklupęs nedarbas pasirodė išganingas. Šilutės kraštotyrininkams Ninai Judžentytei ir Kaziui Gaigalui pakvietus, M. Purvinas pratęsė dar 1980 m. pradėtus Rusnės paveldo tyrimus. Ten įsikurta ilgam. Išsilaisvinus nuo ligtolinių prievolių, tyrėjui teko stebėtis pamario etnografinio paveldo turtingumu. Tai padėjo suvokti, kad šio lietuviško regiono (praeityje vadinto Mažąja Lietuva) palikimas sovietmečiu buvo tyčia naikintas ir pasmerktas užmarščiai. Teko skubiai gelbėti nykstančias vertybes, aplankant kiekvieną senąjį statinį, jį fotografuoti ir aprašyti. Tik prabėgus trims dešimtmečiams nuo anuomečio karštligiško darbo, išryškėjo jo svarba – iš tuomet užfiksuotų paveldo objektų šiandien nedaug kas išliko. Daugybė senųjų pastatų buvo nugriauta, o kiti – neatpažįstamai perdirbti.
Profesionaliai užfiksavęs Rusnės apylinkių paveldą, jo tyrėjas M. Purvinas nebesustojo. Pėsčiomis eita per vis naujas vietoves, su kukliomis anuometėmis priemonėmis įamžinant krašto istorijos pėdsakus. Per tuos kelis dešimtmečius pėsčiomis ar dviračiu aplankytos beveik visos Klaipėdos krašto vietovės. Lankytasi ir Karaliaučiaus krašte, parengtas unikalus beveik šimto tūkstančių fotonegatyvų rinkinys.
Būta begalės sunkumų ir kliūčių. Sovietinių draudimų laikais neturėta rimčiau parengtų planų ir žemėlapių, todėl daug kur tekdavo klaidžioti, užžėlusiuose plotuose ieškant buvusių kaimų žymių. Dabar jau nebeįsivaizduojami sunkumai – prastos technikos gedimai, neapsakomas fotojuostų stygius ir t. t. – buvo tapę įprastiniais tyrimų palydovais. Valdžiai įtartiną žmogų su fotoaparatu stabdydavo milicininkai ir saugumiečiai. Teko nukentėti nuo agresyvių asmenų, ne kartą būti užpultam palaidų šunų gaujos. Darbuotasi per vasaros karščius ir žiemomis, brendant per sniegynus, ir merkiant rudenio liūtims. Glaustasi įvairiose vietovėse, kai kur sutinkant supratingus šeimininkus ir sulaukiant negausių vietos šviesuolių paramos. Tyrėjas iki šiol dėkingai prisimena šilutiškius Julių ir Janiną Balčiauskus, rusniškius Kazimierą ir Valeriją Banius ir kt. Neapsakomų sunkumų dienomis gelbėdavo iš praeities išsaugota nuostata: „Tėviškės pelenai man beldžiasi į širdį.“ Jubiliato tėvas dr. Erikas Purvinas (1908–1999) buvo kilęs iš Klaipėdos, darbavosi Mažosios Lietuvos organizacijose.
Deja, sovietinė okupacija išblaškė senąją lietuvininkų Purvinų gentį. Daug kas pasitraukė į Vakarus, o paliktos gimtosios sodybos išnyko anuomečio naikinimo mėsmalėje. M. Purvinui, kaip vienam paskutinių mohikanų, teko rūpintis ne vien savosios gimtinės, bet ir viso suniokoto lietuviškojo krašto atminimo įamžinimu. Užsiėmus tokia – iš pradžių nelegalia, o vėliau nepageidaujama – veikla, teko iškęsti ne vien sovietinio režimo, bet ir įvairiausių piktavalių asmenų smūgius.
Vis dėlto M. Purvinui metų metais darbuojantis senuosiuose kaimuose, Lietuvoje vis sparčiau eižėjo sovietinės santvarkos pamatai. Susikūrė Lietuvos Sąjūdis, laisvėjo spauda. Tyrėjas pabandė publikuoti rašinius apie akivaizdžiausias negeroves, sovietmečiu suplanuotą istorinio paveldo naikinimą. Rašė apie sovietinės propagandos kvailystes, ilgai smaugusius draudimus tirti kultūros paveldą, fiktyvią sovietinę paminklosaugą, machinacijas Kuršių nerijoje ir kitur, nedorus sovietinių veikėjų darbus. Tais lūžio metais pavyko paskelbti kelias dešimtis aštrių straipsnių.
Deja, tautos entuziazmas pamažėle blėso. Nepageidaujamus autorius stengėsi nutildyti įvairios jėgos. Antai, 1997 m. M. Purvinui „Kauno dienoje“ pradėjus skelbti straipsnių ciklą, iškalbingu pavadinimu „Ko negalima sakyti nepriklausomoje Lietuvoje“, sulaukta pasikėsinimo net nužudyti – tamsų rudens vakarą drąsaus autoriaus laukė pasamdytų žudikų gauja. Sunkiai sužalotam M. Purvinui tik per atsitiktinumą pavyko išgyventi.
Anuomet teko darbuotis keliuose frontuose. Padedant garbingiems žmonėms (dr. Broniui Vektariui ir prof. Jonui Minkevičiui), pavyko įsidarbinti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros teorijos sektoriuje. Tikėtasi išleisti „Lietuvos architektūros istorijos“ tomą, skirtą sovietmečio reiškiniams. M. Purvinui su žmona teko nagrinėti sovietinę urbanistiką. Tik tuomet pavyko atsiversti kalnus dokumentų su baisiu grifu „Slaptai“. Atsivėrė daugelį dešimtmečių slėpti dalykai – nuo užsitęsusio visuomenės mulkinimo iki režimo suplanuotų siekių – sunaikinti okupuoto krašto savitumą. J. Stalino laikais šio krašto gyvenvietės turėjo tapti niūriais konclageriais. Buvo suplanuoti standartinių barakų kvartalai, kuriuose visus gyventojų poreikius turėjo patenkinti menka duonos krautuvėlė ir viešoji išvietė.
Dr. Raimundas Kaminskas
(Pabaiga – kitame numeryje)