Kaip įgyvendinti valstybės darnią raidą artimiausiam šimtmečiui?
Seimo Ateities komitetas kartu su Martyno Mažvydo biblioteka pristatė jau aštuntąją šiais metais neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“ diskusiją, kurios metu buvo svarstoma, kas mums VALSTYBĖ yra šiandien ir kokia ji bus, projektuojant Lietuvos ateities raidą iki 2050-ųjų. Diskusiją moderavo istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.
Tardamas įžanginį žodį, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas džiaugėsi bibliotekos bendradarbiavimu su Seimu ir jos vaidmeniu teisėkūros srityje: „Nuosekliai bendradarbiaujame su Lietuvos Respublikos Seimu, ypač – su Kultūros ir Ateities komitetais. Mes aprūpiname šias institucijas kokybiška analitine informacija, valdome išsamius ir patikimus informacijos šaltinius, esame tapę svarbia institucijos partnere, kuriant įstatymus ir norminius teisės aktus“, – teigė R. Gudauskas.
Seimo Ateities komiteto pirmininkas prof. dr. Raimundas Lopata, tardamas įžanginį žodį, itin pozityviai vertino jaunosios kartos susidomėjimą diskusijomis apie Lietuvos viziją ir akcentavo, kad ateityje Respublika turėtų kuo mažiau kištis į piliečių gyvenimus: „Pagrindinis šio forumo klausimas yra, kaip pasiekti, kad ateityje valdžia netrukdytų piliečiams tvarkytis patiems. Manau, čia yra Respublikos ir jos ateities esmė, kuri yra labai svarbi jaunosios kartos atstovams“, – sakė R. Lopata.
Filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Simas Čelutka svarstė, kad į valstybę reikia žvelgti kaip į niekada nesibaigiantį projektą, prie kurio puoselėjimo prisideda kiekvienas Lietuvos pilietis: „Projekto sąvokoje glūdi ateities dimensija. Mes nekalbame tik apie praeitį, dabartį, bet ir apie ateitį. <…> Jeigu valstybė suvokiama kaip projektas, tada yra erdvės piliečiams įsitraukti į to projekto kūrimą, kuris mus sieja per kelias kartas.“ Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų fakulteto doc. dr. Ligitos Šarkutės nuomone, valstybės gyventojų santykis su valstybe reiškiasi per pilietiškumą, todėl visi turime pasirūpinti Lietuva, kuri „mums yra lyg pilis“. „Mūsų santykis su valstybe reiškiasi per pilietiškumą. Žodis pilietiškumas yra kilęs iš žodžio pilis, todėl mes turime tą pilį saugoti, ginti, puoselėti jos pamatą. Norėčiau palinkėti visiems prisiminti, kad mes esame savo pilies šeimininkai“, – kalbėjo L. Šarkutė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantė Ineta Aleknavičiūtė teigė, kad už Lietuvos ateitį yra atsakingi visi jos žmonės, o ateities vizijų svarstymas galėtų paraleliai vykti bendruomenėse: „Man atrodo, mes turėtumėme labiau kalbėti apie tai, kaip galime įgalinti piliečius kurti viziją. Kaip mes juos turėtumėme supažindinti su tuo, kad jie yra atsakingi už valstybės ateitį. Turėtų vykti paralelinės diskusijos tarp paprastų lietuvių savo bendruomenėse, kaip jie įsivaizduoja šalį, ir tada galėtume kurti bendrą Lietuvos viziją.“
Filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ bendradarbis dr. Laurynas Peluritis atkreipė dėmesį į Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl dvigubos pilietybės ir linkėjo, kad ateityje būtų atrasta tinkama Valstybės ir visų jos piliečių dialogo forma. „Tarpukario Lietuvoje buvo skiriamas dėmesys tam, kad talentingi jauni žmonės studijuotų geruose užsienio universitetuose, kad vėliau grįžtų į Lietuvą su įgytomis žiniomis. Tai nebuvo suvokiama kaip grėsmė, tačiau šiandien kyla klausimas, koks yra santykis tarp Lietuvos valstybės ir lietuvių, kurie gyvena pasaulyje. Kaip instituciškai rasti formą, kaip tą ryšį išlaikyti, kad tai nekeltų problemų, apie kurias kalba dalis politikų ir konstitucinės teisės specialistų“, – teigė L. Peluritis.
Istorikas doc. dr. Aurimas Švedas forumo dalyviams priminė, kad Lietuva gyvena istoriniu laikotarpiu, kada lietuvių tauta gyvuoja ne tik trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir kitur pasaulyje. Tai sukelia sudėtingą šių dviejų žmonių grupių diskusiją. „Mes Lietuvos valstybę kuriame, turėdami unikalią galimybę turėti tris didžiuosius miestus šiame projekte – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Bet pasakius tiek, reikia priminti, kad šalia šių trijų Lietuvoje esančių miestų yra didieji pasaulyje lietuvių apgyvendinti miestai. XX ir XXI amžių sandūroje vyko intensyvi ir skausminga diskusija tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie išvyko. Likusieji Lietuvoje kaltino išvykusius išdavyste, išvykusieji pasilikusius kaltino sumanumo stoka“, – priminė A. Švedas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas Dominykas Datkūnas linkėjo, kad išeivijos lietuvių bendruomenės ateityje išsaugotų savo tapatybę ir ryšį su Lietuvos valstybe: „Labai norėtųsi, kad tie žmonės išliktų Lietuvos politinės bendruomenės dalimi, pirmiausia savyje, o nebūtų integruoti į JAV arba Jungtinės Karalystės bendruomenę arba dar blogiau, kad jie netaptų apolitiški pasaulio piliečiai, kurie kuria tik bendrąjį vidaus produktą.“ Parengta pagal Seimo balandžio 14 d. pranešimą
„Mokslo Lietuva“ kviečia akademinę bendruomenę įsitraukti į šią diskusiją, atidžiai išnagrinėti dabar Seime svarstomą strategiją „Lietuva-2050, palyginti visus keturis jos „scenarijus“ ir išsakyti įžvalgas apie Lietuvos dabartinę situaciją, atskleisti valstybės galimybes.