Gegužės 15 d. Vilniuje prie buvusio Lukiškių kalėjimo vartų (Lukiškių skg. 6) buvo atidengta atminimo lenta, skirta Lietuvos generolui Pranui Liatukui (1876–1945).
Atminimo lentos iniciatoriai – buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis ir VšĮ Vyčio paramos fondas. Lėšas atminimo lentai suaukojo 33 privatūs asmenys, tarp kurių buvę Lietuvos kariuomenės vadai Jonas Andriškevičius, Valdas Tutkus, Vytautas Jonas Žukas, Arvydas Pocius, Geležinio Vilko brigados vadas Česlovas Jezerskas.
Pranas Liatukas gimė 1876 m. sausio 29 d. Padievaičio kaime (Kvėdarnos vlsč.). Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Rygos gimnazijoje. Nuo 1902 m. tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. 1905 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, tapo Lietuvos kariuomenės kūrėju. P. Liatukas buvo 2-ojo Algirdo pulko, 1-osios brigados ir 1-osios divizijos vadas, vienas pirmųjų Lietuvos generolų. 1919 m. rudenį buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Jai vadovavo kovos su bermontininkais laikmečiu ir tapo Bermonto gaujų sutriuškintoju. 1919 m. gruodžio 15 d. P. Liatuko įsakymu įkurtas Karo muziejus. 1919 m. tapo Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordininku.
1920 m. vasarį kilus riaušėms Kauno Panemunės daliniuose, P. Liatukas be ginklo ir apsaugos nuvyko į kareivines išsiaiškinti neramumų priežasčių, tačiau riaušininkai jį suėmė. Po tų įvykių pasitraukė iš karo tarnybos, dirbo Lietuvos banke, dalyvavo įvedant lietuvišką valiutą – litą. Vėliau ūkininkavo. Antrojo pasaulinio karo metais, keršydami už kovas prieš Bermontą, naciai nutraukė pensijos P. Liatukui mokėjimą. 1944 m. jis bandė stoti savanoriu į Vietinę rinktinę, bet dėl amžiaus nebuvo priimtas.
Atsisakęs trauktis iš Lietuvos, 1945 m. sausį su sūnumi Vytautu buvo NKVD suimtas, laikytas Kauno ir Vilniaus kalėjimuose. 1945 m. rugsėjo 9 d. Lukiškių kalėjime žuvo. P. Liatuko palaikai ligi šiol nerasti.