Pasitikdami lietuviškos spaudos draudimo išlaisvinimo dieną, prisiminkime žymiausius savo Tėvynės rašto brolius, pasklidusius svetimuose pasaulio horizontuose…
Narcizas Prielaida (1920–2015) gimė Pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje Azerbaidžane, Akstafoje. Kaip Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis Šveicarijos mieste Ženevoje atsidūrė 1945 m. vasarį. Jis laikomas vienas iš Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) įkūrėjų (1952 m. vasario 17 d.) ir pats keletą metų vadovavo bendruomenei.
Nuo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ (1963) įkūrimo N. Prielaida tapo nepamainomu korespondentu laisvajai Europai. Visą Lietuvos okupacinį penkiasdešimtmetį, Pasaulio lietuvių bendruomenės įgaliotas, varstė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duris Ženevoje, neprarasdamas vilties, kad Lietuva išsivaduos iš okupacijos… Jo pastangos prie JTO išsamiai aprašytos mano dokumentinėje knygoje „Alpių lietuviai“. N. Prielaida gavo nemažai apdovanojimų iš tarptautinių organizacijų ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), o atgimus Lietuvai – vertingų Lietuvos Respublikos vyriausybinių apdovanojimų… Kai Narcizą lankydavau Ženevoje, būdavo malonu išgirsti pasakojimus apie senus draugus – „Pasaulio lietuvio“ korespondentus ir žinomus išeivijos žurnalistus, kuriuos jis visada prisimindavo su didžiule pagarba už sąžiningumą, pasiaukojimą ir meilę Lietuvai: „Kiek gražių jausmų ir širdies įdėdavome visi į savo „laikraštinius kūrinius“, kad šie auklėtų jaunimą patriotine dvasia, išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. Laikraštis „Pasaulio lietuvis“ buvo mūsų visų širdies balsas ir tribūna pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti tokio žymaus laikraščio redakcijoje – reiškė dirbti be priekaištų, būti punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti paviršutiniškų, neparemtų autentiškais faktais, nemotyvuotų, neturinčių patriotinio ir tautinio svorio dalykų…“
N. Prielaidos pavardė įrašyta įvairiuose Lietuvos olimpinio sporto komiteto archyvuose, nes jis daug metų rūpinosi ir rėmė lietuvišką sportą, ypač kai po Lietuvos atgimimo (1990) tapo laikinuoju Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Ženevoje. Iki pat mirties (2015) rūpinosi dėl buvusio Lietuvos Respublikos konsulato Ciuriche sąskaitoje Lietuvos olimpiniam komitetui suaukotų JAV išeivijos lėšų, kai naujoji ŠLB pirmininkė iš konsulato turto saugotojos – neveiksnios Ritos Garbačiauskas (vicekonsulo Stepono Garbačiausko dukros), R. Garbačauskui 2010 m. mirus Ciuricho slaugymo namuose, perėmė buvusio konsulato palikimą…
N. Prielaidos straipsniai apie Lietuvos okupacijos padarinius Lietuvai Vakarų Europos laikraščiuose, ypač autoriui publikuojant prancūzų kalba, tuo metu vaidino ypač didelį šviečiamąjį vaidmenį Vakarų visuomenėje. Žurnalisto polinkis – domėtis Vakarų Europoje įsikūrusiais lietuvių išeivijos menininkais: J. Katiliūte, G. Stanuliu, P. Gailiumi, V. Kasiuliu, E. Budriu ir kt. Apie juos laisvojoje Europoje skelbiami straipsniai laisvajam pasauliui teikė daug žinių apie lietuvišką kultūrą, dailę, tapybą ir literatūrą. Daugelį N. Prielaidos rašytų straipsnių apie Vakarų Europos lietuvių karo pabėgėlių menininkus skaitėme susidomėję…
„Be bendrosios patriotinės auklėjamosios reikšmės, mūsų, „Pasaulio lietuvio“ korespondentų, straipsniai supažindino skaitytojus su užsienyje išleistomis knygomis, dainų ir šokių šventėmis, parodomis, protesto prieš okupaciją akcijomis ir kt. Visi Lietuvos pogrindyje publikuoti leidiniai Vakarų Europą ir Amerikos išeiviją pasiekdavo įvairiausiais būdais: per Izraelį, Punską, Seinus, Vokietiją“, – prisimindavo N. Prielaida.
Kai ŠLB archyvuose aptikdavau prancūzų kalba spausdintus N. Prielaidos straipsnius, paprašydavau, kad mano ištikimas draugas prancūziškos kilmės šveicaras Jean Fehr juos išverstų… Abu kartu ne vieną kartą gyrėme N. Prielaidą už jo pedantiškumą, tvarkant savo lietuvišką archyvą, kuriuo be jokių kliūčių galėjau naudotis rašydama dokumentinę knygą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ (2005). Jo straipsnius, rašytus prancūzų kalba, Jean Fehr išversdavo visada gėrėdamasis: „Tai puikia kaligrafiška rašysena, turtinga prancūzų kalba be priekaištų parašyta archyvinė medžiaga, turinti neįkainojamą vertę lietuviškai istorijai…“
Ir šiandien paskaitau N. Prielaidos raštu išsakytus padėkos žodžius mano vyrui S. Vaitkevičiui už nuolatinę finansinę pagalbą, kai N. Prielaida parėmė išeivijos pastangas veikti Lietuvos išsivadavimo akcijose prie JTO Ženevoje.
Dabartinis laikas ypač šaukiasi prisiminti pirmapradžio lietuviško kaimo ir prieškario lietuviško miesto vaikus, kurie, prievarta likimo nublokšti toli nuo Tėvynės, savo nuoseklia pasaulėžiūra, ištikimybe patriotiniams įsipareigojimams tautai, kultūrai ir katalikiškam tikėjimui liko tvirti ir nepalaužiami visur, kur tik jų jėgų, patirties ir balso šaukėsi iš okupanto gniaužtų besivaduojanti Tėvynė Lietuva. Išeivijos karta, kurios pėdsakus pasaulio istorijoje negailestingai trina naujoji emigrantų Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba, savo Tėvynei neabejotinai atliko milžiniškus darbus. Jos balsas – tai Europos sąžinės ir demokratinės atminties, mūsų tvirčiausios ir ištikimiausios tautos dalies balsas, tęsiamas XIX a. pabaigos knygnešių ir penkiasdešimt okupacijos metų girdimas visame pasaulyje! Tai, kad Lietuvos Tautos kūrėjo balsas turi visiems liudyti tą pasiaukojamos kovos dėl savo Tėvynės veiklos istoriją, miniu ir savo paskutinės knygos „Advento valandos“ (2024) pratarmėje… Plačiau apie N. Prielaidos žurnalistinę veiklą galite skaityti J. Survilaitės knygoje „Visada tolimi – niekada svetimi”, 2011 m. Lietuvos Respublikos rašytojų sąjungos išleistoje ŠLB 50-mečio jubiliejui.