Keturių darbo dienų savaitė yra apipinta nepagrįstais „baubais“, kurių atsiradimas ir plitimas apnuogina visas darbo rinkoje egzistuojančias problemas. Apie keturių darbo dienų savaitės modelį kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Vadybos ir politikos mokslų instituto prof. dr. Agota Giedre Raišiene.
– Keturių darbo dienų savaitė reiškia ne darbo užmokesčio sumažėjimą, bet perėjimą prie sistemos 100–80–100: darbuotojai gauna 100 proc. atlyginimo už 80 proc. darbo laiko mainais į 100 proc. našumą. Darbo krūvis nesikeičia, atlyginimas taip pat, tik sutrumpėja darbo laikas. Iš tokio darbo modelio tikimasi, kad darbuotojas dėl padidėjusios motyvacijos ir ilgesnio poilsio laiko per tas keturias dienas dirbs gerokai efektyviau. Kodėl Lietuvoje vien idėja apie keturių darbo dienų savaitę kelia tiek daug diskusijų?
– Keturių darbo dienų savaitės modelis kelia diskusijų ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, pasak „The Guardian“, Didžiojoje Britanijoje vietos savivalda sulaukia ne šiaip kritikos, bet Vyriausybės nurodymų nutraukti naująją praktiką. Institucijos, planuojančios artimoje ateityje diegti pilotinius keturių darbo dienų savaitės projektus, raginamos klausimo nė nesvarstyti: „Vertė vietos mokesčių mokėtojams yra svarbiausia, todėl vietos valdžios institucijos neturėtų daugiau dėmesio skirti šiam klausimui.“
– Kaip reaguoja britų savivaldybės?
– Jos nė nesirengia vykdyti nurodymo ir savo sprendimą remia faktais, kaip naujasis modelis pasitarnauja, gerinant viešųjų paslaugų prieinamumą modelį įdiegusiose savivaldybėse. Kartais ekspertai ir viešųjų sprendimų galia disponuojantys žmonės keturių darbo dienų savaitę vertina tarsi užmerkę vieną akį, iškreipdami modelio perspektyvą, neigdami galimybes ir išgalvodami trūkumus. Galima pastebėti, kad modelio kritikai taiko klasikinį manipuliavimo triuką: apie konkretų fenomeną (šiuo atveju, viena diena trumpesnę darbo savaitę) kalba, vartodami emocijas sukeliančias frazes, remiasi stereotipais, bet ne faktais pagrįstais argumentais, taip sudarydami įspūdį, kad blogybės, kurias jie mini, yra ne jų vaizduotės išdava, o jau dabar besipildanti tikrovė.
Atsakydama į klausimą, kodėl Lietuvoje keturių darbo dienų savaitė sulaukia tokios irzlios darbdavių ir ekonomistų reakcijos, kalbu tiesiai. Pirma, kai organizacijas ir jų vadovus kasdien spaudžia tiek daug iššūkių, nieko nekeisti bent darbo savaitės trukmės atžvilgiu yra patogiau, nei pasiryžti dar vienam ganėtinai neapibrėžtam pokyčiui. Antra, mūsų specialistų, kurių nuomones girdime viešojoje erdvėje, akiratis neretai prašosi dėmesio: žmonės, regis, per ilgai „užsibuvo“ savo uždarame rate, todėl kalba dalykus, kurie Europoje ir kitur laikomi pasenusiu požiūriu. Kaip pastebėjo Velso parlamento narys Džekas Sargeantas (angl. Jack Sargeant), ginčai dėl keturių darbo dienų mažai kuo skiriasi nuo praeityje vykusių kovų dėl penkių darbo dienų savaitės, mokamų atostogų ir ligos pašalpos, kurią dabar laikome savaime suprantamu dalyku.
Ką tik kalbėjau apie faktų svarbą, todėl pridursiu, kad Belgijoje nuo 2022 m. įteisinta keturių darbo dienų savaitė, Jungtiniuose Arabų Emyratuose nuo 2023 m. liepos 1 d. visi vyriausybės darbuotojai gali rinktis keturių darbo dienų savaitę (čia reikia žinoti, kad JAE dėl šalies specifikos beveik 90 proc. darbo jėgos dirba vyriausybėje). Islandijoje, kurioje gyvena tik apie 350 tūkst. gyventojų, beveik 90 proc. darbuotojų dirba nebe penkias, o keturias darbo dienas per savaitę. Darbo savaitės trukmės pokyčius įgyvendina daugybė šalių. Tarp jų yra Prancūzija, Kanada, JAV, Japonija, Ispanija ir daugelis kitų. Kaip matome, tai šalys, kurios kaip ir neturėtų rizikuoti savo ekonomika dėl darbuotojų įnorių, ar ne?
Tuo tarpu Lietuvoje viešų asmenų išsakoma kritika naujajam modeliui verčia susidaryti įspūdį, kad mūsų šalyje pailginus savaitgalį viena poilsio diena darbuotojai apskritai mestų darbus arba darbe tinginiautų, o įmonės dėl darbuotojų trūkumo, likusiųjų neefektyvumo ir dėl to kritusio pelningumo viena paskui kitą užsidarytų. Čia jau be šypsenos pridursiu, kad kai kurių darbdavių atstovų, ekonomistų ir finansų ekspertų kalbas apie keturių darbo dienų savaitės siaubus vertinu kaip atvirą kolegų vadybos srityje nekompetencijos pripažinimą arba užslėptą žinią apie darbuotojų išnaudojimo praktiką, kurią sugriautų naujasis modelis. Kodėl? Nes modelis kalba apie 100–80–100, t. y. apie darbo laiko pokytį, o ne rezultatyvumo mažinimą.
Siūlau prisiminti skirtumą tarp laiko ir trukmės sąvokų. Juk net ir būnant 60 valandų per savaitę darbo vietoje, galima laiką leisti neproduktyviuose susirinkimuose, švaistyti apkalboms, „komandų formavimui“ prie kavos aparatų ir panašiai. Ir nesakykite, kad to beprasmio laiko švaistymo nėra tiek jau daug! Jei tai būtų tiesa, įmonės savo vidaus taisyklių pagrindu darbuotojų neverstų atvykti į „ofisą“, nes darbuotojai patys rinktųsi dirbti organizacijos patalpose. Matau paralelių tarp darbdavių griežto nuotolinio darbo ribojimo ir atkaklaus pasipriešinimo keturių darbo dienų savaitei: abu dalykai rodo, kad organizacijų vadovai, viena vertus, abejoja darbuotojų įsipareigojimu darbui, kita vertus, nešvyti organizaciniais ir lyderystės gebėjimais.
– Darbo laikas Europos Sąjungos narėse yra skirtingas. Tarkim, Danijoje savaitės darbo trukmė siekia tik 36 valandas, Prancūzijoje – 35 val., Ispanijoje – 32 val. Kaip produktyvumas susijęs su darbo laiku?
– Tiesiogiai. Vidutiniškai žmogus aukštą darbingumo lygį išlaiko 4-6 valandas. Priklausomai nuo asmenybės, aplinkybių, darbo pobūdžio ir užduočių intensyvumo, šis laikas gali svyruoti. Taip pat vieniems reikia dažnesnių pertraukų, kiti gi linkę „panirti“ į užduotį ir „išnerti“, kai ją atlieka. Kartais manoma, kad 4 darbo valandos priešpiet ir 4 popiet būtent ir atitinka minėtas darbingumo fazes. Tačiau taip nėra visais atvejais, kadangi, priklausomai nuo veiklos srities, skiriasi įsitraukimo darbui atlikti poreikis. Savo ruožtu, intensyvus įsitraukimas reikalauja daugiau laiko išeikvotai energijai ir darbingumui susigrąžinti.
40 darbo valandų savaitė buvo įtvirtinta 1926 m. „Ford Motor“ kompanijoje. Nuspręsta sutrumpinti 48 valandų darbo savaitę iki 40 valandų, siekiant pagerinti darbuotojų darbo sąlygas. Gamyklos savininkas Henris Fordas sprendimą grindė pastebėjimu, kad, dirbant trumpiau, išlaikomas aukštesnis darbuotojų produktyvumas. Atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie gamybą, iš esmės fizinį darbą, kuriame daugiau ar mažiau akivaizdžiai galime stebėti individų darbingumo niuansus. Situaciją tų, kurie dirba protinį darbą, darbingumo požiūriu įvertinti objektyviai yra gerokai sunkiau, tačiau tyrimais įrodyta, kad darbinis perdegimas yra dažnesnis tarp dirbančiųjų būtent protinį darbą, ypač kuriam būdingas intensyvus bendravimas ir sprendimų priėmimas.
Svarbu žinoti, kad darbuotojų stresą kelia ne tik per didelis darbo intensyvumas ar krūvis, bet ir per mažas. Nuobodžiavimas mažina darbuotojų pasitenkinimą darbu ir aplinka, taip pat kelia stresą ir mažina darbingumą. Būtent dėl priverstinio buvimo darbo vietoje darbuotojai, kurių darbo diena, nors nėra labai įtempta, vis tiek yra kamuojami nuovargio, jiems trūksta energijos ir įkvėpimo. Kitaip tariant, tiek ilgos intensyvaus darbo valandos, tiek ilgos, bet „tuščios“ valandos gali organizacijai atnešti greičiau nuostolių, nei naudos.
– Keturių darbo dienų savaitė reiškia, kad per keturias dienas darbuotojas įsipareigoja atlikti visas užduotis, kurias atliktų per penkias darbo savaitės dienas. Keturių darbo dienų savaitė jau yra oficialiai patvirtinta Belgijoje. Japonijoje, sutrumpinus darbuotojų darbo valandas, darbuotojų našumas padidėjo 40 proc. Kitose valstybėse, tarkim, Danijoje ir Švedijoje, atliktų apklausų rezultatai rodo, kad darbuotojai sutiktų uždirbti mažiau, jeigu galėtų dirbti trumpiau. Ar keturių darbo dienų savaitė gali turėti neigiamą poveikį darbuotojo sveikatai ar verslui, visuomenei?
– Ne, negali. Nepamirškime, kad savaitgaliais darbuotojai neiškrenta iš ekonomikos, jie lieka tie patys ekonomikos „varikliai“, tik žaidžia kitoje, vartotojų, pusėje. Jei verslui keturių darbo dienų savaitė darytų neigiamą poveikį, Jūsų minėtos šalys neplėtotų naujojo modelio. Jei kokia įmonė teigia, kad žlugtų dėl darbo savaitės trumpinimo, ji po šia priežastimi slepia tiek nuo savęs, tiek kitų, kad šlubuoja vadyba, dėl kurios anksčiau ar vėliau įmonė vis tiek žlugtų. Na, o jei darbuotojai dirba pamaininį darbą, slenkančiu grafiku arba dėl kokių nors laikinų priežasčių po 60 valandų per savaitę (tikėkimės, mokant už viršvalandžius), tai ką keistų sutrumpinta darbo savaitė?