Nors ir kaip džiugintų Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatai, įgalinę tęsti valstybės vadovo išsakytus įsipareigojimus tautai, pirmiausia jie atskleidžia labai didelę atsakomybės naštą. Gyvename viltimi, kad antrosios kadencijos metu bus priimti labai svarbūs valstybei ir tautai sprendimai, kurių atidėti nebegalima. Patirtis rodo, kad antroje kadencijoje atsiskleidžia ir daugiau ryžto, nes per tuos likusius penkerius metus reikia įgyvendinti visą prisiimtą programą. Kaip prisimenate, kandidatuodamas į valstybės vadovo postą, Gitanas Nausėda iškėlė gerovės valstybės viziją. Todėl piliečiai turi teisę įvertinti, kaip ši vizija buvo vykdoma, ką pavyko pasiekti. Ir pačiam Prezidentui svarbu apibendrinti, ko tikėtasi kandidatuojant ir ką tikimasi įgyvendinti per jam tekusį dešimtmetį.
Kas yra Prezidentas?
Kad ir labai kažkam tai nepatiktų, tačiau nedera užmiršti, kad Prezidentas Antanas Smetona buvo vadinamas Tautos Vadu. Tokia ir yra tikroji Prezidento misija – telkti tautą, kuriančią savo valstybę. Net ir po daugelio metų įvardijant istorijos laikotarpius, vaizdžiai pasakoma, kad gyvenome „prie caro“, „prie Smetonos“, „prie ruso (prie sovietų)“. Analogiški vertinimai yra įprasti ir kitose valstybėse: Jungtinėse Amerikos Valstijose dažnai pasakoma: prie Kenedžio, prie Reigano, prie Trampo (angl. Trump)… Todėl visai nestebins, jei po kurio laiko bus vertinama, kaip gyvenome „prie Nausėdos“. Kad ir koks aukštas būtų demokratijos lygmuo, Prezidentas nėra tik vienas iš valdžios atstovų. Tai – neeilinė asmenybė (bent jau tokia turėtų būti). Ir tai tikrai nereiškia, kad laikome jį galinčiu viską nuveikti. Nors nesistebėkime, kai tūla moteriškė maisto parduotuvėje su viltimi pasako: „Išsirinkome Nausėdą, dabar viską atpigins…“ Kiekvienas turi savo matymą.
Laikmetis, tekęs G. Nausėdai, – labai sudėtingas, vertinant tiek globaliuoju, tiek vietiniu mastu. Iki šiol niekas negali atsakyti, kas sukėlė pandemiją: paslaptingas, dar niekada nepastebėtas virusas ar naujausias kariavimo technologijas kuriančios laboratorijos netyčinė (o gal ir tyčinė) klaida. Bet tai, kad po beveik aštuonerių taikos dešimtmečių Europą vėl užgrius karo siaubas, bet kuriuo momentu galintis lemti globalią žudynių pandemiją, buvo galima prognozuoti. Gal ir buvo tikėtasi, kad tokios siaubingos avantiūros niekas neišdrįs pradėti, nes Trečiojo pasaulinio karo laimėti niekam nebepavyks: ir žmonija, ir jos namai – „vienkartinė planeta“ bus sunaikinta. Tačiau posovietinė imperija išdrįso, žinoma, įvertinusi pastarųjų dešimtmečių patirtį – deramo atsako nesulaukusias karines avantiūras Kaukaze, Moldovoje, Ukrainoje ir kt.
Nutylėta ir suklastota istorija
Kaip jau ne kartą rašėme, po Antrojo pasaulinio karo buvo kuriamos globalios institucijos, turėjusios nebeleisti kilti karams, o visus konfliktus spręsti tik tarptautinėmis derybomis. Tos institucijos buvo sukurtos. Buvo išplėtotas tarptautinių struktūrų tinklas, net numatytas jų finansavimas, bet realiai veikti jos taip ir nepradėjo. Kodėl? Todėl kad ir Antrojo pasaulinio karo tikrieji sukėlėjai nebuvo objektyviai įvertinti, o jų siekiai aptarti tik paviršutiniškai ir labai vienpusiškai. Iki karo buvusios valstybių sienos nebuvo atkurtos, siaubingi karo nusikaltimai – nutylėti. Dar baisiau, kad didžiulė Europos dalis tarsi koks karo laimėtojų grobis penkiems dešimtmečiams buvo atiduota vienam iš šio karo sukėlėjų. Tikroji karo istorija buvo suklastota, aukos – neįvardintos, o karo sukėlėjų propagandai, skleistai dar gerokai anksčiau iki karui prasidedant, atvertos plačiausios galimybės. Ir šiandien didžioji žmonijos dalis nepajėgia objektyviai įvertinti, kodėl tas karas kilo ir ko buvo siekiama.
Jei JAV moksleivių (tarp kurių yra ir būsimųjų politikų) paklausite, ką jie žino apie Antrąjį pasaulinį karą, dažniausiai išgirsite tik vieną sąvoką – holokaustas. Sovietinė imperija laikoma kovos su hitlerizmu iniciatore. Apie taikių gyventojų tremtį, apie mirties stovyklas – gulagus, apie masines užgrobtų kraštų gyventojų žudynes jie nieko negirdėjo. Net Baltijos valstybių okupacija – jiems beveik nežinoma tema.
Kur taikos išsaugojimo lyderiai?
Tenka tik skaudžiai pripažinti, kad taikos išsaugojimo lyderiai per aštuonerius dešimtmečius, praėjusius po karo, taip ir neiškilo. Asmenybių, kurios galėjo tapti pasaulio taikos ir jo dorovinės pažangos vedliais, per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena. Paradoksalu, kad kai kurie iš jų atėjo iš meno pasaulio. Viena iš ryškiausių Vakarų pasaulio asmenybių buvo JAV Prezidentas R. Reiganas – buvęs aktorius. Dabartinis Ukrainos Prezidentas – taip pat buvęs aktorius. Gal čia net dėsninga, kad tokie lyderiai ateina iš meno, o ne iš technikos ar verslo sferos: aktoriaus talento neatskiriama dalis – gebėjimas kreiptis į žmones.
Dabartinėje politinėje erdvėje tokių lyderių, kurių šiandien labai reikia žmonijai, labai pasigendame. Vietoje jų matome pilkas vidutinybes, nors ir užimančias labai svarbias ir solidžias pareigybes. O kol žmonija stokoja moralinių lyderių, skatinančių suvokti dorovinės pažangos būtinybę, vis labiau stiprėja primityvią elgseną ir apsileidimą skatinančios grupuotės, kurios niekina kultūros paveldą ir tarsi pelėsis skverbiasi į pačius svarbiausius žmonijos kultūros, netgi jos esmės elementus: draugystę, atjautą, meilę, šeimą, atsakomybę už vaikus, už gamtą ir galiausiai – už visą planetą. Mes jau tarsi pripratome, kad daužomos švietimo ir darbo vietos – mokyklos ir gamyklos, kasdien luošinami ir žūsta žmonės, nuodijama visa mūsų gyvenamoji aplinka, bet visur pliurpiame apie „žaliąjį kursą“, jau seniai paverstą primityvaus verslo atmaina. Tuo tarpu asmenys, kurie turėtų būti taikos lyderiais, vis dar diskutuoja apie tai, ar turi teisę užpulta valstybė smogti žudikams jų pačių namuose. Jie vis žada, kad užpultai tautai bus suteiktos efektyvios gynybos priemonės, bet jau kelinti metai šie pažadai atidėliojami. Vis dar vapaliojama apie tai, kad su žudikais galima tartis… dėl taikos. Todėl ir vėl grįžtame prie minties, kad karas – pelningiausių verslų šaltinis.
Jei atsirastų ryškūs taikos lyderiai, imperinių avantiūrų rengėjai per porą savaičių atsiklauptų, iškėlę savo kruvinas letenas. Tereikia nutraukti visas agresoriaus tarptautines operacijas, užblokuoti visus jo tarptautinius finansinius kontaktus, tiekimo ir susisiekimo kelius, kad visa žudikiško karo aprūpinimo sistema subyrėtų į smulkiausius šipulius. Ir nereikia gąsdinti, kad tada agresorius pakels branduolinį arsenalą, nes net ir didžiausias niekšas trokšta išsaugoti savo gyvybę.
Prisiminkime Baltijos valstybių patirtį
Tokius sprendimus galima priimti jau dabar – artimiausiame tarptautiniame taikos forume. Reikia tik į tokį forumą gausiai susirinkti ir sutelkti daugumos dalyvių sąžinę. Ir gal neatrodys nei naivu, nei pagyrūniška, kad tarp pakvietusių priimti tokį kardinalų sprendimą būtų ir Lietuvos Prezidentas. Jo veiklos pirmoji kadencija parodė, kad daugelį bruožų, būtinų taikos lyderiui, jis turi. Tarptautinėje erdvėje G. Nausėda jau pastebėtas ir įvertintas. Tai, kad jis atstovauja nedidelei valstybei, nėra neįveikiama kliūtis.
Visai neseniai vykusiame užsienio reikalus kuruojančių asmenų susitikime buvo pabandyta net pasityčioti iš Lietuvos ministro pasiūlymo efektyviau padėti Ukrainai. Girdi, kaip drįstate, atstovaudamas tokiai mažai valstybei, aštriu tonu kalbėti apie radikalias priemones Rusijos agresijai stabdyti. Tačiau čia dera priminti, kad XX amžiaus pabaigoje įvykusių svarbiausių politinių pokyčių iniciatoriais buvo ne „pasaulio didieji“ (amerikonai, vokiečiai ar prancūzai), o nedaug kam girdėti lietuviai, latviai ir estai. Tik po Baltijos kelio (1989 m. rugpjūčio 23 d.) griuvo Berlyno siena (1989 m. naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją). Priminkime, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, daugiau kaip 2 mln. baltijiečių susibūrė į 620 km ilgio gyvąją grandinę – nuo Gedimino pilies Vilniuje iki Ilgojo Hermano bokšto Taline. Bet net ir po to dar girdėjome raginimus „patylėti ir netrukdyti Gorbiui“. Nuoširdžiai palinkėkime Lietuvos Prezidentui antroje kadencijoje dar ryškesnės tarptautinės lyderystės. (Tęsinys – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis