Ekonomikos paradoksai
Mūsų aplinkoje – nemažai paradoksų. Paradoksais apibūdiname situacijas, koncepcijas ar išvadas, kurios prieštarauja intuityviam supratimui arba tradicinei logikai, nors iš tikrųjų jos gali būti pagrįstos pakankamai tiksliomis įžvalgomis. Tačiau tokie teiginiai dažnai sukelia dvejonių, nes kartais atrodo prieštaringi ar nesuderinami su įprastais mąstymo modeliais. Nemažai paradoksų esama ir ekonomikoje. Štai keletas jų:
Vienas seniausių ekonominių paradoksų, apie kurį jau rašėme ankstesniame straipsnyje, yra vandens–deimantų paradoksas. Populiariai jis formuluojamas taip: „Kodėl gyvybiškai svarbus vanduo yra toks pigus, o praktikoje mažai naudingi deimantai yra tokie brangūs?“ Nors šis paradoksas skamba archajiškai, norint jį suprasti, tenka išgryninti vertės dėsnį ir pataisyti šiuolaikinį ekonomikos pusiausvyros modelį. Todėl šį paradoksą pavyko išspręsti visai neseniai, tik sukūrus finansinio prisotinimo teoriją.
Gausos, arba išteklių prakeiksmo, paradoksas pabrėžia, kad šalys, turinčios daug gamtos išteklių, nesugeba panaudoti šių turtų savo ekonomikos stiprinimui ir, priešingai nuojautai, šių šalių ekonomikos augimas dažnai yra lėtesnis nei tų šalių, kuriose tokių išteklių nėra. Šis paradoksas lyginamas ir su loterijų aukso puodo laimėtojais.
Taupumo paradoksas teigia, kad „kuo labiau taupysime juodai dienai, tuo greičiau ji ateis“. Jis netinka pavieniam individui, bet taikomas visai visuomenei, nes, kai visi taupo, neišvengiamai mažina visuminę paklausą ir kartu lėtina visos ekonomikos augimą.
Daug diskusijų kelia klestėjimo paradoksas, kuris sako, kad visuomenės karta, kuri pasižymi geriausiais pilietiškumo bruožais (darbštumu, aukšta morale, įstatymų laikymusi, sąžiningumu, dora ir pan.), negali išauginti kartos su tokiomis pat ar panašiomis savybėmis.
Yra daugybė kitų intriguojančių ar šiaip smalsumą keliančių paradoksų. Mus sudomino laisvosios rinkos paradoksas: „Kuo daugiau rinkoje liberalizmo, tuo mažiau joje laisvės“ arba „laisvoji rinka pasižymi savireguliacija tik tol, kol ji yra skurdi“. Reikia atkreipti dėmesį, kad laisvoji rinka išlieka liberali tol, kol ji auga santūriai, tačiau, kai ji pradeda augti intensyviai, šį augimą tenka riboti. Jei to nedarome, tokia ekonomika galiausiai sugriūva pati. Paradoksalu yra tai, kad liberali ir santūriai auganti rinka pačių rinkos dalyvių laikoma stagnuojančia ar net ekonomiškai silpna ir neperspektyvia.
Prisiminkime, kas yra laisvoji rinka. Nusistovėjusi samprata yra ta, kad laisvoji rinka – tai rinka, kurioje nėra jokio išorinio kišimosi (įskaitant vyriausybės reguliavimą), kurioje kainos nustatomos laisvai be išorės poveikio ir nepriklauso nuo visų formų ekonominių privilegijų, monopolijų ir dirbtinai sukurto trūkumo, todėl ji išimtinai remiasi vien tik pasiūla ir paklausa. Laisvosios rinkos varomoji jėga yra pelno siekimas. Formalizuotoje ekonominėje analizėje rinkos tikslo funkcija yra maksimalus pelnas. Laisvoji rinka priešpastatoma iš dalies ar visiškai valdomai rinkai, kurioje vyriausybė tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoja kainas ar tiekimą. Tik reikia nepamiršti, kad valdoma rinka neturi nieko bendro su planiniu ūkiu, kuriame rinkos apskritai nėra, kartu nėra ir paklausos–pasiūlos santykių.
Sąvoka „laisvoji rinka“ atsirado XIX a. Prancūzijoje. Tada ji buvo vadinama nesikišimu (pranc. laissez-faire –„šalin rankas“). Vadovaujantis šia idėja, valstybė turėtų visiškai nusišalinti nuo verslo reikalų. Apskritai laisvosios rinkos idėja yra XVIII a. Apšvietos produktas, kai buvo plėtojamos asmens teisių, laisvės, nuosavybės ir laimės siekimo idėjos. Adam Smith knygoje „Tautų turtas“ (1776) aprašoma, kaip laisvoji rinka turėtų atrodyti. Ir po jo, iki pat šių dienų, šis modelis vis dar tobulinamas. Bet iki šiol dar neatskleistas ir laisvosios rinkos paradoksas.
Nuo seno laisvoji rinka yra suvokiama kaip pusiausvyrą palaikanti sistema. Norint suprasti laisvosios rinkos paradoksą, reikia įsigilinti į rinkos finansinį prisotinimą ir iš jo išplaukiantį prisotintos rinkos pusiausvyros mechanizmą (apie tai rašyta „Mokslo Lietuvos“ Nr. 18, 2023 m. spalio 26 d.). Kitaip tariant, laisvosios rinkos paradoksą reikia vertinti per paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, pasireiškiančią rinkos prisotinimo sąlygomis. Reikia atkreipti dėmesį, kad rinkos (kartu ir ekonomikos) pradinėje raidos stadijoje stiprus finansinis prisotinimas sietinas su ekonomikos klestėjimu.
Grįžtamasis ryšys ir nematomoji ranka
Jei rinka yra neprisotinta, ji natūraliai išlaiko pusiausvyrą, nes paradoksas neveikia, o rinka, veikiama nematomosios rankos (angl. Invisible hand), pati save sureguliuoja. Tik reikia nepamiršti, kad neprisotinta arba mažo prisotinimo rinka yra mažai pelninga arba net stagnuojanti.
Jau seniai pastebėta, kad įvairių procesų (ir ne tik ekonominių) stabilumą tam tikromis sąlygomis užtikrina grįžtamasis ryšys. Rinkoje grįžtamąjį ryšį formuoja vartotojai: jų elgsena lemia grįžtamojo ryšio pobūdį. Kai ko nors gaminama daugiau, dėl padidėjusios pasiūlos (esant pastoviai paklausai), kainos krenta. Dėl to mažėja gamyba. Kartu sumažėja ir pasiūla, tad kainos vėl pakyla. Taip suveikus grįžtamajam ryšiui, vėl pradedama daugiau gaminti ir pusiausvyra atsistato. Susidaro įspūdis, kad rinką valdo nematomoji ranka.
Tačiau taip būna ne visada, o tik tada, kai veikia neigiamas ar nestiprus teigiamas grįžtamasis ryšys: padidėjus kainoms, suprantama, kad kainų augimas yra laikinas ir ateityje jos mažės. Skirtingai nuo neigiamo grįžtamojo ryšio, teigiamas grįžtamasis ryšys reiškia, kad, jei kaina arba vidinė grąža pastaruoju metu auga, ateityje ji irgi augs, gal net dar labiau. Taip atsitinka tada, kai rinka finansiškai prisotinama (į rinką pradeda plūsti perteklinis kapitalas) ir pasireiškia didėjančios grąžos fenomenas, kartu suveikia ir prisotintų rinkų pusiausvyros efektas. Taip neigiamas grįžtamasis ryšys paklausą mažina, o teigiamas didina. Žinoma, kad neigiamas grįžtamasis ryšys sistemos veikimą slopina, o teigiamas – ją skatina. Tačiau teigiamą grįžtamąjį ryšį atskirti nuo neigiamo dažnai būna gana nelengva.
Seniai žinoma, kad sistema, turinti teigiamą grįžtamąjį ryšį, veiktų stabiliai, turi būti tam tikras valdymo mechanizmas. Technologinės sistemos su teigiamu grįžtamuoju ryšiu būtinai turi veikimo (našumo) ribotuvus. Vienas pirmųjų to tipo įrenginių buvo 1788 m. Džeimso Vato (angl. James Watt; 1736–1819) išrastas išcentrinis reguliatorius, automatiškai valdantis (stabilizuojantis) garo variklio greitį (keičiantis apkrovimui, greitis beveik nekinta). Dabartiniai reguliatoriai įrengti beveik visuose varikliuose ar šiaip energetiniuose įrenginiuose. Reguliavimo mechanizmai aptinkami ir daugelyje biologinių sistemų (žr. 1 pav.).
Matome, kad, esant stipriai kapitalo pasiūlai, ekonomikoje gali atsirasti pakankamai stiprus teigiamas grįžtamasis ryšys, kurio iš išorės niekas neveikia. Šį grįžtamąjį ryšį sukuria rezonuojanti rinkos vartotojų elgsena. Ypač tai pasakytina apie pagrindinę varomąją jėgą – pelną. Tokiomis sąlygomis sistema (paklausos ir pasiūlos balansas) iš esmės negali būti pusiausvyroje. Priešingai, turi pasiekti vieną iš savo ribinių būsenų. Tokia sistema yra nestabili pagal savo sandarą, dėl to neapibrėžtoje būklėje ji gali būti tik trumpą laiką. Taigi laisvoji rinka gali egzistuoti tik tol, kol grįžtamasis ryšys yra nepakankamai stiprus. Tai įmanoma tik neprisotintoje ar mažo prisotinimo rinkoje.
Tačiau mažo prisotinimo rinka, kaip jau minėta, yra mažo pelningumo, todėl vartotojai ją laiko stagnuojančia. Stagnuojanti rinka, dažniausiai, neatlaiko konkurencijos ir žlunga. Tačiau, jei rinkai pasiseka ir susiformuoja stiprus teigiamas grįžtamasis ryšys, ji suaktyvėja, tačiau, ilgesnį laiką veikiant augimo paradoksui, rinka vėl rezonuoja, ima „kaisti“ ir formuoja „burbulą“.
Įdomu tai, kad laisvoji rinka pati stengiasi transformuotis į deficitinę rinką. Ir tai jai dažnai neblogai pavyksta, nes deficitinė rinka yra pelningesnė už įprastą laisvąją rinką. Prasideda spekuliaciniai santykiai. Ir tai nesunku suprasti, nes rinka siekia kuo didesnio pelno. Transformacija įvyksta automatiškai, kai rinka tampa pakankamai prisotinta kapitalu. Tuomet paklausa ir aplenkia pasiūlą. Tai – pagrindinė prielaida, užtikrinanti deficitinės rinkos susiformavimą.
Šiuolaikinėje laisvosios rinkos sampratoje pripažįstama, kad, siekiant užtikrinti rinkos efektyvumą, gali prireikti riboto valstybės įsikišimo – teisės aktų, apibrėžiančių prekybos taisykles, muitų tarifus, vartotojų apsaugą ir pan. Vis daugiau dėmesio skiriama socialinei atsakomybei ir vis labiau pripažįstama inovacijų svarba ekonomikos augimui ir jos konkurencingumui. Tačiau šie teisės aktai palieka nuošalyje esminį rinkos rodiklį – didėjančią grąžą ir jos augimo greitį. Būtent šie rodikliai labiausiai keičia situaciją rinkoje, todėl juos reikėtų valdyti.
Realioji ir finansų ekonomikos
Norint giliau suprasti finansinio prisotinimo reiškinį ir laisvosios rinkos pokyčius, tikslinga įsigilinti į realiosios ekonomikos (prekių gamybos ir paslaugų teikimo) ir finansų ekonomikos tarpusavio sąsajas (žr. 2 pav.).
Pernelyg besiplečianti finansų ekonomika gali išsipūsti ir susprogdinti realiąją ekonomiką. Realiosios ekonomikos ir finansų ekonomikos tarpusavio ryšys yra labai svarbus. Jis turi išlaikyti tarpusavio balansą. Finansų ekonomika, arba pinigų sistema, veikia kaip pagrindinis variklis realiajai ekonomikai: teikia finansavimo galimybes verslams ir vartotojams, skatina investicijas, gamybą ir vartojimą. Tačiau svarbu, kad finansų ekonomika būtų valdoma, siekiant išvengti per didelės rizikos. Vienas svarbiausių finansų sistemos rodiklių yra ekonomikos finansinis gylis, kuris yra ekonomikos finansavimo lygio matas, apibūdina finansinio sektoriaus plėtrą.
Didėjantis finansinis gylis paprastai rodo, kad finansų sektorius tampa vis svarbesnis ir gali užtikrinti didesnį indėlį į ekonomikos vystymąsi. Tai gali reikšti intensyvesnį įmonių ir asmenų finansavimą, didesnes investicijas į inovacijas ir infrastruktūrą bei didesnį prieinamumą finansiniams produktams, tokiems kaip kreditai, investicijų fondai ar draudimas.
Tačiau didėjantis finansinis gylis taip pat rodo ir didesnį ekonomikos finansinį prisotinimą, o tai, savo ruožtu, lemia ne tik didesnį pelningumą, ekonomikos pagyvėjimą, bet ir ekonomikos perkaitimo bei finansinių sukrėtimų grėsmę. Ryškiausias per didelio finansinio gylio, sukėlusio neleistiną ekonomikos prisotinimą kapitalu, pavyzdys buvo 1929 m. Didžiosios depresijos išvakarės. Tuo metu pinigai iš viso pasaulio plūdo į Ameriką: buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo. Tai atitiko visą JAV cirkuliavusių pinigų masę. Rezultatas – nematyto masto krizė.
Tokių pavyzdžių, nors ir kiek mažesnio masto, yra daugybė. Todėl svarbu, kad finansinės sistemos plėtra būtų tvari. Dėl to valstybė turi reguliuoti finansų sektorių ir užtikrinti finansų sistemos stabilumą bei jos racionalią sąveiką su realiąja ekonomika. Tai gali apimti finansų institucijų priežiūrą, finansinio spaudimo reguliavimą, pinigų politiką ir kitas priemones. Nereguliuojama finansų ekonomika gali lemti finansinę krizę, kuri gali turėti rimtų neigiamų pasekmių tiek finansų, tiek realiajai ekonomikai. Nerimą kelia šiandieninės „žaliosios energetikos“ vystymosi tendencijos: atsinaujinančių energijos išteklių rinka tampa pernelyg finansiškai prisotinta. O tai nieko gero nežada. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad absoliučiai laisva rinka yra skurdo ekonomikos palydovė, o tinkamai valdoma rinka yra gausos ekonomikos pagrindas. Tik gaila, kad, nežinant finansinio prisotinimo teorijos pagrindų, nepavyksta tinkamai valdyti laisvės trokštančią ir aktyviai pelno siekiančią rinką. Įdomu, ką apie tai mano Lietuvos LRI?
Prof. dr. (hp) Stasys Girdzijauskas, prof. habil. dr. Remigijus Čiegis