Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje pradeda veikti išeivijos menininko Algimanto Kezio fotografijų paroda.
Nespalvotose juostose fotografas užfiksavo modernius praėjusio amžiaus 7–10 dešimtmečių Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestų vaizdus. Proga surengti neįprastą parodą atsirado, ruošiantis šį rugsėjį Paryžiuje atsidarysiančiai Kazio Varnelio kūrybos parodai. Paroda Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia nuo gegužės 29 d.
Kaip ir Kazio Varnelio tapybos darbai, šios nuotraukos pasižymi ryškiais kontrastais, šešėlių žaismu ir ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai bei ritmikai, todėl ekspozicijoje atsivėrusias tuščias vietas buvo nuspręsta pasitelkti naujam dialogui tarp dviejų Čikagos lietuvių kūrėjų. „Pats fotografas akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtos, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būsenų. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tą pačią vietą autorius niekada negrįždavo“, – pasakoja parodos kuratorė, Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė.
Didelio formato fotografijos bus eksponuojamos ne parodų salėje, o integruotos pačioje ekspozicijos architektūroje ir tuo stebins lankytoją. „Jau seniai esu A. Kezio fotografijos gerbėja, jo darbai visada prikaustydavo mano, architektės, dėmesį dėl savo siužetų, kompozicijos, ritmų, šviesokaitos. Kartais atrodydavo, kad visas krūvis netelpa į nuotraukos formatą. Norėjosi išskleisti šešėlio linkius ir duoti erdvės ritmams.
Pasitaikė nuostabi proga – K. Varnelio darbams išsiruošus į Prancūziją, jo drobių vietoje savo šviesokaitą ir perėjimus išskleidžia išdidinto formato fotografijos drobės. Dabar fotografija atspindi ne tik siužetą ir kompoziciją, bet, regis, ir dar kažką daugiau. O sugretinant su K. Varnelio drobėmis randasi neapčiuopiamas organiškas ryšys, kuris abu autorius leidžia įvertinti kitu žvilgsniu“, – įkvėpimu, rengiant parodą, dalinasi jos architektė Ieva Cicėnaitė.
Vėlesniame kūrybos periode A. Kezys susižavėjo skaitmeninėmis technologijomis. Šio amžiaus pradžioje jis eksperimentavo tuomet dar gana ribotomis, bet naują kūrybinį stimulą daugeliui kūrėjų suteikusiomis kompiuterių galimybėmis. Tačiau Kazio Varnelio namų-muziejaus nuolatinės ekspozicijos kontekste ryškiausiai suskamba A. Kezio „aukso fondas“ – nespalvotose juostose užfiksuoti Amerikos miestovaizdžiai.
Kūrėjai, telkę bendruomenę
Algimantas Kezys Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrė 1950 m., nors į Vakarus iš Lietuvos pasitraukė dar 1944 m. Kelionės metu stipriai susirgo gelta ir jam teko pasilikti ūkininko sodyboje Lenkijoje, tikintis, kad greitai galės prisijungti prie į Vokietiją keliaujančių tėvų ir brolio Romo. Pavojingos klajonės užtruko dvejus metus, kol Algimantui pavyko pasitraukti į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje ir prisijungti prie šeimos. Savo gyvenimą A. Kezys paskyrė tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas.
„Kazys Varnelis ir Algimantas Kezys yra karo išvietintos kūrėjų kartos atstovai, kurių darbai svariai papildo ne tik mūsų, bet ir Čikagos XX a. antrosios pusės dailės pasakojimą. Panašumų galima rasti ne tik jų biografijose, bet ir kūryboje, visuomeninėje laikysenoje. Čikagoje sukurti optiniai K. Varnelio paveikslai, kaip ir Algimanto Kezio fotografijos, išsiskiria savo formaliosiomis savybėmis – griežtu ritmu, kontrastais ir šešėliais. Jeigu K. Varnelio dėmesys Lietuvos kultūros išsaugojimui ryškiausiai atsiskleidė kolekcionavimo veikloje, tai A. Kezys buvo itin aktyvus Čikagos lietuvių bendruomenės narys, jos organizatorius ir archyvaras“, – sako Indrė Urbelytė.
Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus, per vasaros stovyklas mokė jaunimą fotografuoti.
Kunigystė A. Keziui buvo neatsiejama nuo pamatinės bažnyčios reikšmės – bendruomenės ir jos telkimo. Net 1987 m. pasitraukus iš kunigų luomo, A. Kezio namai išliko savotišku lietuvių diasporos kultūros centru, kuriame vykdavo reguliarūs kultūrininkų susitikimai, lankydavosi iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos atvykę fotografai. Gausus A. Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Živilė Stadalytė
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešimą