Gegužės 20 d. Anykščiuose įvykusio susitikimo metu buvo prisiminta artėjanti Lietuvos antrosios sovietų okupacijos 80-mečio sukaktis. Buvęs partizanas Jonas Kadžionis pasidalino atsiminimais apie žmones ir įvykius kalinimo ir tremties vietose, apie sovietinės valdžios terorą ir kitus ateities kartoms svarbius dalykus.
Jonas Kadžionis (partizano slapyvardis – Bėda) gimė 1928 m. sausio 29 d. Piktagalio kaime (dabar – Anykščių r.). Jo tėvai: Aleksas Kadžionis (1876–1941) ir Petronėlė Kalibataitė-Kadžionienė (1890–1977) iš Žvirblėnų kaimo buvo ūkininkai. Šeimoje Jonas augo su penkiais broliais ir penkiomis seserimis. 1936–1940 m. jis mokėsi Pienionių (dabar – Anykščių r.) pradžios mokykloje ir baigė jos keturis skyrius.
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje, 1948 m. pavasarį, ištrėmus tėvus, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, J. Kadžionis 1948 m. gegužės 25 d. tapo Lietuvos partizanu. 1948–1949 m. buvo LLKS Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanas, pasirinkęs Bėdos slapyvardį. Nuo 1949 m. lapkričio pradžios Jonas buvo ir Butageidžio kuopos vadas, kai tuo metu aktyvi ir ginkluota partizaninė kova šiose apylinkėse jau baigėsi. 1949–1953 m. J. Kadžionis-Bėda buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų. Jis gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose Kavarsko, Dabužių, Traupio apylinkėse.
1953 m. gegužės 22 d. J. Kadžionis-Bėda kartu su žmona – Lietuvos partizane M. Gedžiūnaite-Kadžioniene-Sesute buvo apgaule įviliotas į pasalą prie Putriškių kaimo (dabar – Anykščių r.) ir suimtas. 1953 m. rugsėjo 12 d. SSRS Pabaltijo karo tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties. 1954 m. vasario 2 d. J. Kadžionis-Bėda buvo išgabentas į bausmės atlikimo vietą sovietinėje Rusijoje.
J. Kadžionis, atsisakęs prašyti malonės ar prisipažinti buvęs suklaidintas, kalėjo visą jam skirtą 25 metų bausmės laiką. Iš pradžių, 1954–1958 m., jis buvo laikomas Kamyšlage (Omsko sritis), kur dirbo medienos apdirbimo fabrike. Perkeltas 1958 m. vasario 1 d. ir iki 1961 m. jis buvo kalintas Oziorlage (Irkutsko sritis), statė naftos perdirbimo gamyklą Taišete. Vėl perkeltas 1961 m. lapkričio 17 d. ir iki 1972 m. J. Kadžionis buvo kalinamas Dubravlage – 11, 7 ir 17 Mordvijos lageriuose, 1972–1978 m. kalėjo Uralo lageryje „Kučino 36“ (Čiusovojaus r., Permės sritis), dirbo lentpjūvėse.
1978 m. gegužės 23 d. buvo paleistas iš lagerio, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas žmoną Pajūryje (Šilalės r.), dirbo Pajūrio bažnyčios valytoju. Sovietų okupacinės valdžios persekiojamas, Jonas kurį laiką slapstėsi, paskui, apkaltintas veltėdžiavimu, 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį. Ten dirbo lentpjūvėje, kol 1989 m. išėjo į pensiją. 1989 m. kovą J. Kadžionis gavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą. Skaudvilės (Tauragės r.) parapijos klebono kun. Jono Kaunecko, vėliau Panevėžio vyskupo, pakviestas, 1989–1992 m. gyveno Adakave (Tauragės r.), vėliau persikėlė į savo tėviškę ir nuo 1992 m. gyveno Bebrūnuose (Anykščių r.), paskui įsikūrė Anykščiuose.
1998 m. balandžio 14 d. J. Kadžionis buvo pripažintas Lietuvos kariu savanoriu, 1998 m. gegužės 13 d. jam suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis. Jo iniciatyva 20002 m. Klaibūnuose įrengtas memorialas žuvusiems Traupio apylinkių laisvės gynėjams atminti, paženklintos kelios partizanų kovų, žūties ar palaidojimų vietos Kavarsko apylinkėse. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido Jono Kadžionio-Bėdos prisiminimų knygą „Per skausmo pelkes“ (2020 m., antrasis pataisytas leidimas – 2021 m.).
J. Kadžionis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3-iojo laipsnio ordinu Komandoro kryžiumi (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000), Lietuvos krašto apsaugos sistemos lygmens Generolo Jono Žemaičio medaliu. J. Kadžionis yra vienas iš septynių Lietuvos partizanų (kartu su Jonu Abukausku, Vytautu Balsiu, Jonu Čeponiu, Bronislovu Juospaičiu, Juozu Jakavoniu ir Juozu Mociumi), kuriems Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. paskyrė Laisvės premiją.