Algimantas GRAŽULIS
Kiekvienos tautos ir valstybės tapatumo išraiška yra jos kultūrinių simbolių ir ženklų sistema. Lietuvos dvarų kultūros paveldas sudaro didelę šios sistemos dalį.
Ilgus šimtmečius Lietuva buvo dvarų kultūros valstybė plačiąja prasme, o dvarų paveldas yra tik labai maža mus pasiekusi tos kadaise milžiniškos kultūros dalis. Šiandien jos mastą ir apimtis mums jau sunku įsivaizduoti. Lietuvos dvarų kultūra yra ypač sudėtinga, daugiasluoksnė, neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Ji iki šiol veikia mūsų moralės ir elgsenos nuostatas, formuoja sampratą apie meną ir kultūrą apskritai ir taip praturtina nūdienos Lietuvos kultūrą, net kalbą. Atsisakydami jos ar didžiosios jos dalies atsisakytume dalies savo ir valstybės tapatumo, nuskurstume patys, skurdintume ir pasmerktume kultūriniam ir dvasiniam skurdui ateities kartas.
Istoriografijoje nurodoma, kad senieji Lietuvos dvarai ėmė rastis ir vystėsi kilus dideliam žirgų poreikiui. Ne arklių, o būtent žirgų. Senoji Lietuva – žirgų dvarų ir jų kultūros kraštas. Ankstyvajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro ūkyje ypač išsiskyrė žirgininkystė. Žirgais, arkliais, kumelėmis ir eržilais rūpinosi specializuotos tarnybinių žmonių grupės: žirgininkai, žirgų šėrikai, ašvininkai, kumelininkai, leičiai. Ilgus amžius pagrindinė bajoro-kario prievolė buvo su savo žirgu prisistatyti didžiajam kunigaikščiui ir po jo vėliava joti karan. Neatsitiktinai jau daug amžių Lietuvos simbolis vytis. Taigi neturėtų stebinti tai, kad beveik kiekviename dvare buvo skaitlinga vyriausio arklininko tarnyba.
Dvarų valdomos žemės (teritorijų), žemėnaudos plotai, kaimo gyvenviečių, o kai kada ir miestelių skaičius dažniausiai skyrėsi. Tai ypač aiškiai matyti išlikusiuose senuosiuose dvarų planuose. Skyrėsi ne tik infrastruktūra ir kultūrinė aplinka, ekonominis pajėgumas, bet ir socialinė struktūra. Kai kuriuose populiariuose šaltiniuose nurodoma, kad stambūs Lietuvos dvarai turėję po kelis palivarkus, kad tokių Lietuvoje būta daugiausia (kalbama apie skaičių) nėra teisingi. Išties čia būta itin didelių dvarų, tačiau klestėjimo laikotarpiu juose turėta net po keliolika ir keliasdešimt palivarkų (pvz., Gelgaudiškis, Pakruojo dvaras ir kt.). Labai daug, ypač Žemaitijoje, būta smulkių dvarų, kurių žemės plotai tesudarydavo 40–60 ha ar net mažiau ir neretai plotu būdavo net mažesni už laisvųjų valstiečių ūkių sklypus. Dvarų dydį ir pajėgumą (viduriniuoju ir vėlyvuoju raidos laikotarpiu) atspindėjo dvarų sodybų dydis, o iki naujųjų laikų ir palivarkų, kaimų skaičius.
Žlugus LDK Trečiasis LDK Statutas su išlygomis galiojo iki 1840 metų. Tai byloja, kad LDK bajorijos luomas buvo labai tvirtas, o tradicijos stiprios. Tam tikrą laiką privertė paisyti jo netgi carinę Rusiją. Ir tik po 1831 ir 1863 m. sukilimų jau atvirai buvo griebtasi drastiškų represijų. Dvarai buvo konfiskuojami – ir ne po vieną, o tūkstančiais. Po 1831 m. pralaimėjimo „iš sukilimo dalyvių buvo atimta 2890 dvarų“, o po pralaimėto 1863 m. sukilimo buvo konfiskuoti 1794 dvarai. Nagrinėjant konkrečių Zarasų krašto dvarų istoriją, kuri ypač glaudžiai susijusi su legenda tapusia grafaitės Emilijos Pliaterytės asmenybe (Antazavės, Didžiadvario, Imbrado ir kt. dvarai), paaiškėja, kad po abejų sukilimų šio krašto Lietuvos bajorai patriotai buvo itin persekiojami, o daug jų dvarų ir palivarkų šiame krašte nusavinta. Apskritai carinė Rusija siekė, kad 2/3 visų Lietuvos dvarų priklausytų jos administracijai, kitaip tariant kolonistams iš Rusijos. Siekiant politinių Lietuvos kolonizavimo tikslų, valstybiniai ir iš Lietuvos bajorų sukilėlių konfiskuoti dvarai buvo dovanoti Rusijos imperijos valdininkams, daugiau kaip pusė – generolams, slopinusiems sukilimą. Tokie dvarai pavadinti – majoratais. Taigi sąvoka majoratas Lietuvoje iki šiol turi neigiamą atspalvį, pabrėžiantį pažeminimą ir kolonizavimą. Vakarų Europoje priešingai – dar XIV–XVI a. įteisintas terminas „majoratas“ reiškė prigimtinės šeimos tradicijos, jos stambiosios žemėvaldos tęstinumą. Tuomet, kai žemės valdą paveldėdavo vyriausias šeimos sūnus ji buvo vadinama majoratu, o kai vyriausias iš giminės – senjoratu.
Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės elitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje.
Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno, įvairių amatų, mokslo ir naujausių technologijų, pramonės ir sodininkystės, parkų planavimo, naujausių pramonės sistemų ir jos technologijų ir kitų veiklų raidos tendencijos. Iš dvarų kultūros terpės išaugo, čia įkvėpimo ir temų sėmėsi iškiliausi mūsų architektai, dailininkai, kompozitoriai, rašytojai. Prisiminkime ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Jei ne kunigaikščio Mykolo Oginskio globa, nuolatinė finansinė parama, šio genijaus Lietuva turbūt neturėtų. Pažymėtina ir iškili Oginskių (pvz., 1891 m. kunigaikštis Bogdanas Oginskis pakviečia J. Naujalį į Rietavą), Pliaterių, Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių, Tyzenhauzų muzikų globa.
Svarbiausias žinomas veiksnys, veikęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo LDK 1557 m. Valakų reforma. Ją įgyvendinant buvo iš esmės pakoreguota senoji dvarų sistema – daug kur padidintos ir perplanuotos, sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra ir kt. Įgyvendinant reformą buvo keičiama ir socialinė sankloda. Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, įsivyravo Lietuvos istoriografijoje (ypač sovietmečio) pabrėžtinai baudžiaviniais įvardyti socialiniai santykiai. Visgi čia derėtų prisiminti, jog sąvokų baudžiava, baudžiavos, baudžiaviniai santykiai ar panašių LDK teisėje, pvz., LDK Statutuose nė su žiburiu nerasime.
Apskritai istorinė žemėvalda, žemėnauda, ūkininkavimas, t. y. agrarinė dalis dažniausiai lieka už kultūros sąvokos ribų, tačiau tai irgi yra kultūros paveldas. Pagaliau, tai ir istorinio kultūrinio kraštovaizdžio raidos ir jo komponavimo, kokybės dalykai. Ką tik paminėta Valakų reforma yra pirmi mums žinomi iš anksto suplanuoti ir didele dalimi planingai įgyvendinti valstybės masto kraštotvarkos darbai. Beje, istorikai nurodo, jog pati Valakų reforma pirmiausia buvo įvykdyta valstybiniuose dvaruose, t. y. Žygimanto Augusto dvaruose, 200 000 ha plote. Siauresne prasme šiandien tokie darbai dar būtų įvardyti nuoseklia žemės konsolidavimo ir racionalaus jos panaudojimo reforma. Vykdant reformą per dvidešimt metų, o ir vėliau, labai keitėsi Lietuvos kaimo kraštovaizdis – ilgainiui įgavo daug Europos kraštovaizdžiui būdingų bruožų. Taip pakeistas kraštovaizdis tapo ilgaamžiu Lietuvos tapatumą bylojančiu ženklu.
Mokoma ir mokomasi taip pat buvo dvaruose. Lietuvos ir žemaičių didikas, o vėliau ir Žemaitijos seniūnas Jonas Biliūnas (Bilevičius) Viduklės dvare (dabar Raseinių r.) telkė ir globojo tuos žmones, kurie į lietuvių kultūros istoriją įėjo kaip lietuviškos raštijos pradininkai. Tai Abraomas Kulvietis (vidutinis bajoras iš Kulvos dvaro), Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis, Aleksandras Rodūnionis Vyresnysis ir kt. Beje, būtent S. Rapolionis Viduklės dvare ruošė jaunuolius studijoms Krokuvos universitete, o 1528 m. kartu su jais nuvyko studijuoti į Krokuvos universitetą. Jis apskritai ilgokai mokytojavo Lietuvos dvaruose – didikų šeimose. Vėliau Eišiškių krašto bajorų atstovas, lietuvių raštijos kūrėjas Stanislovas Rapolionis (gimė apie 1485 m., mirė 1545-05-13) tapo pirmuoju Karaliaučiaus universiteto teologijos (vėliau dėstė ir hebrajų kalbas) profesoriumi. Jo paskaitų klausydavosi ne tik daugybė studentų ir miesto šviesuomenė, bet ir pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas.
Apie kunigaikščius Oginskius ir jų Rietavo ir Plungės dvarus galima pasakyti daug. Bogdanas Oginskis (1848–1909) palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi, aukodavo pinigų knygų leidybai (tęsė tėvo (?) Irenėjaus Oginskio tradicijas, kuris parėmė pirmųjų lietuviškų Lauryno Ivinskio kalendorių, Simono Daukanto knygelių, vyskypo M. Valančiaus blaivybės draugijos leidinių ir kt. lietuvišką leidybą), rėmė knygnešius, gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėjo lietuviškai. Europos dvarų pavyzdžiu norėjo turėti orkestrą dvare, todėl jame ruošė muzikantus, kurie gaudavo visą išlaikymą, todėl 3 metus turėjo groti orkestre. 1885 m. jau turėjo 60 žmonių orkestrą, žinomą ir už Lietuvos ribų. Grojo J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kt. kūrinius. Dvare įsteigta 1873 m. – veterinarijos klinika, 1874 m. – Gyvulių draugijos Rietavo skyrius, 1875 m. – organizuota žemės ūkio paroda. 1882 m. Rietave įrengta pirmoji 54,8 km ilgio Lietuvoje telefono linija su Plunge, Kretinga ir Palanga. 1892 m. per Šv. Velykas dvaro rūmuose ir bažnyčioje įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Vėliau elektra buvo įvesta ir į miestelėnų sodybas. 1895 m. Rietave įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine. Kunigaikštienė Marija Oginskienė savo gyvenimą pašventė našlaičių globai. Našlaičiai jos lėšomis gaudavo pagrindinį išsimokslinimą ir išmokdavo amato. Iš viso į gyvenimą išleido per 500 našlaičių. Per 1909 m. gaisrą sudegė didžiulė biblioteka ir dauguma meno vertybių. 1927 m. galutinai sunyko ilgą laiką didelę įtaką Žemaitijos kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui turėjęs Rietavo kultūros ir technikos židinys. Tačiau jis neužgeso.
Bene aiškiausiai matoma dvarų kultūros ir jos paveldo dalis yra vis dar išlikusios dvarų sodybos ar jų fragmentai. Dvarai ir jų architektūra siejama su pačiais garsiausiais Lietuvos bei Europos architektais bei su Lietuvos arba su jos istorija bei kultūra glaudžiai susijusiomis žymiausiomis istorinėmis asmenybėmis. K. Podčašinskis, aprašydamas L. Gucevičiaus biografiją nurodo, kad išgarsėjusį architektą statyti rezidencijas ėmė kviestis žymiausi Lietuvos didikai – Radvilos, Masalskiai, Pacai, Pociejai, Chreptavičiai, Tyzenhauzai, Chominskiai, Scipijonai, Soltanai. Išlikę renesanso, baroko pavyzdžių. Nuostabūs, įspūdingi ir romantika dvelkiantys renesanso architektūros pavyzdžiai yra Siesikų, Panemunės ir kt. dvarų rūmai. Beje, minėti kompleksai yra su ypač pabrėžtais gynybinių statinių architektūrai būdingais elementais. Dvarus projektavo daugybė pačių žymiausių LDK architektų. Jie augo formavosi dvarų aplinkoje, čia ir projektavo. Daugelis jų buvo bajoriškos kilmės, kiti labai gabūs ir darbštūs gimė nekilmingi, miestiečių ar valstiečių socialinės grupės atstovai, tačiau už nuopelnus jiems taip pat buvo suteiktas bajoro titulas (L. Gucevičius, P. Nonhardtas, M. Knakfusas ir kt.). Jau minėtas Juozapas Karolis Podčašinskis suprojektavo Jašiūnų, Tuskulėnų ir kitų dvarų rūmus. Jašiūnų dvaro rūmai yra itin vertingas ir reikšmingas architektūros meno kūrinys, kurį būtina kuo skubiau gelbėti, restauruoti, konservuoti ir pritaikyti. Kitas ypač talentingas ir labai išsilavinęs bajorų kilmės (gimė 1805 m. Dubėnų dvare) lietuvių (žemaičių) architektas, tobulinęsis ir dirbęs Paryžiuje – Liucijus Fulgentas Rimgaila (jo globėjas kunigaikštis Čartoriskis) suprojektavo įspūdingus Pagryžuvio dvaro rūmus (Kelmės r.).
Ypač įspūdingų būta Romantizmo ir Istorizmo laikotarpiais projektuotų dvarų rūmų. Tai Vaitkuškio dvaro rūmai, kadaise žavėję ne tik proporcijų, subtilių formų ir dekoro harmonija, bet ir biblioteka, paveikslų galerija, giminės archyvu. Juos 1857–1862 m. suprojektavo pats dvarininkas, LDK bajorų giminės palikuonis, grafas Stanislovas Feliksas Kosakovskis. Akivaizdu, kad rūmų autorius buvo ne tik turtingas, išsilavinęs, bet ir talentingas. Tos pačios stilistikos buvo Meikštų dvaro rūmai. Ignalinos rajone išliko didžioji šių rūmų dalis, tačiau ji visiškai neatspindi kadaise buvusios harmoningos impozantiškų rūmų kompozicijos ir itin suderintų fasadų dekoro elementų įspūdingo vaizdo.
Žemaitijoje, Kelmės rajone, Beržėnų dvaro sodyboje stūksantys apleisti rūmai vis dar byloja apie ištaigingą Kauno gubernijos bajorų maršalkos Adolfo Čapskio dvarą. Tai trečias išlikęs tos pačios stilistikos – subtiliai romantizuotos gotikos – pastatas. Privalu paminėti ir šiuos, aukštąją kultūrą bylojančius, architektų kūrinius: harmoningų proporcijų Astravo dvaro rūmus Biržuose, įspūdingus Trakų Vokės dvaro centrinius rūmus Vilniuje; didingus Plinkšių dvaro rūmus Mažeikių rajone; subtilios, plastiškos architektūros Tiškevičių dvaro rūmus Palangoje. Pastaruosius – projektavo europinio masto ir šlovės architektas Francas Heinrichas Švechtenas. Europinio lygio architektūra, tūrių bei dekoro harmonija ir ypatingu sąryšiu su gamtine aplinka pasižymi grafų Tiškevičių Lentvario dvaro rūmai (dabar esančių rūmų, 1899 m. projekto autorius – belgų architektas de Vegas (Waegh), užsakovas grafas Vladislovas Tiškevičius), kuriuos taip pat būtina nedelsiant gelbėti, restauruoti ir pritaikyti. Harmoningi, kokybiškos architektūros ir statybos, neobarokinių formų grafo Tomo Potockio 1898–1901 m. užsakymu rekonstruoti Zyplių dvaro rūmai, dabar esantys Šakių rajone. Dabar Lukšių seniūno Vido Cikanos pastangų dėka šie rūmai restauruojami ir pritaikomi šiuolaikinės visuomenės reikmėms.
Vis dėlto daugiausia išliko klasicizmo architektūros kūrinių. Tai Verkių dvaro oficinos (rūmai, proj. Martyno Knakfuso, vėliau kunigaikščio Liudviko Adolfo Vitgenšteino užsakymu buvo šiek tiek rekonstruota rytų oficina (rūmai)), L. Gucevičiaus Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Ignui Jokūbui Masalskiui projektuotas šio dvaro paviljonas, „U“ plano arklidės. Proporcijų ir dekoro harmonija pasižymi Paežerių dvaro centriniai rūmai (proj. M. Knakfuso), Renavo dvaro rūmai (Mažeikių r.), be minėtų savybių dar pasižymintys ypatinga derme su nuostabia, tapybiška gamtine aplinka, Taujėnų dvaro rūmai (Ukmergės r., proj. Petras de Rosis (de Rossi)), Pakruojo dvaro rūmai (Pakruojo r.), Dūkšto dvaro rūmai (Ignalinos r.) ir daugelio kitų dvarų iki šiol išlikę rūmai. Vėlyvajam klasicizmui su išlygomis (yra istorizmo elementų) galima priskirti ir savaip žavius, nors ir pasižyminčius išorės formų ir dekoro elementų gausa Baisogalos dvaro rūmus ir išties pavyzdinės architektūros šios dvaro sodybos oficiną. Ypatingas klasicizmo architektūros kūrinys buvo Lauryno Gucevičiaus projektuoti Verkių dvaro centriniai rūmai, pastatyti prie Vilniaus (dabar jau Vilniaus miestas) ir patekę į pasaulinius architektūros pavyzdžių žinynus. Deja, rūmų likimas toks, kaip ir daugelio geriausių Lietuvos architektūros kūrinių – išliko tik jų rūsiai.
Bus daugiau