Ne vien Lietuvos Respublikos sostinę užvaldę svetimų ir priešiškų Lietuvai valstybių įtakos agentai pasistengė subjauroti ar boikotuoti Tautos sukilimo metinių paminėjimą.
Tai įvyko ir Kaune, tik kiek švelnesne, mažiau pastebima forma. Prieš metus, t. y. 2019 m. liepos 26 d., nustatyta tvarka kreipiausi į Kauno miesto savivaldybę su pateiktu prašymu, pridėdamas nuotraukas ir laikraščio iškarpą.
Prašymas
Prašyčiau skirti deramą dėmesį ir lėšų įamžinti vieno pirmųjų Kauno miesto partizanų, 1941 m. Birželio sukilimo aukos, Vytauto Didžiojo universiteto studento, jūrų skauto Vytauto Rudmino atminimą. Jis 1941 m. birželio 23 d. buvo mirtinai sužeistas bolševikų, ant Jūsų administruojamo pastato stogo mėgindamas iškelti Lietuvos Tautinę vėliavą.
Pirmiausia ir mažiausia, ką reikėtų neatidėliojant padaryti, tai pritvirtinti Vytauto Rudmino atminimo lentą prie Kauno miesto savivaldybės Laisvės alėjos fasado, šalia paradinio įėjimo. Vėliau reikėtų vieną iš Kauno gatvių pervadinti ar pavadinti Vytauto Rudmino vardu. Tai net galėtų būti
L. Sapiegos gatvė.
Partizanas Vytautas Rudminas gimė (datą istorikai dar turėtų nustatyti) Bikavėnų kaime, Vainuto vls., Tauragės aps. (šaltinis: Juozas Prunskis „Lietuva bolševikų okupacijoje“, 1979 m. Jūrų šaulių kuopa, Čikaga). Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, buvo lietuvių studentų korporacijos „Jūra“ narys. Prieš tai buvo jūrų skautas (šaltinis: http://www.laisvojijura.lt/main.php).
Būtent ant dabartinės Kauno miesto savivaldybės pastato, tuomet vieno aukščiausių Laikinosios sostinės pastatų, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, jūrų skautas ir lietuvių studentų korporacijos „Jūra“ narys, Taupomųjų valstybės kasų inspektorius, 1941 m. birželio 23 d. išgirdęs per Kauno radiofoną apie Tautos sukilimo pradžią ir Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, ryžosi žygdarbiui, kurio metu buvo mirtinai sužeistas. Vytautas Rudminas mirė 1941 m. liepos 14 d. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. (Pridedu Vytauto Rudmino nuotrauką iš Geni.com, ir žinutę apie jo tragišką mirtį iš laikraščio „Į Laisvę“ 1941 m. liepos 15 d., 3 psl.) Prašyčiau mane informuoti apie šio mano prašymo vykdymo eigą.
Atsakymas
Po kurio laiko, o tiksliau tų pačių (2019) metų spalio 14 d. gavau Kauno miesto savivaldybės atsakymą:
„Informuojame, kad Jūsų 2019 m. liepos 26 d. prašymas dėl 1941 m. Birželio sukilėlio, jūrų skauto Vytauto Rudmino atminimo įamžinimo apsvarstytas Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupės posėdyje. Dėl Jūsų rašte minimo istorinio fakto patvirtinimo raštu kreipėmės į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Gavę reikiamus dokumentus, rengsime Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimo projektą dėl atminimo lentos ant pastato Laisvės al. 96 įrengimo ir tikėsimės teigiamo sprendimo. Atminimo lentai įrengti reikalingas pastato valdytojo sutikimas.
Danutė Rūkienė, Kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė
Kauno miesto savivaldybės administracija“
Žodžiu, į mano prašymą, kaip matosi pateiktame atsakyme, buvo sureaguota. Paleistas rutininis Kauno miesto savivaldybės biurokratinis mechanizmas, kuriam apsisukti beveik metų laiko tikrai buvo pakankamai. Atminimo lenta, kurią sovietiškai iš inercijos biurokratai tebevadina „memorialine“, jau turėjo būti seniai pagaminta, pritvirtinta šalia paradinio įėjimo ir iškilmingai atidengta, dalyvaujant Kauno merui ir kitiems Kauno savivaldybės administracijos vadovams, Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos, Kauno visuomeninių ir politinių organizacijų atstovams, įskaitant jūrų skautus, Tautos sukilimo metinių proga 2020 m. birželio 23 d., minint 1941 m. birželio 23-iąją – iškilią, džiaugsmingą ir tragišką dieną, kada jūrų skautas Vytautas Rudminas buvo mirtinai pašautas, jam mėginant ant Kauno taupomųjų kasų rūmų stogo iškelti Lietuvos Respublikos valstybinę ir lietuvių Tautinę vėliavą.
Robertas Čerskus