Kiek vilniečių ar Vilniaus svečių yra atkreipę dėmesį į atminimo lentą, pritvirtintą ant namo Jogailos g. 11, Vilniuje, ir užrašą joje: „Šiuose namuose 1918–1931 m. gyveno ir dirbo Danielius ir Veronika Alseikos, garsūs lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai. Čia gimė ir gyveno 1921–1931 m. žymi archeologė profesorė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).“ Tenka tik apgailestauti, kad prie Alseikų pavardės nepaminėta jų profesija, neatkreiptas dėmesys, kad jie ne tik užsiėmė visuomenine veikla, bet ir buvo puikūs praktikuojantys gydytojai, išgelbėję tūstančius gyvybių. O tai daro nemažą skriaudą Lietuvos medicinai ir jos istorijai.
Minint archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės metus, reikėtų prisiminti jos tėvus – iškilius Lietuvos visuomenės veikėjus, visą gyvenimą kovojusius už Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių teises ir lietuvybę, gydytojus Veroniką ir Danielių Alseikas. 2021 m. sausio 1 d. sukako 140 metų nuo Danieliaus Alseikos gimimo. 60 metų praėjo nuo Veronikos Alseikienės mirties. Šių dviejų ištvermingų, dvasingų šeimų šaknys išaugino Lietuvai ir pasauliui iškilią mokslininkę Mariją Birutę Alseikaitę-Gimbutienę. „Ačiū tėvams, šeimos bičiuliams (ypač Basanavičiui, Vydūnui, Vaižgantui) ir kitiems nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui. Ir su pačia švenčiausia pagarba tariu ačiū Mamytei, tetai Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir jos dukrai – mano svarbiausiai auklėtojai Meilei Lukšienei – už visą stiprybę ir neribotą meilę, – jos sukūrė stiprios lietuvės moters simbolį.“ Tai Marijos Gimbutienės žodžiai, pasakyti Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., suteikiant jai Garbės daktaro vardą („Literatūra ir menas“, 1993 m. liepos 17 d.).
Veronika Janulaitytė-Alseikienė gimė 1883 m. gegužės 18 d. Malavėnų kaime netoli Šiaulių, gausioje Agotos Petkevičiūtės-Janulaitienės ir Mato Janulaičio šeimoje. Ji buvo tryliktas šios šeimos vaikas. Veronikai nebuvo nė metų, kai mirė jos tėvas. Visi didelės šeimos rūpesčiai užgulė ant motinos ir jau kiek ūgtelėjusių vyresniųjų vaikų pečių. Šeimoje užaugo 9 vaikai. Visi jie lankė slaptąją „daraktorinę“ lietuvišką mokyklą. Motina, kaip išgalėdama, stengėsi, kad vaikai gautų bent minimalų išsilavinimą. Tai buvo neeilinė savo pažiūromis tam laikui pasiturinčių laisvųjų valstiečių šeima. Ar daug galima surasti šeimų, kur net penki vienos šeimos vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą, iš jų – net dvi mergaitės. Vyresnioji Julija tapo odontologe, jaunėlė Veronika – akių ligų gydytoja. Visi Janulaičiai buvo įsitraukę į lietuviškos spaudos platinimo veiklą, lietuvybės puoselėjimą, pažangių idėjų sklaidą. Gal dėl to ir abi seserys nuo pat jaunystės įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Veronika mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios buvo pašalinta už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1902 m., baigusi gimnaziją Mintaujoje (dabar – Jelgava), Veronika pasirinko medicinos studijas. Rusijoje moterų nepriėmė į Medicinos fakultetą, todėl ji, pasiskolinusi 200 rublių iš brolio Juozo, išvyko į Berną (Šveicariją). Ten gyveno brolis Augustinas. Vieną semestrą laisvojo klausytojo teisėmis Veronika mokėsi Vienoje. Grįždama atostogų, sustojo Berlyne, kur išsiaiškino, kad galėtų būti priimta į Medicinos fakultetą, jei turėtų 8 klasių lotynų kalbos baigimo pažymėjimą. Ji nuvyko į Peterburgą, kur, gavusi leidimą, sėkmingai išlaikė egzaminą, ir vėl išvyko į Berlyną, kur įstojo į Medicinos fakultetą.
Gyvendama Berlyne, Veronika įsitraukė į Lietuvių draugiją, klausėsi Augusto Bebelio, Lily Braun, Klaros Cetkin (socialdemokratinių idėjų ir feministinių pažiūrų politiniai veikėjai) paskaitų. „Klara Cetkin buvo karšta revoliucionierė: kalbėdama lakstė po sceną, mosikavo rankomis, plaukai pasišiaušę, pati netvarkinga. Ji mane ir atbaidė nuo tokios rūšies paskaitų“, – prisiminimuose rašė Veronika.
Berlyne susipažino su Vydūnu, kiek galėdama globojo Povilą Višinskį, kuris dėl paūmėjusios tuberkuliozės nebeturėjo jėgų išvykti į Merano kurortą. Veronika P. Višinskiui surado geriausią plaučių ligų specialistą, kuris lankė ligonį, nors niekuo padėti nebegalėjo. Septintame studijų semestre V. Janulaitytė susidomėjo akių ligomis, iš profesoriaus Gverfo sužinojusi, kad Lietuvoje labai daug sergančių trachoma. Ėmėsi moksliškai tyrinėti šią ligą, daug dirbo laboratorijose. 1908 m. vasarą išlaikė egzaminus ir apgynė darbą trachomos tema gražioje Humboldto salėje Frydricho Vilhelmo universitete Berlyne. V. Janulaitytė gavo diplomą su įrašu virgo doctissima (mokyčiausia mergina). Jai suteiktas medicinos ir chirurgijos daktaro vardas.
Į Lietuvą Veronika grįžo turėdama gydytojo diplomą ir mokslo laipsnį, tačiau Rusijos teritorijoje negaliojo užsienyje įgytas diplomas. Reikėjo perlaikyti visus egzaminus. Nuvyko į Peterburgą. Dėl įsiplieskusių studentų streikų egzaminų laikyti negalėjo. Tada išvyko į Charkovą. Veronika rašė: „Tokiems egzaminams kiti kolegos rengiasi vienerius–dvejus metus. Aš laikiau be pasirengimo, iškart po egzaminų Berlyne. Kadangi kursą gerai mokėjau, sunkiausia man buvo versti jį į rusų kalbą.“ (Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai, p. 59) 1909 m. sausio mėnesį V. Janulaitytė, išlaikiusi visus egzaminus, gavo antrą gydytojo diplomą.
Baigiant laikyti egzaminus, Veroniką pasiekė žinia, kad sunkiai serga mama. Išlaikiusi egzaminus, ji skubėjo aplankyti sergančią mamą, deja, nesuspėjo. Po mamos laidotuvių išvyko į Vilnių, kur dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime, aplankė lietuvių meno parodą, įsirašė į Dailės draugiją, o dailininko A. Žmuidzinavičiaus namuose susipažino su Dorpato (dabar – Tartu) medicinos studentu Danieliumi Alseika. Jausdama, kad dar trūksta žinių, Danieliaus patarta, išvyko į Dorpatą pas garsų akių ligų specialistą profesorių Ozolinį.
Lietuvių literatūros ir meno archyvas
Dorpate Veroniką šiltai sutiko lietuvių studentai. Jie surengė susitikimą su pirmąja lietuvaite, įgijusia daktaro laipsnį užsienyje. Visiems buvo smalsu paklausyti įspūdžių, pasidalinti patirtimi. „Lankiau kliniką, laboratoriją, bet man vis dar trūko rimtesnės praktikos. Pavasarį, pasitarusi su klinikos asistentu Kolomenskiu, gavau paskyrimą į skrajojantį akių ligų būrį „Marija Fiodorova o sliepych“. Išvykau į Simbirsko guberniją. <…> Dirbdavome kasdien nuo ryto iki vėlaus vakaro. <…> Operavau 85 metų senuką, kuris nematė 25 metus, o po kelių dienų, išvydęs šviesą, atėjo keliaklupsčias, atsistojo prieš mane ir sako, kad įvykęs stebuklas ir kad aš esanti šventoji.“ (Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai, p. 61)
1920, LMAVB_RS F165-437 55v)
11v)
Pasibaigus ekspedicijai, Veronika grįžo į Peterburgą, kur lankė prof. Dalganovo kliniką. Reikėjo pinigų instrumentams nuosavai praktikai pradėti, todėl dairėsi, kur būtų galima užsidirbti. Pamačiusi skelbimą, kad reikalingas gydytojas Tulos gubernijoje, dėmėtosios šiltinės epidemijos zonoje, nuvyko į Sveikatos ministeriją ir pasiprašė paskyrimo. Visi stebėjosi, kad jauna mergina taip rizikuoja. Veronika rašė: „Visi kaimai sirgo, bet ligonių nereikėjo lankyti, o tik siuntinėti vaistus. <…> Tačiau buvo ir netikėtumų, <…> vieną kartą atvyko vyriškis su trejetu pakinkytų arklių. Prašo skubiai vykti kartu. <…> Pirmą kartą atvykau pas tokį ligonį; moteris guli su dideliu moliniu puodu ant pilvo – visos žarnos puode. Taip buvo pastatyta savotiška taurė. Išleidau orą, nuėmiau taurę. Moteris pasveiko. Netoli buvo Babruisko apskrities ligoninė. Gydytojai sužinojo, kad nusimanau apie akių ligas, ir pradėjo mane kviestis. Padariau keletą operacijų. Visą vasarą dirbau, užsidirbau nemažai pinigų.“ (Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai, p. 62)
Iš Tulos V. Janulaitytė nuvyko pas savo profesorių Gverfą į Berlyną pasitikrinti žinių ir nusipirkti darbui reikalingiausių instrumentų. „Profesorius leido man padaryti kataraktos operaciją. Praktikos turėjau daug. Operaciją atlikau gerai. Profesorius pasiūlė savo klinikoje asistento vietą. Bet pasilikti nenorėjau, nes žinojau, kad mano vieta – Lietuvoje, kur daug žmonių serga akių ligomis. Nusipirkau reikiamų instrumentų ir išvykau į Lietuvą“, – rašė Veronika.
Regina Vaišvilienė
(Tęsinys – kitame numeryje)