Dr. Olga MASTIANICA
Lietuvos istorijos institutas
Lietuvių tautinio judėjimo viešojoje retorikoje palyginti anksti buvo pradėtas kelti klausimas dėl bajorijos vietos besiformuojančioje modernioje tautoje. Jau „Aušros“ (1883–1886) kūrybinė grupė siekė įrodyti savo skaitytojui, kad moderni lietuvių tauta privalo būti „pilnos etnosocialinės struktūros“. Todėl skaitytojui buvo siekta paaiškinti, kodėl bajorija priklauso lietuvių tautai, kurios branduolį sudaro valstiečiai, išsaugoję pagrindinius tautinės tapatybės rodiklius – lietuvių kalbą ir žodinę tradiciją.
Būtent „Aušros“ aplinkoje, o visų pirma bajorų kilmės tautosakos rinkėjo ir poeto Mečislovo Davainio-Silvest-raičio (1849–1919) dėka, buvo pradėta kelti idėja, kad lietuviais pagal etninę kilmę yra ir bajorija: „bajorai ir ukininkai pas mus Žamaicziůse vieni nů kitu neiszsiskiria, bet iszrodo tai, kůmi jie ira – Žamaiczius ir źamaitiszką gaivalą“1. Prigimtinis tautiškumas sąlygojo ir nepertraukiamus bajorų ir valstiečių giminystės ryšius, kuriuos knygnešys Stanislovas Didžiulis (1850–1927) sugebėjo „atrasti“ – „dar pradzioje szio amžiaus, kai visa szio kraszto (Kauno gubernijos – O. M.) szlekta akalicijose tebekalbējo lietuviszkai: giveno surukusiose gricziose, dēvējo savo dirbtu drabužiu, avējo vizomis ir naginėmis, alų ir midų gērē“2. Knygnešys Stanislovas Raila (1844–1918) ir poetas Jonas Mačys-Kėkštas (1867–1902) Juozapo Arnulfo Giedraičio Šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą, Oginskių ir Tiškevičių dvaruose anksčiau nei valstybės mastu įvestą baudžiavos panaikinimą3, bajorų pateiktą projektą imperatoriui dėl „iszliusavimo valsczioniu nu slogos baudžiavos“4 taip pat vertino kaip nenuginčijamą bajorų ir valstiečių giminystės įrodymą.
Todėl „Aušros“ kūrybinė grupė, o visų pirma minėtas Davainis-Silvestraitis ir jo bičiulis Raila, ne kartą siekė paaiškinti skaitytojui, kodėl bajorija „prieme lenkiszką kalbą“. Kitaip tariant, bandė išspręsti pakankamai sudėtingą problemą, kai lietuvių kalba buvo svarbiausias „Aušroje“ propaguojamas tautiškumo požymis, tautinio išsigryninimo ir tautinio atsiskyrimo sąlyga. Taip Raila atrado „pragmatines“ lenkų kalbos pasirinkimo priežastis, nes „svetur politikaudami garsingi musų proseneliai neturėjo laiko pritaikinti namie rasztą prie savo kalbos“5. Davainio-Silvestraičio teigimu, lenkų kalbos įsiskverbimą sąlygojo krikščionybės priėmimas6.
Būtina pastebėti, kad „Aušroje“ būta nedaug socialiniu radikalizmu išsiskiriančių tekstų7. Net Jonas Šliūpas (1861–1944), kuris laikraštyje aktyviausiai kėlė socialinius-ekonominius klausimus8, nebuvo linkęs „minėti“ bajorų suteiktas „anas praėjusių gadynių kanczias“9. Daugelis „Aušros“ bendradarbių puoselėjo viltį ir matė būtinybę „susigrąžinti“ laikinai prigimtinį tautiškumą „praradusius“ bajorus į lietuvių tautą. To paties Davainio-Silvestraičio žodžiais, nugramdyti dažų sluoksnį, po kurio išvysime lietuvius:
„Kaip nuskus‘me Lenku dažus,
Bus Lietuviai isz mus‘ gražus“10.
Tačiau ar „Aušros“ kūrybinė grupė numatė bajorų „susigrąžinimo“ sąlygas, o jeigu numatė – kokias ir kodėl?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir Davainis-Silvestraitis, ir Šliūpas kalbėjo apie tokias sąlygas, kurios prieštaravo „Aušros“ propaguotai etnolingvistinio tautiškumo sampratai11. Davainis-Silvestraitis siūlė lenkakalbiams bajorams tik aktyviai kelti krašto ekonominį lygį bei remti lietuvių kultūrines aspiracijas: „bet dar ira laikas, dar jie gali savo turtu ir protu neszti pagalbą nuvargusiai Lietuvai. Meilu butu mums matiti, kad musu bajorai ne tik dangstiesi vardu lietuviu, bet ir darbais pasirodis esą tikrais lietuviais“12.
Atrodytų, kad panaši mąstymo logika būdinga ir Šliūpui. Kaip buvo minėta, jis galėjo neaštrinti socialinio konflikto tarp bajorų ir valstiečių, jeigubajorai „pripažįsta tiesas žmonių, nori eiti su Lietuviais drauge, geižia pakelti jų raszliavą, pasitikedami jog vienine tiktai duoda stiprybe kovoje priesz staigu atkietojimą draugiszko ir medegiszko gyvenimo“13. Tai lyg ir patvirtina bendrą Šliūpo „Aušroje“ propaguojamą koncepciją, kad vien išlaikydami ir puoselėdami kalbą lietuviai dar nesukurs tautos, kurios egzistavimas galimas tik pasiekus tinkamą ekonomikos, švietimo, bendruomeninio gyvenimo lygį. Todėl bajorijos ekonominę ir kultūrinę veiklą Šliūpas įvardijo ne kitaip, o būtent, kaip „lietuviszką iszmintį“: „Galime mes Lietuviai pasidžiaugti tuomi, jog Lietuviu ponai – norint toli grazu nevisi – parodo lietuviszką iszmintį“14. Galima prielaida, kad „Aušros“ leidimo metais Šliūpas palaikė propaguojamą idėją apie bajorų prigimtinį etniškumą. Reaguodamas į minėtas Didžiulio pastabas dėl lietuvių kalbos žinojimo, jis taip pat matė būtinybę padaryti prierašą: „bajoras gedisi szneketi lietuviszkai ir nekina tą, kas taip szneka“15. Taip Šliūpas ape-liavo ne tik į bajorijos sąmoningumą, bet ir pripažino faktą, arba, tiksliau sakant, siekė įrodyti, kad bajoras taip pat moka kalbėti lietuviškai. Akivaizdu, kad Šliūpui taip pat nebuvo svetimi ir Didžiulio paskelbti argumentai apie tai, kad „dar pradźioje szio amźiaus szlekta tebekalbējo lietuviszkai“16, ir Railos vieši pastebėjimai, kad „musu kalba juk paźįstama tiems, apie kurius czia kalbame“17. Tačiau „Aušros“ leidimo metais Šliūpas dar neteigė, kad bajorai, įsijungdami į modernios lietuvių tautos gretas, privalo besąlygiškai perimti lietuvių kalbą ir kultūrą.
Tuo metu ši nuostata buvo artimesnė būsimam laikraščio „Litwa“18 redaktoriui Davainiui-Silvestraičiui. Lietuviškai kalbančiųjų skaičiaus mažėjimas jam buvo tolygus tautos, o kartu ir Lietuvos mažėjimui, galinčiam atvesti prie išnykimo: „O kuomi yra lietuvis be lietuviškos kalbos? Nesant kalbos, vargiai bebus Lietuva“, rašė jis „Aušroje“ svarstydamas bajorijos tautinės priklausomybės klausimą19. Davainis-Silvestraitis laikėsi nuostatos, kad pasikeitusiomis socialinės ir ekonominės sanklodos sąlygomis lenkų kalba bajorijai buvo vienintelis būdas, bent mentaline prasme, išlaikyti ir išsaugoti savo išskirtinumą kitų socialinių grupių, o ypač valstiečių atžvilgiu. Todėl Davainio-Silvestraičio teigimu, bajorams taip sunkiai sekėsi atsisakyti lenkų kalbos, o per kalbą – socialinės atskirties reliktų bei socialinių lietuvių tautinio judėjimo vertinimų. Tačiau tokią galimybę Davainis-Silvestraitis matė ir viešai deklaravo:
„Drąsos bajorams mums pridůk,
Kad tarp „priegados, tarp bēdos
Garbintu kalbą motinos“, – rašė jis „Aušroje“ 1883 m. paskelbtame eilėraštyje „Garbē prieteliaus“. Ši mintis buvo pratęsta ir vėliau – dar „Aušros“ laikų „Tevynainiu giesmeje“:
„O, bajore, tauta źuna!
Juk Lietuvininku tu esi
Nekris nů galvos karuna,
Jei lietuviškai kalbēsi“.
Jau „Aušros“ laikais Davainis-Silvestraitis matė galimybę ir neišvengiamą būtinybę bajorijai priimti lietuvių kalbą ir kultūrą, siekiant įsitraukti į besiformuojančios modernios lietuvių tautos gretas.
1 Vēversis [M. Davainis-Silvestraitis], 1883: „Ar pritinka bajorams būti lenkais?“, Auszra 8, 9, 10, 232.
2 J. Mažůlis [Stanislovas Didžiulis], 1884: „Isz Lietuvos. Isz Kauno rēdibos o Aukmergēs pavieczio“, Auszra 10/11, 368.
3 Stanislovas Raila, 1883: „Į darbą, kas lietuvis“, Auszra 6, 155.
4 Ma…ciu Jonas [Jonas Mačys-Kėkštas], 1886: „Isz Lietuvos, Kraj nr. 9, 86“, Auszra 5, 158.
5 Stanislovas Raila, 1883: „Į darbą, kas lietuvis“, Auszra 6, 155.
6 Vēversis [M. Davainis-Silvestraitis], 1883: „Ar pritinka bajorams būti lenkais?“, Auszra 8, 9, 10, 232.
7 Pl. žr.: A. Rimka, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“-„Varpo“ gadynės (1883–1893) sociaekonominiai raštai, (Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto darbai, t.VI, knyga 3), Kaunas: „Spindulio B-vės spaustuvė“, 1931, p. 7; E. Vidmantas, „Aušros“ vaidmuo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjime, LTSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1984, t.3(88), p. 93–94; L. Mulevičius, „Aušros“ socialinė-ekonominė programa, „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje. Konferencijos medžiaga, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 126-128. Šiek tiek skirtingas nuostatas dėl „Aušros“ socialinės-ekonominės programos turėjo Vytautas Merkys, teigdamas, kad „Aušroje“ taip pat buvo tekstų, iškeliančių socialinį konfliktą tarp bajorų ir valstiečių. Pl. žr.: V. Merkys, „Aušra“ (1883–1886), Kultūros barai, 1983, Nr. 3, p. 56–58; Šių nuostatų kritiką atliko Antanas Kulakauskas, „Šaka, atskilus nuo tautos“. Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime, Sietynas. Jaunųjų kultūros metraštis, Vilnius, 1988, p. 94–95; Piotr Łossowski, „Gazeta „Auszra“ i początek narodowego ruchu litewskiego (1883–1886)“, Studia z dziejów ZSSR i Europy środkowej, Wrocław, Warszawa, Kraków: zakład narodowy imienia Ossolińskich. Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1965, s. 118–119.
8 Pl. žr.: L. Mulevičius, „Aušros“ socialinė-ekonominė programa, „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje. Konferencijos medžiaga, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 126–128; V. Merkys, „Aušra“ (1883–1886), Kultūros barai, 1983, nr. 3, p. 58.
9 J. S. Kuksztis [Jonas Šliūpas], 1884: „Isz Lietuvos. Lietuvoje“, Auszra, Nr. 5–6,
p. 182.
10 Veversys [M. Davainis-Silvestraitis], Musu rupescziai, Lietuviszkas „Auszrôs“ kalendorius …ant metų 1885, turincziu 365 dienas, visai Lietuvai ir Żemaitijai pritinkas: pagal senosios ir naujosios gadinēs metu skaitlių iszleido Lietuvos milētojai broliams lietuviams ir żemaicziams ant naudos ir pamokslo, Bitēnai: kasztu M. Jankaus ir
J. Mikszo, [1884], p. 49.
11 Pvz., Davainis-Silvestraitis lietuvių kalbą laikė pirmine ir esmine tautinio sąmoningumo formavimosi ir tautinės atskirties sąlyga. Kalbai jo priskirtos simbolinės reikšmės turėjo iškelti gilias istorines lietuvių tautos tradicijas, įrodyti kultūrinį lietuvių savarankiškumą ir atskirumą nuo lenkų kultūros.
12 Vēversis [M. Davainis-Silvestraitis], 1883: „Ar pritinka bajorams buti lenkais?“, Auszra Nr. 8, 9, 10, 234.
13 J. S. Kuksztis [Jonas Šliūpas], 1884: „Isz Lietuvos. Lietuvoje“, Auszra, Nr. 5–6,
p. 182.
14 J. S. Kuksztis [Jonas Šliūpas], 1884: „Isz Lietuvos. Lietuvoje“, Auszra, Nr. 5–6,
p. 182.
15 J. Mažůlis [Stanislovas Didžiulis], 1884: „Isz Lietuvos. Isz Kauno rēdibos o Aukmergēs pavieczio“, Auszra 10/11, 368.
16 J. Mažůlis [Stanislovas Didžiulis], 1884: „Isz Lietuvos. Isz Kauno rēdibos o Aukmergēs pavieczio“, Auszra 10/11, 368.
17 Stanislovas Raila, 1883: „Į darbą, kas lietuvis“, Auszra 6, 155.
18 1908–1914 m. Vilniuje buvo leidžiamas lenkų kalba laikraštis „Litwa“ skirtas pritraukti bajoriją į lietuvių tautinį judėjimą.
19Vēversis [M. Davainis-Silvestraitis], 1883: „Ar pritinka bajorams buti lenkais?“, Auszra Nr. 8, 9, 10, 234.