Šio jubiliejaus proga kalbamės su vienu iš LMS steigėjų ir jos dabartinės tarybos nariu, prof. habil. dr. Alfonsu RAMONU.
Gerb. Alfonsai, buvote tarp pirmųjų jos steigėjų, LMS įkūrimo Organizacinio komiteto narių. Papasakokite, kaip kilo idėja įkurti šią sąjungą.
1988 m. rudenį universitetuose ir mokslo institutuose pradėjo kurtis Sąjūdžio grupės. Tokią grupę pabandėme įkurti ir mes, MA prezidiumo darbuotojai, bet į mūsų organizacinį komitetą atkakliai veržėsi vadinamo MA Pirmojo skyriaus (tuometinio LTSR Valstybės saugumo departamento) darbuotojai. Supratome, kad gali būti provokacijų, kad būtina telkti daug didesnes pajėgas mokslo reformai pradėti. Fizikas Leonas Valkūnas pasidalijo informacija, kad Estijoje ir Latvijoje kuriasi nuo valdžios, nepriklausomos mokslininkų sąjungos. 1989 m. sausio 11 d. aštuoni Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyvinės grupės nariai – Irena Eitminavičiūtė (MA), Bronius Grigelionis (MA, VU), Benediktas Juodka (VU), Ginutis Juozapavičius (Geologijos institutas), Ingė Lukšaitė (MA), Evaldas Nekrašas (VU), Alfonsas Ramonas (MA) ir Aloyzas Sakalas (VU) – paskelbė kreipimąsi į Lietuvos mokslininkus, kuriame buvo išdėstyti pagrindiniai LMS tikslai ir kvietimas atsiųsti iniciatyvinei grupei savo duomenis. MA Didžiojoje salėje vasario pradžioje įvyko pirmasis iniciatyvinės grupės susitikimas su į šį kvietimą atsiliepusiais mokslininkais. Salėje tikrai buvo daug žmonių, tačiau ne visi kalbėtojai tada pritarė mokslininkų sąjūdžių grupių, susikūrusių universitetuose ir institutuose jungimuisi į vieningą Lietuvos mokslininkų sąjungą. Vis dėlto LMS kūrimo idėja pasklido ir tolimesnis LMS kūrimo procesas įsibėgėjo. Į mūsų antrą kreipimąsi per vieną mėnesį atsiliepė apie 400 mokslininkų. Gegužės 3 d. iniciatyvinė grupė paskelbė LMS įstatų projektą. Tą pačią dieną buvo suorganizuota diskusija apie LMS tikslus ir uždavinius. Kalbėjo apie 30 žmonių ir tada jau visi pasisakė už LMS įkūrimą. Į Steigiamojo suvažiavimo Organizacinį komitetą mokslininkai patys pasisiūlė.
Gal primintumėte mūsų šiandieniniams skaitytojams, kaip Organizacinio komiteto nariai pasiskirstė veiklos sritimis?
LMS Organizacinio komiteto pirmininko pareigas ėjo vienas garsiausių Lietuvos matematikų, profesorius Bronius Grigelionis. Filosofijos profesorius Bronius Kuzmickas vadovavo Steigiamojo suvažiavimo dokumentų rengimo darbo grupei, suvažiavimo scenarijumi rūpinosi matematikos profesorius Algimantas Bikelis. Kiti organizacinio komiteto nariai (V. Gontis, J. Jasaitis, J. Kundrotas, A. Ramonas), nors ir paskirti atskirų darbo grupių vadovais, praktiškai dirbo viską, kas tuo metu buvo svarbiausia, kad Steigiamasis suvažiavimas vyktų kuo sklandžiau. Malonu prisiminti, kad spalio 7 d. didžioji Profsąjungų rūmų salė buvo pilnutėlė. Susirinko įvairių mokslo sričių atstovai, kurie karštai diskutavo apie būsimos laisvos Lietuvos mokslo pertvarką.
Mūsų šviesuomenės ryžtas kurti mokslininkų sąjungą buvo didžiulis. Kokios idėjos ją tada suvienijo?
Sąjūdžio iškelta Lietuvos nepriklausomybės vizija tuo metu jau buvo tapusi nuolatinių diskusijų objektu mokslininkų kolektyvuose. Pirmajame „Mokslo Lietuvos“ numeryje būsimasis LMS pirmininkas Bronius Kuzmickas išreiškė, manau, pagrindinius į LMS besivienijančių mokslininkų siekius: įveikti žinybinę mokslo priklausomybę, įtvirtinti jo autonomiškumą, humanizuoti mokslą, išvaduoti jį nuo ideologizacijos, ugdyti mokslininkų pilietiškumą, sugrąžinti moralės kriterijus į mokslinę veiklą. B. Kuzmickas rašė: „Būtų nedovanotina naivybė laukti, kad ką nors iš esmės imtų keisti mokslo biurokratijos viršūnė. Pakeisti padėtį gali tik visuomeninis pačių mokslininkų judėjimas, telkiantis juos, nepaisant žinybinės priklausomybės į nepriklausomą visuomeninę sąjungą.“
Į pirmąją LMS tarybą Steigiamajame suvažiavime buvo išrinkti tokie žmonės, kurie vėliau tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos –
Atkuriamojo Seimo – deputatais (P. Aksomaitis, V. P. Andriukaitis, Ž. Jackūnas, A. Karoblis, B. Kuzmickas), universitetų rektoriais (R. Bansevičius,
R. Deltuvas, V. Kaminskas, K. Kriščiūnas, V. Laurutis, E. K. Zavadskas), Lietuvos mokslo tarybos pirmininkais
(L. Kadžiulis, K. Makariūnas, R. Sližys). Iš viso Steigiamasis suvažiavimas išrinko 62 LMS tarybos narius, pasiryžusius išjudinti „labai lėtai besisukančius Lietuvos mokslo valdymo ratus“.
Kurdami mokslininkų sąjungą steigėjai apsisprendė leisti plačiajai visuomenei skirtą laikraštį „Mokslo Lietuva“. Pirmajame numeryje, išleistame tų pačių 1989 m. rugpjūtyje, straipsnyje „Kuriama LMS“ Jūs rašėte: „LMS galės būti demokratiška mokslo valdymo mokykla. Į organizacinę veiklą įsijungs daug daugiau žmonių, atsiskleis mokslo organizatorių talentai. Ką LMS duos mokslininkui? Pirmiausia tribūną, kurioje bus galima išsakyti savo pilietinę poziciją“. Kaip dabar, žvelgiant iš praėjusio dvidešimtpenkmečio perspektyvos, galėtumėte pakomentuoti, kaip išsipildė Jūsų tada išsakyti lūkesčiai?
LMS gal ir netapo „demokratiška mokslo valdymo mokykla“, bet sudarė sąlygas, kad demokratinis valdymas būtų įteisintas kiekvienoje mokslo ir studijų institucijoje. Minėtame „Mokslo Lietuvos“ numeryje dar rašiau, kad ji „suburs mokslininkus Lietuvos mokslo koncepcijai parengti“. Iš esmės taip ir įvyko. LMS parengė pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymo projektą, padėjusį pagrindus naujai Lietuvos mokslo ir studijų sistemai. Įstatymo projekte buvo įrašyta, kad universitetai ir mokslo institutai yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės valdžios struktūros. LMS pateikta plačiai aptarta autonomijos formuluotė – „Valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslo institutai turi autonomiją, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymuose ir patvirtintame institucijos statute. Jų veiklą valstybė gali reguliuoti subsidijomis, valstybės finansuojamais užsakymais (sutartimis) bei kitomis Lietuvos Respublikos įstatymų numatytomis priemonėmis“ – buvo patvirtinta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo – 1991 metais priimtame Mokslo ir studijų įstatyme. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad rengiant mokslo ir studijų koncepciją ir priimant pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymą, dar tebegaliojo Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 23 straipsnio antroje dalyje apie autonomija buvo parašyta taip: „Respublikos įstatymai numato atvejus, kai aukštosios mokyklos veikia akademinės autonomijos pagrindais“, tačiau LMS, siekdama buvusių Mokslų akademijos institutų nepriklausomybės, prie autonominių mokslo ir studijų institucijų priskyrė ir valstybinius mokslo institutus. Turėdamos įstatymuose ir statutuose įteisintą autonomiją, mokslo ir studijų institucijos galėjo jaustis gana nepriklausomai nuo išorinės valdžios, kurios pareigūnai, deja, kartais sunkiai suprasdavo autonomijos svarbą, todėl autonomijos samprata visą laiką buvo didelių diskusijų objektas. 1994 m. Konstitucinio Teismo nutarime buvo konstatuota, kad „akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi“. Įsigaliojus Mokslo ir studijų įstatymui, prasidėjo visų Lietuvos universitetų statutų tvirtinimo Seime, o mokslo institutųįstatų – tvirtinimo Vyriausybėje –
procedūros. Statutuose autonomijos teisė buvo detalizuota, pritaikyta prie konkrečios mokslo ir studijų institucijos specifikos. Autonomijos, kaip svarbiausios mokslo institucijų demokratinės savivaldos, įgyvendinimo sąlygos įteisinimas, mano manymu, buvo vienas iš svarbiausių LMS pasiekimų.
Kita labai svarbia demokratinio mokslo valdymo mokykla tapo LMS parengtame Mokslo ir studijų įstatymo projekte pasiūlyta ir Seime įteisinta savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija – Lietuvos mokslo taryba (LMT). Du trečdalius (iš 36) LMT narių rinko Lietuvos mokslininkai pagal 8 mokslo kryptis – po 3 narius iš kiekvienos mokslo krypties atstovų. Vieną trečdalį LMT narių iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skyrė Atkuriamasis Seimas. Rinkimai į LMT kas dveji metai buvo organizuojami rinkiminėse konferencijose. Rinkti ir būti išrinktu turėjo teisę kiekvienas Lietuvos mokslininkas, išskyrus mokslo ir studijų institucijų administracijos vadovus. Tokia nuostata sudarė sąlygas, kad į mokslo organizacinę veiklą įsijungė daug daugiau žmonių, iš kurių iškilo ne vienas talentingas mokslo organizatorius.
Apžvelkime Lietuvos mokslininkų sąjungos nueitą kelią. Kuriuos šio kelio momentus laikytume LMS įtakos akademinei bendruomenei augimo, sąjungos autoriteto stiprėjimo metais? Įvardinkite svarbiausius pozityvius pokyčius, kuriuos inicijavo mokslininkų sąjunga.
Be jokios abejonės, patys vaisingiausi buvo pirmieji LMS veiklos metai. Laikraštis „Mokslo Lietuva“, dar prieš Steigiamąjį LMS suvažiavimą pradėtas leisti ir iki šiol leidžiamas ne tik „popieriniu“, bet ir elektroniniu formatu, išlieka kaip viena iš svarbiausių Mokslininkų sąjungos narius vienijanti tribūna.
1990 m. mūsų parengtas Mokslo ir studijų įstatymo projektas „nurungė“ kitus du projektus: Lietuvos mokslų akademijos projektą, paskelbtą ML 1990 m. rugpjūčio mėn., ir Juozo Šarkaus vadovaujamos darbo grupės, sudarytos iš tuo metu dar veikusių sovietinių vykdomosios valdžios institucijų, kaip Plano komitetas, ekonomistų projektą. Iš esmės nepakeistas Mokslo ir studijų įstatymo projektas buvo priimtas 1991m. vasario 12 d., o pats įstatymas išliko Seime nekeistas 11 metų iki 2002 10 01. Tokį ilgą laiką be pakeitimų galiojusio kito įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Seimo priimtųjų, mano žiniomis, nėra.
1991 m. rinkimus į Lietuvos mokslo tarybą iš esmės laimėjo LMS remiami mokslininkai, iš jų net 6 LMS tarybos nariai (V. Ambrazas, R. Deltuvas, L. Kadžiulis, K. Makariūnas, R. Sližys, N. Vėlius).
1992 m. LMS buvo viena iš aktyviausių Lietuvos kūrybinių sąjungų susivienijimo, siekiančio atgauti sovietinių profsąjungų turtą, dalyvių. Susivienijimas pasiekė, kad tuo metu jau apleistos „Eglės“ sanatorijos Druskininkuose korpusai G. Vagnoriaus vyriausybės potvarkiu buvo perduoti valdyti atskiroms kūrybinėms sąjungoms, tarp jų ir LMS. Mums buvo paskirta viena nedidelė „Eglės“ sanatorijos vila. Deja, privatizacija tuo metu jau buvo prasidėjusi ir „Eglės“ sanatorijos korpusais suinteresuoti asmenys apskundė minėtą Vyriausybės potvarkį prokuratūrai. Prasidėjo teisiniai ginčai, kurių rezultatas buvo palankesnis daugiau kapitalo turintiems privatizuotojams, bet ne kūrybinėms sąjungoms.
1994 m. LMS dėjo daug pastangų, kad būtų priimtas įstatymas, įteisinantis tuo metu dar tik Vyriausybės nutarimu mokamas rentas į pensiją išėjusiems mokslininkams. Mano archyve yra išlikęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininko prof. Kazimiero Pyrago pasirašytas „Susitarimo dėl mokslininkų atlyginimo didinimo, gyvenamųjų būstų statybos kreditavimo, dėl rentos mokslininkams pensininkams“ projektas, ant kurio yra Ministro Pirmininko Adolfo Šleževičiaus užrašytas pavedimas Švietimo ir mokslo ministerijai, Finansų ministerijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai: „Prašau išnagrinėti ir pateikti suderintas išvadas bei pasiūlymus.“ Nors LMS parengtas „Susitarimo“ projektas nebuvo pasirašytas su Vyriausybe, bet ten iškeltos problemos buvo sprendžiamos. Vietoj mokslininkų rentų 1994 m. pabaigoje buvo priimtas Mokslininkų valstybinių pensijų įstatymas ir, nors jis įvardintas „laikinuoju“, universitetuose ir mokslo institutuose dirbusiems mokslininkams skiriamas valstybinės pensijos priedas prie gana skurdžios senatvės pensijos yra labai svarbus. Stengiantis LMS, mokslininkams Vilniaus priemiestyje Balsiuose buvo paskirti sklypai individualių namų statybai. LMS organizavo mokslininkų atranką pagal nustatytus kriterijus tokių sklypų įsigijimui. Nemažai LMS narių gavo tokius sklypus ir kai kurie sėkmingai ten įsikūrė.
1994–1996 m. galėčiau įvardyti kaip pačios LMS stiprėjimo materialine prasme ir jos autoriteto augimo metais. LMS pirmininko prof. Kazimiero Pyrago pastangomis, mūsų sąjunga gavo nemokamas patalpas (mokami tik komunaliniai mokesčiai) Vilniaus mieste LMS būstinei ir „Mokslo Lietuvos“ redakcijai. Lietuvos mokslininkų sąjunga nuo 1995 m. perėmė Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos (PLMK) simpoziumų Lietuvoje organizavimo iniciatyvą. Lietuvoje vykusių PLMK simpoziumų pirmininkais būdavo valstybės politikai, o pavaduotojais – LMS pirmininkai (K. Pyragas, vėliau – V. Gontis).
1996 m. LMS ir kitų akademinės bendruomenės institucijų veiksmais nuo panaikinimo buvo išgelbėta Lietuvos mokslo taryba. Pavojus Lietuvos mokslo tarybai iškilo tada, kai 1996 m. sausio 11 d. buvo įregistruotas Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. 2042. Jį Seimui pateikė Seimo narių grupė: A. Budvytis, V. Buinevičius, J. Kubilius, A. Matulionis, I. Šiaulienė. Projekto aiškinamajame rašte buvo parašyta: „Svarbiausi pakeitimai atsirado todėl, kad siūloma formuoti valstybinį užsakymą mokslo ir studijų institucijoms, kurio anksčiau nebuvo. Atsakinga už valstybinio užsakymo formavimą turi būti Švietimo ir mokslo ministerija. Ji turėtų apibendrinti visų kitų ministerijų, departamentų bei žinybų poreikius. Todėl ministerijos turi turėti savo mokslo tarybas, kurios įeitų į mokslo ir studijų sistemą (1 straipsnis). Dabar tokios tarybos egzistuoja, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje. Tada pasidaro visiškai neapibrėžtas Lietuvos mokslo tarybos vaidmuo ir todėl siūloma panaikinti II skyrių „Lietuvos mokslo taryba“ (8, 9, 10, 11 straipsnius).“ Prieš minėto projekto įregistravimą labai aktyviai sukilo akademinės bendruomenės. 1996 01 15 Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencija atsiuntė raštą Seimo Pirmininkui Česlovui Juršėnui, išreikšdama nesutikimą su Seimui pateiktu projektu: „Aiškinamajame rašte pateikti motyvai, kuriais vadovaujantis yra teikiamos įstatymo pataisos, yra visai nepagrįsti. Juk žengdami
integracijos į Europos struktūras keliu privalome žinoti, kad būtent Europoje šalia vyriausybinių žinybų, tokių kaip Švietimo ir mokslo ministerija, egzistuoja efektyviai dirbančios demokratiniais pagrindais iš mokslininkų, o ne valdininkų, suformuotos Nacionalinės Mokslo Tarybos“, – buvo rašoma Rektorių konferencijos rašte. 1996 01 22. Lietuvos mokslo taryba pateikė Seimui savo išvadą dėl įstatymo projektas Nr. 2042, kurioje buvo išdėstytas projekto įvertinimas ir siūlymas jo nesvarstyti. 1996 01 27 Lietuvos mokslininkų sąjungos ketvirtasis suvažiavimas priėmė rezoliuciją „Dėl Mokslo ir studijų įstatymo“, kurioje gana griežtai įvertino bandymą panaikinti Lietuvos mokslo tarybą. Po tokio aktyvaus pasipriešinimo įstatymo projektas Nr. 2042 nebuvo priimtas – Lietuvos mokslo taryba buvo išgelbėta.
Nors LMS taryba visus nutarimus priima kolegialiai, tačiau labai gerai žinoma, kad asmenybių vaidmuo juos paruošiant, analizuojant aktualiausias mokslo plėtotės problemas ir formuojant efektyvius sprendimus yra be galo svarbus. Paminėkite aktyviausius LMS veiklos skatintojus.
Jei jau prisimename LMS steigimosi pradžią, tai 1989–1990 metais tiek iniciatyvinė grupė, tiek vėliau LMS taryba rinkdavosi labai dažnai ir nuolat diskutuodavo Lietuvos mokslo pertvarkos klausimais. Neformaliai LMS aktyvistai buvo pasiskirstę į „labiau patyrusius profesorius“, kuriuos suburdavo prof. A. Bikelis (B. Grigelionis, B. Kuzmickas, R. Sližys, L. Kadžiulis, E. Zavadskas ir keletas kitų), ir „pilkųjų docentų“, kaip mus pašaipiai vadino mokslo pertvarkos oponentai, – J. Kundrotas, V. Gontis, A. Ramonas, V. Guoga. LMS veiklos skatintojai – profesoriai, kaip jau buvo minėta, užėmė labai svarbias pozicijas ir LMS, ir vėliau atkurtos Lietuvos valdžios institucijose. Iš tiesų tai „pilkieji docentai“ buvo pagrindiniai Mokslo ir studijų įstatymo projekto ir Lietuvos mokslo tarybos sampratos, reglamento, rinkimų į Tarybą nuostatų projektų tekstų rengėjai. Mano archyve yra išlikusi Mokslo ir studijų įstatymo projekto III redakcijos kopija, kurią kaip rengėjai pasirašė LMS nariai: J. Kundrotas, V. Gontis, A. Ramonas ir tuo metu jau ne „docentas“, o technikos mokslų daktaras S. Janušonis. Visi paminėti LMS aktyvistai vėliau tapo habilituotais daktarais ir profesoriais, o Lietuvos mokslininkų sąjungoje ilgą laiką dalyvavo kaip vieni iš pagrindinių organizatorių: Jurgis Kundrotas buvo LMS sekretoriato vadovas, laikraščio „Mokslo Lietuva” vyriausiasis redaktorius, Vygintas Gontis ir Stepas Janušonis buvo išrinkti LMS pirmininkais, Alfonsas Ramonas kelias kadencijas ėjo LMS pirmininko pavaduotojo pareigas.
Kaip galėtumėte įvertinti dabartinį Lietuvos mokslininkų sąjungos vaidmenį?
Manau, kad LMS vaidmuo dabar yra gerokai susilpnėjęs palyginti su pirmaisiais veiklos metais. Man patinka Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos misijos ir vizijos formuluotės (Vizija: Lietuvos mokslininkai – pasaulinio lygio mokslo elitas. Misija: Kurdami tarpdisciplininę mokslininkų bendruomenę, populiarindami mokslą, siekdami palankių mokslo sistemos pokyčių, skatiname jaunus žmones tapti pasaulinio lygio mokslininkais.) Jaunieji mokslininkai pakeis mus. Jie pasirinko ambicingą misiją. Mano supratimu, mes, kurdami Lietuvos mokslininkų sąjungą, taip pat turėjome labai kilnių tikslų ir nemažą dalį jų įgyvendinome. Tegu jaunieji mokslininkai tęsia mūsų pradėtus Lietuvos mokslo pertvarkos darbus – juk tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas. Lietuvoje mokslą ir studijas dabar valdo gana išprusę profesionalai, kurie, deja, dažnai vadovaujasi instrukcijomis, siekia išsaugoti savo tarnybines pozicijas ir jie jau nelabai linkę atsižvelgti į LMS siūlymus. Pvz., 2013 m. LMS taryba buvo sukūrusi darbo grupę iš tarybos narių Mokslo ir studijų įstatymo pataisoms nagrinėti. LMS pirmininkas dalyvavo tokių pataisų rengimo darbo grupės prie Švietimo ir mokslo ministerijos darbe. LMS teikė ministerijai savo siūlymus, tačiau į mūsų pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Įstatymo pataisos dar ir dabar yra diskusijų objektas. Tais pačiais metais LMS pasiūlė kandidatus į Lietuvos mokslo tarybos vadovybę. Ir vėl rezultatas nulinis – niekas iš mūsų pasiūlytų mokslininkų nebuvo patvirtintas. Kaip prisimename, LMS veiklos pradžioje visi mūsų aktyviausi nariai užimdavo svarbiausias mokslo ir studijų valstybinio reguliavimo pozicijas ir Seime, ir Vyriausybėje, ir Lietuvos mokslo taryboje. Laikai keičiasi, tenka ieškoti naujų formų mokslo ir studijų pertvarkai organizuoti. Manau, kad šiuo metu LMS turėtų siekti būti arčiau universitetuose ir mokslo institutuose dirbančių mokslininkų, kurie sąžiningai dirba savo darbą, bet nežino kaip pasinaudoti akademinės demokratijos teisėmis.