Gunaras KAKARAS
Pradžia Nr. 19 ir 20.
Nesiremiu niūriomis prognozėmis kaip neišvengiama ateities apokalipse. Tačiau šios prognozės inspiruoja klausimą: ar žmonija, kaip globali Žemės rutulio bendruomenė, rūpinasi savo ateitimi, išlikimu ar tik šios dienos teisėmis ir laisvėmis? Patikslinkime – ar yra globalių tarptautinių institucijų, kurios nagrinėtų skirtingus futurologinius žmonijos vystymosi modelius, akcentuotų jų teigiamas ir ypač neigiamas puses, lygintų juos, išryškintų tuos vystymosi faktorius, kurie neišvengiamai vestų prie pražūtingų katastrofų ir visa tai būtų teikiama analizuoti visuomenei? Atskirų mokslininkų, filosofų, futurologų darbų ir minčių pakankamai daug, bet paprastai jie lieka mokslinių darbų foliantuose, o sensacijas žvejojančių žurnalistų į bulvarinius leidinius išmetami fragmentai nesukelia visuomenės susidomėjimo, tuo tarpu politikai, verslininkai, bankininkai ir karinės pramonės atstovai tokias mintis ir problemas visiškai ignoruoja.
Sutinku, kad skirtingus žmonijos vystymosi kelius sumodeliuoti labai sudėtinga, tačiau globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi galimybių skirtumai, jų teigiamos ir neigiamos tendencijos vis dar netapo svarstytina žmonijos problema. Visos žmonijos pajėgos ir resursai šiandien naudojami didinti teigiamus (gal tariamai teigiamus?) vystymosi tendencijų pajėgumus – šiandienos Žemės civilizacija gyvena kaip voverė smarkiai besisukančiame gamybos-reklamos-vartojimo-turėjimo rate, itin stengdamasi, kad tas ratas kuo greičiau suktųsi. Ir tos pastangos duoda rezultatų – tas ratas sukasi ne tik greitai, bet su vis didėjančiu pagreičiu.
Tokioje žmonijos vystymosi fragmentiškoje apžvalgoje matau bend-ražmogiškų ir teikiančių nuoširdų dvasinį pasitenkinimą būtimi ir gyvenimu vertybių netektį – didžiausią šiandieninės civilizacijos praradimą. Nes tik tokių vertybių erdvėje galimi globalūs ekonominiai, politiniai, socialiniai ar demografiniai sprendimai, akcentuojantys pagrindinį tikslą – pažinimo, kūrybos ir išlikimo tikslą.
Taip pat drįsčiau teigti, kad su didėjančiu pagreičiu besikeičiančiame pasaulyje ne teisės ir laisvės turėtų koreguoti bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimą, o atvirkščiai – bendražmogiškų vertybių erdvė turėtų aiškiai ir kategoriškai apibrėžti atskiro žmogaus ar bendruomenių, pagaliau atskirų valstybių (jeigu jos ateityje išliks) teises ir laisves. Naudotis teise ir laisve galima tik tada, kai giliai supranti jų esmę ir prognozuojamas pasekmes. Deja, šiandieninių teisių ir laisvių brandinamos pasekmės ateityje iš esmės nenagrinėjamos, neprognozuojamos ir vargu ar artimiausioje ateityje taps globalios Žemės civilizacijos jautria politikos ir visuomenės nagrinėjama tema.
Ir vėl girdžiu oponentų balsus – vertybės įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo skirtingos ir ateityje gali keistis. Pagrindinis šių dienų civilizacijos vystymosi stimulas – gamyba, nukreipta į visų žmogaus poreikių, taip pat ir pačių žemiausių, tenkinimą ir iš to išplaukiantis besaikis vartojimo stimuliavimas. Ir šiame procese dalis vertybių skirtingais istoriniais momentais buvo skirtingos ir tebesikeičiančios.
Bet pasakykite man, ar tiesa ir teisingumas, pagarba, užuojauta, meilė ir sąžiningumas nėra tie vertybių stulpai, kurie turėtų išlinkti tūkstančius ar milijonus metų, kol ant Žemės rutulio bus bent dvi gyvos būtybės, turinčios moralinę teisę vadintis homo sapiens?
Jeigu šis absoliutus konstitucinis prioritetas įsigalėtų pasaulio valstybių konstitucijose, neabejoju, kad tokios problemos, kaip visuotinis nusiginklavimas, beatodairiškas žemės ir jūrų išteklių naudojimas, atmosferos teršimas, demografinis augimas, gamybos-vartojimo karuselės sukimasis, energetinio-techninio potencialo beatodairiškas didinimas neišvengiamai pasiektų finišo tiesiąją – kai mąstanti žmonijos dalis tartų kategorišką sprendimą begalę kartų svarstytoms ir diskutuotoms problemoms.
Priešingu atveju gali pasitvirtinti F. Fennerio ir daugelio kitų prognozės ir ne tiek svarbu ar po šimto, ar po tūkstančio metų. Esmė juk glūdi gamybos-vartojimo besisukančio smagračio inercijoje. Ši inercija šiandien yra galingiausias veiksnys Žemėje, nulemiantis žmonijos pagrindinę vystymosi tendenciją. Todėl kyla klausimas ar mąstančių būtybių bendrija, Žemės planetos civilizacija, gali valdyti ir lemti savo vystymosi kelią ir tikslus (ar girdėjote, kad kas nors būtų kalbėjęs ar diskutavęs apie žmonijos vystymosi kelio tikslus po 10, 100 tūkstančių metų ar net po milijono metų?), ar jai tenka bejėgiškai paklusti stichiškai įsuktam ir vis greitėjančiam gamybos-vartojimo smagračiui?
Pasirinkimo galimybė ir galimybių vakuumas
Kiekvienas jaunas žmogus, sugebantis ir turintis prigimtinį norą apspręsti ir valdyti savo ateities gyvenimo kelią, jaučia esąs apsuptas, tiesiog paskendęs milžiniškos informacijos jūroje apie savo ateities galimybes. Tėvai, broliai ir seserys, giminės, draugai, draugų tėvai, mokykla, knygos, menas, religija, enciklopedijos ir bibliotekos – tai vis informacija apie tavo ateities galimybes. Ne apie konkrečią išpranašautą ateitį, bet apie galimybes, kuriose tu turi didžiulę pasirinkimo laisvę.
Tuo tarpu žmonija, Žemės civilizacija, kaip globalios ekonomikos susietas darinys, egzistuoja absoliučiame vakuume apie savo ateities galimybes. Pabrėžiu – absoliučiame vakuume. Žinomas filosofas ir futurologas Alvinas Tofleris žmonijos vystymąsi labai taikliai palygina su mašinos vairavimu. Kuo greičiau važiuoji, tuo toliau į priekį turi pastebėti galimas kliūtis ar pavojingus vingius. Važiavimo ar vystymosi prognostinis ateities įvertinimas yra tiesiai proporcingas važiavimo ar vystymosi greičiui – kuo greičiau leki, tuo toliau kelio ir laiko perspektyvoje turi matyti vingius ir kliūtis. Nesugebėjimas prognozuoti ateities kelio vingių gresia netikėta avarija ar pražūtinga baigtimi.
Elementari logika sako, kad greitėjantį Žemės civilizacijos automobilį reikia vairuoti. Bet kaip vairuoti, kai nesimato kelio ir kelio vingių? Tad ir lekiame iš inercijos į tą miglose paskendusią ateities nežinią. Tiesa, tose miglose vaidenasi atominio grybo miražas ir daromos šiokios tokios minimalios pastangos tą grybą aplenkti, bet ar jos pakankamos, galima suabejoti. Dar vienas ateities miražas – tai pasirodantis, tai išnykstantis, priklausomai nuo diskutuojančių optimizmo ar pesimizmo – demografinis sprogimas. Dėl jo pavojaus nedarome nieko, atvirkščiai – mažesnės tautos ir valstybės visomis pastangomis savo laivelius kreipia jo link, kad tik mūsų būtų daugiau. Atskiros, ypač mažesnės tautos požiūriu tai teisinga, bet globalios Žemės civilizacijos ateities panoramoje tai neišvengimai grėsmingi debesys. Kitų grėsmių, kurios mūsų laukia už trečio ar dešimto vingio, mes tiesiog nematome ir net nežinome, kokios jos gali būti ir kokio masto bus jų sukeltos pasekmės.
Tiesa, yra viena ateities prognozavimo galimybė – pasitelkus galingiausią Žemės kompiuterinį potencialą, sudėjus į jį, kaip išeities duomenis, visą aprėpiančią informaciją apie esamą situaciją dabartyje, paleisti modelį vystytis ir prognozuoti ateities pasekmes. Toks modelis duos puikių rezultatų rytdienai, porytdienai, gal dar ir užporytdienai, bet kuo toliau nuo šiandienos, tuo didesnėse paklaidose skendės prognozės ir tolimesnėje ateityje toks prognozavimas neteks prasmės. Priežastis čia ta, kad šis prognozavimo modelis remiasi tik žinomų vyksmo faktorių, kuriuos panaudojome kaip išeities duomenis, kiekybiniu kitimu. Kokybiškai toks modelis naujo faktoriaus negali numatyti ir tuo labiau negali prognozuoti jo mažesnės, didesnės ar lemiančios įtakos visuomenės vystymuisi.
Toks Žemės civilizacijos vyksmų modeliavimas, kurį logiška būtų vadinti trumparegišku, šiandien gana plačiai naudojamas. Bet, dažniausiai, naudojamas lokaliems veiksmams, procesams, keletui ar keliolikai metų į priekį. Ryškiausias tokio modeliavimo pavyzdys – orų prognozavimas. Toks modeliavimas apčiuopti tikras Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvas kosminės ateities masteliuose nieko gero neduos, išskyrus tuos ateities kataklizmus, kurie bręsta šiandieninių tendencijų nekontroliuojamo didėjimo fone. Deja, nors tai ir akivaizdžiai matoma, bet stengiamės nukreipti akis ir guosti save, kad sveikas protas nugalės – dar viena įnirtingai besisukančio gamybos-vartojimo smagračio pasekmė.
Grėsmė be pasirinkimo
Vienas galimas ateities prognostinis variantas, deja, katastrofiškas, yra numatomas ir realus. Bet jo grėsmė kol kas visiškai nepriklauso nuo mūsų inertiškai lekiančios civilizacijos – tai galimas Žemės susidūrimas su pralekiančiu asteroidu. Tokia galimybė absoliučiai reali, tik nėra atsakymo, kada ir kokio dydžio asteroidas įsirėš į mūsų planetą. Žemė daug kartų jau buvo bombarduota, bet katastrofos, palikusios kraterius Žemės paviršiuje ir po Antarktidos ledais, dauguma buvo lokalios, aprėpiančios tik didesnius ar mažesnius planetos plotus. Būta ir katastrofiškų – manoma, kad prieš 65 mln. metų Jukatano pusiasalyje kritęs asteroidas užbaigė dinozaurų erą Žemėje. Tiesa, yra užuominų, kad kosminės katastrofos galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir anksčiau klestėjusias civilizacijas.
Šiandien specialiais astronominiais stebėjimais registruojami ir skaičiuojami galimai pro Žemę pralekiantys ir susidūrimu gręsiantys asteroidai. Tai sveikintinos, realios pastangos bent jau suregistruoti potencialiai pavojingus asteroidus. Tačiau pastaraisiais metais buvo net keli pro Žemę pralėkę asteroidai, tiesa, ne tokie jau dideli, bet pastebėti paskutinę akimirką, kai jau nieko nebūtų galima padaryti. Būtent toks buvo Čeliabinsko meteorito smūgis, labai vaizdžiai iliustravęs tokios katastrofos neišvengiamumą. Žinoma, raminame save, ateityje tikėdamiesi jį susprogdinti atominiais užtaisais ar reaktyviniu sprogimo impulsu pakeisti asteroido trajektoriją ir, visai žmonijai džiūgaujant, žiūrėti kaip grėsmingai ir didingai tas pastūmėtas kosminis gigantas pralekia pro Žemės rutulį. Tiesa, čia yra tinkamas momentas pateisinti kosminių civilizacijų (taip pat ir Žemės) techninę vystymosi tendenciją iki sugebėjimo sukurti savo planetos apsaugos sistemą nuo atsitiktinių susidūrimų su kosminiais klajokliais – meteoritais, kometomis ar asteroidais.
Sugrįžkime prie mūsų valioje ar tariamai mūsų valioje esančių ateities akligatvių. Nėra prasmės jų vardyti, gąsdinti ar guosti save. Galime tik konstatuoti, kad Žemės civilizacijai gyvybiškai svarbi ir būtina informacija apie pavojingas vystymosi tendencijas, apie galimybes jų išvengti, apie vystymosi galimybių įvairovę, apie pasirinkimo galimybes.
Dar kartą konstatuokime, kad Žemės civilizacija artėdama prie visiškai globalios Žemės planetos civilizacijos yra absoliučiame vakuume apie savo ateitis galimybes. Ateitį matuoju kosminiais laiko mastais, todėl prisiminti ir pasimokyti iš lokalių Žemės civilizacijų suklestėjimų ir nuopuolių ar visiškų degradavimų negalima, nes buvusiose patirtyse nebuvo tų kokybiškai naujų globalėjančios civilizacijos visą planetą apimančių vystymosi faktorių ir tendencijų.
Dar viena galimybė – Kosminis genealoginis medis
Taip, yra dar viena galimybė gauti informacijos apie globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi variantus ir pasirinkimą – turėti informacijos apie kitų kosminių civilizacijų, vadinkime jas egzocivilizacijomis, nueitą kelią, jų vystymosi kelyje iškilusias grėsmes, vairavimo techniką tas grėsmes apeinant ar apie neišvengiamą tos ar kitos planetinės civilizacijos degradavimą ir pražūtį. Jeigu mes turėtume maksimaliai gausios daugelio kitų egzocivilizacijų tokio pobūdžio informacijos, mes, globali Žemės civilizacija, kaip tas atskiras žmogutis, skęstantis informacijos jūroje apie savo ateities galimybes, turėtume galimybę rinktis arba turėti galimybę dėti pasirinkimo pastangas, arba turėtume galimybę sužinoti, kad pasirinkimo jau nėra – patekome ant tokių vystymosi bėgių, kur priekyje nei iešmų, nei sankryžų nebėra ir stabdžiai jau sudilę – neišvengiamai riedėsime iki galo, iki baigties, bet ir tada mes bent jau žinotume, kiek toli dar nulėks mūsų civilizacijos traukinys, kokias triumfo arkas jis dar pasieks ir kokia neišvengiama pabaiga jo laukia… Bet ir tada dar bus vilties – o gal priekyje dar yra iešmininkai, kuriais galime pasitikėti?
Tikėtina, kad skirtingos egzocivilizacijos per tuos beveik keturiolika milijardų Visatos egzistavimo metų bus stichiškai ar sąmoningai išbandžiusios daugelį vystymosi kelių ir klystkelių, vienos nugrimzdusios į nebūtį, o kitos, savo kelyje sugebėjusios apeiti pragaištingas smegduobes ir pasiekti maksimalias individų ir visuomenių aukštumas. Kontaktuose su kitomis egzocivilizacijomis absoliuti didžiausia vertybė bus informacija apie jų vystymosi kelią, kitaip sakant, kuo detalesnės tų civilizacijų vystymosi istorijos. Tokia informacija bus daug vertingesnė už patį kontaktą, triumfinius susitikimus fanfaroms gaudžiant, sakant kalbas su telepatiniu vertimu. Tokių vertybių gavimas kosminių civilizacijų dvišaliuose ar vienašaliuose kontaktuose neturėtų jokių Kosminės teisės apribojimų. Tokios informacijos paėmimas, informacijos savininkei nežinant, mūsų vertybių skalėje vogimo aktu vadintinas, iš tiesų niekam skriaudos nepadarytų (o ką tie NSO čia Žemėje beveikia?). Tai net būtų galima pavadinti svarbiausiu kosminių civilizacijų bendravimo tikslu – brangiausios vertybės, kitos civilizacijos kuo detalesnės vystymosi kelio informacijos gavimas. Ir kartu tai būtų pigiausia vertybė ją atiduodant. Netekti jos neįmanoma – gaunant galima pripildyti aruodus, bet atiduodant negali išsemti savojo aruodo.
Daugelio egzocivilizacijų nueiti evoliucijos ir vystymosi keliai, klystkeliai, degradacijos ir žūtys, sudėti į vieną duomenų bazę tampa Egzocivilizacijų genealoginiu medžiu. Tokio genealoginio medžio vertybė – neįkainojama. Šitokią vertybę turinti civilizacija, analizuodama genealoginio medžio šakų šakojimosi variantus, pasirinkdama sau tinkamą vystymosi kelią, įgyja realią galimybę sąmoningai keisdama vystymosi strategiją, pasiekti atskirų protaujančių individų ir planetinės (o gal žvaigždinės ar net galaktinės?) civilizacijos maksimalias dvasines, socialines ir fizines (jeigu jos dar reikalingos?) aukštumas – pasiekti Gyvybės ir Proto išsivystymo ribas Visatoje.
Iš šių teiginių išplaukia dar viena natūrali išvada – pasiekusi pakankamą globalios civilizacijos išsivystymo ir proto lygį (pabrėžiu – kalbama ne apie atskirų individų išsivystymą ir protingumą, bet apie globalios civilizacijos sugebėjimą priimti pozityvius, išlikimo siekiančius sprendimus) tokia civilizacija, nepaisydama pavojų ir grėsmės (tai kas dažnai propaguojama mūsų pseudo meninių filmų siužetuose ir atskirų mokslininkų pasisakymuose), skirdama maksimalias energetines, technines, o gal ir kitas, mums visai nežinomas pastangas, stengtųsi užmegzti kontaktus su kuo didesniu skaičiumi kitų egzocivilizacijų ir ieškoti Visatoje išlikusių Žaliųjų duobių. Taip aš pavadinčiau išnykusių egzocivilizacijų išlikusias informacijos sankaupas. Tuo tarpu Žaliosiomis salomis Visatoje būtų galima vadinti gyvybės židinius, pasiekusius ar nepasiekusius sąmoningo proto lygį. Proto salų apibrėžimas kalba pats už save. Kosminę civilizaciją, sudarytą iš protingų individų, pavadinti protingą išsivystymo lygį pasiekusią galima tik tada, kai ta civilizacija dėtų maksimalias pastangas gauti iš kitų Kosminių civilizacijų informaciją apie jų nueitą evoliucinį ar revoliucinį vystymosi kelią, dėtų maksimalias pastangas kaupti Visatos erdvėse, žaliosiose Gyvybės ir Proto salose subrandintus brangakmenius, žėrinčius savo išlikimo ir tobulėjimo briaunomis.
Šiuo požiūriu mūsų civilizacija yra dar labai toli nuo tokio išsivystymo ir kolektyvinio proto lygio, kiek mes beapeliuotume į savo, kaip individų protingumą. Komentarų čia nereikia, užtenka vien pažvelgti į milžiniškas ginklavimuisi skiriamas lėšas.
Tačiau šiam pesimistiniam faktui, paguodos dėlei, galima priešpastatyti mūsų technines pastangas ieškant Visatos Žaliųjų salų. Artimiausia tokia sala galėtų būti Marso planeta. Marse yra atmosfera, daug vandens ledo pavidale, vasarą iki 20o C įšylantis Marso gruntas, todėl primityvios gyvybės formų tikimybė Marse, ypač jo praeityje, kai jo paviršiuje tyvuliavo vandenynai, jūros, ežerai, o tekančių upių vagos išlikusios iki šių dienų, yra labai didelė. Neveltui tiek daug kosminių aparatų išėjo į orbitas apie Marsą, o kiti leidosi jo paviršiuj. Neveltui olandų kompanijos organizuojama pirmųjų Žemės kolonistų ekspedicija į Marsą „Mars One“ su bilietu tik į vieną pusę, be galimybės sugrįžti į Žemę. Neveltui tokių pasiryžėlių skaičius jau perkopė 200 tūkstančių, tarp kurių jau yra ir vienas lietuvis.
Bus daugiau