Tarnavęs mokslui ir tėvynei (3)

Vilmantas Krikštaponis

Pabaiga, pradžia Nr. 7, 8.

1941-ųjų birželis skaudžiai palietė didelę dalį lietuvių šviesuomenės. Neaplenkė ir Tonkūnų šeimos: birželio 15-osios naktį Tonkūnai ištremti į mirtimi alsuojantį Sibirą. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos J. Tonkūnas 13 metų sunkiomis sąlygomis kalėjo Sovietų Rusijos kalėjimuose ir lageriuose.

Per visą Sovietų imperijos egzistavimo laikotarpį bolševikinė tikrovė statyta ant melo pamatų. Propagandos tikslais sovietai nesidrovėjo pasinaudoti bet kuo. Ne kartą melagingai buvo pasinaudota ir lageriuose kalinamais asmenimis, kai jie nė nenutuokė, kas buvo sakoma jų vardu. Taip atsitiko ir 1942 m. žiemą, kai ideologiniais sumetimais, nacių okupuotoje Lietuvoje paskelbta žinia, neva J. Tonkūnas ir kiti žinomi nepriklausomybės laikų veikėjai pasirašę atsišaukimą už ateities Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tiesa, apie tai paaiškėjo tik po daugelio metų iš buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro J. Urbšio apie J. Tonkūną rašytų atsiminimų: „…Beje, profesorius kartą papasakojo tokį atsitikimą. Atvažiavo į lagerį gal 1942 metų pradžioje buvęs Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisaras generolas majoras A. Gudaitis-Guzevičius. Nuvedė jį pas profesorių. Guzevičius turėjo paruošęs protarybinį atsišaukimą į lietuvių tautą, kuris turėjo būti transliuojamas iš Maskvos per radiją į Lietuvą. Jis ragino profesorių tą atsišaukimą pasirašyti. Profesorius atsisakė. Komisaras įtūžęs užriko: „Na, tai tu čia ir supūsi!“

Kalėjime ir lageryje gyvenimas J. Tonkūnui, kaip ir kitiems kalėjusiesiems buvo sunkus. Čia teko dirbti pabėgių kroviko ir kitus darbus kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie gerbdami profesorių paklusdavo jo pedagoginei ir intelektualiai valiai. „Taip, dideliu žmogumi būti ministro kėdėje – tai natūralu, bet juo išlikti katorgoje, tarp vagių, plėšikų ir žudikų – tai jau didinga…“ – apie J. Tonkūną  lageryje rašė A. Kryžanauskas. Kai nedaugelis dėl tokių lagerinio gyvenimo sąlygų teišlikdavo, profesoriui be kalėjime ir lageryje gauto maisto padėjo maistingų medžiagų turinčios žolės, jų šaknys ir kuklūs iš tremties vietos žmonos siųsti siuntiniai.

Alinantis gyvenimas nelaisvės namuose J. Tonkūnui tęsėsi iki J. Stalino mirties. Buvo pradėtos peržiūrėti nuteistųjų bylos. Taip pradėjo atsiverti laisvės vartai daugeliui politinių kalinių, nuteistų be kaltės. 1954 m. birželio 2 d. Aukščiausiojo teismo karo kolegija, peržiūrėjusi J. Tonkūno baudžiamąją bylą, nusprendė jį išleisti į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą. Tad nedelsdamas užsiregistravo Barnaule „specperesielenco“ teisėmis ir iškankintas, nusilpęs, bet laimingas, profesorius išvyko pas šeimą tremtin į Troicką Altajaus krašte.

Būdamas iniciatyvus žmogus ir nebijodamas atsakomybės, žmonos globojamas, išslaugytas ir atgavęs jėgas, J. Tonkūnas mėgino ieškotis darbo. Jis 1955 m. kovo 3 d. laišku kreipėsi į anuometį LTSR Ministrų Tarybos pirmininką J. Paleckį prašydamas, kad jam ir žmonai būtų leistą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Ši malonė Tonkūnų šeimai suteikta – tais pačiais metais jie po daugiau kaip 14 metų katorgos ir tremties grįžo į tėvynę ir apsigyveno Kaune.

Iš pradžių Tonkūnams buvo sunku surasti pastovų darbą. Tačiau iš pagarbos profesoriui, J. Tonkūną į Lietuvos žemės ūkio institutą Dotnuvon 1955 m. spalio mėn. pakvietė jo buvę mokiniai J. Bulavas ir P. Vasinauskas. Čia iš pradžių J. Tonkūnas priimtas dirbti moksliniu bendradarbiu, o vėliau ir Agrotechnikos skyriaus vedėju. Darbas buvo surastas ir J. Tonkūnienei. 1956 m. Dotnuvoje įsteigtas Lietuvos žemdirbystės mokslinis tyrimo institutas. Prie jo veikė ir Lietuvos valstybinė selekcijos stotis. Netrukus instituto direktoriaus P. Vasinausko pakviestas, J. Tonkūnas ėmė vadovauti įkurtam Pievų ir ganyklų skyriui. Nelengva buvo naujomis sąlygomis pradėti prieš keliolika metų apleistą darbą. Tai savo atsiminimuose apie J. Tonkūną pažymi ir prof. L. Kadžiulis: „J. Tonkūnas guodėsi, kad esąs visiškai atsilikęs, nežinąs, kas nuveikta tais klausimais Lietuvoje, kitose respublikose ir šalyse. Pasiūliau jam perskaityti ką tik išėjusį E. Klapp veikalą „Wiesen und Weiden“. „Prarijo“ per kelias dienas, pervertė ataskaitas, perėjo per Valinavą, nuvažiavo į Radviliškį, ir akys atsivėrė. Net mėnesio neprireikė, kad vėl įsitrauktų į darbą.“ Taip po truputį atgaudamas pasitikėjimą savimi profesorius pasijuto esąs reikalingas ir kibo į seniai apleistą mokslinį darbą. Tais pačiais metais tarsi pažymėdamas savo darbą kartu su J. Bulavu sudarė ir išleido brošiūrą „Kultūrinės ganyk-los“ ir kibo į tiriamąjį mokslinį darbą. Tarsi prisimindamas senus laikus, J. Tonkūnas vėl vienu metu įvairiose Respublikos vietovėse ėmė vykdyti daugybę bandymų, įtraukdamas į tą darbą ir būrį jaunų žemės ūkio specialistų ir gamybininkų. Šie darbai leido nustatyti optimalias trąšų normas, skiriamas įveisiant žolynus. Profesoriaus pastangų dėka mūsų krašte buvo atgaivintas ir baltųjų dobilų prestižas… Jis daug nuveikė ir populiarindamas daugiamečių žolių sėklininkystę. Ne kas kitas, bet J. Tonkūnas iškėlė mintį, jog daugiamečių žolių sėklų augimvietės privalo būti tiek durpynuose, tiek ir mineraliniuose dirvožemiuose, nes kultūrinės pievos ir ganyklos yra rengiamos ir vienuose, ir kituose dirvožemiuose. Savo svariais argumentais profesorius neretai sugebėdavo įtikinti netgi užkietėjusius pesimistus. Ir taip dienas leisdamas bandymų laukuose, o vakarais pėsčias ar dviračiu grįžęs iš jų, persirengęs ir pavakarieniavęs, sėsdavo prie rankraščių. 1958 m. dienos šviesą išvydo kolektyvinė J. Tonkūno, L. Kadžiulio, J. Pivoriūno ir M. Strukčinsko solidi knyga „Pašarinės žolės, pievos ir ganyklos“.

Grįžęs iš Sibiro J. Tonkūnas gana nepatikliai žiūrėjo į jaunesnius, socia-listinio auklėjimo žmones, bet greitai su jais susigyveno. O ir pastarieji gerbė profesorių už pastangas ir mokslinius darbus. J. Tonkūnas jau 1956 m. pakviestas dirbti Kaune veikusioje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. O tų pačių metų gruodžio 13–15 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos sesijoje J. Tonkūnas kartu su profesoriais J. Bulavu, J. Dagiu, A. Minkevičiumi ir P. Vasinausku buvo išrinktas Mokslų akademijos nariu-korespondentu. Nors mokiniai ir visa Lietuva J. Tonkūną ir vadino tik profesoriumi, tačiau oficialioji sovietų valdžia taip vadinti J. Tonkūną vis vengė, kol 1958 m. lapkričio 29 d. Aukščiausioji atestacinė komisija savo sprendimu patvirtino J. Tonkūnui mokslinį profesoriaus vardą.

Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1958 m. sausio 3 d. sprendimu prof. J. Tonkūnui, kalintam už nežinia kokias klaidas, praradus brandžiausius, kūrybingiausius gyvenimo metus, sveikatą, o taip pat sutryptą orumą ir garbę, teistumas panaikintas. Tačiau reabilitacija artimųjų pastangomis tebuvo gauta tik 1990 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę.

Žolės daigelis iš žemės prasikala ir stiebiasi į saulę, suaugęs ir subrandinęs savo vaisius, jis linksta prie žemės. Toks palyginimas tinka ir žmogui. Tai įvyko ir J. Tonkūno gyvenime, kai 1960 m. jis dirbęs 20 metų Žemės ūkio akademijoje, svariu indėliu prisidėjęs prie jos steigimo, jai vadovavęs, savo sąžiningu pedagoginiu darbu išugdęs tinkamą pamainą, baigė aktyvų darbą. Tačiau profesorius iš šios mokslo šventovės nepasitraukė, nes jam buvo suteiktos Mokslo propagandos ir pažangos patyrimo diegimo valdybos žemdirbystės skyriaus vyresniojo specialisto pareigos, kurias jis ėjo tol, kol leido jėgos.

Darbas virte virė Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute. Čia visur galėdavai matyti ir J. Tonkūną, nors jį vis labiau ir labiau kankino kojų skausmai. Tačiau nepaisydamas to, kol dar leido sveikata, jis ir toliau vykdė bandymus, rašė jų ataskaitas, ugdė jaunus mokslininkus ir skubėjo per ilgus tiriamojo mokslinio darbo metus sukauptas žinias ir patirtį perduoti būsimoms Lietuvos žemdirbių kartoms.

Ne visada J. Tonkūnas galėjo sovietmečiu viešai išreikšti savo nuomonę ir žemdirbystės srityje, nes suvokė, kad ne jis pats yra savojo likimo šeimininkas. 1962 m. Žemdirbystės instituto darbuotojai kolektyviniu protesto laišku pasisakė prieš anuometinių partinių funkcionierių nurodymus išarti žalienas, kad didžiąją žemės plotų dalį būtų galima apsėti kukurūzais. Būdamas apdairus ir gyvenimo patirties pamokytas, profesorius po tuo laišku nepasirašė, tačiau protestui pritarė ir prisidėjo tą laišką ruošiant. Kad J. Tonkūnas šiam partinių funkcionierių užmojui nepritarė, savo atsiminimuose patvirtina ir buvęs agronomas A. Sušinskas, kuris savo prisiminimuose apie J. Tonkūną rašė: „…1961 metais Dotnuvoje lankiausi žemės ūkio specialistų tobulinimosi kursuose. Paskaitą apie pievinius augalus skaitė profesorius J. Tonkūnas. Jis pasakojo labai paprastai, aiškiai, suprantamai. Tuo metu aš dirbau reorganizuotame Lazdijų rajono Dumblių tarybiniame ūkyje agronomu. Ekonominė padėtis buvo sunki: iš trijų didelių nugyventų kolūkių reikėjo viską kurti iš naujo. Nei pievų, nei ganyklų beveik nebuvo. Taip pat ir pašarų bazės. Likęs vienas su profesoriumi, išdrįsau į jį kreiptis patarimo. Pasakiau, jog ūkyje projektuojami penki skyriai, kiekviename pagal vietines gamtines-ūkines sąlygas bus įvedamos sėjomainos. Profesorius susidomėjo mano planais. Jis pasiūlė kiekviename skyriuje (o jų plotai siekė apie 1000 ha) įsirengti kultūrines ganyklas ir pievas. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas karas žalienoms! Profesoriaus Juozo Tonkūno pasiūlymą mėginau įgyvendinti praktiškai, tačiau patyriau didelį rajono valdžios pasipriešinimą…“ To galėjo pakakti, kad sovietų valdžios būtų suabejota J. Tonkūno sugebėjimais vadovauti nepaklusnių „visažinančiai“ ir „visagalinčiai“ sovietų valdžiai „žolininkų“ kolektyvui. Tai suprasdamas, 1962 m. kovo 1 d. profesorius pasiprašė dėl sveikatos atleisti jį iš užimamų Mokslo propagandos ir pažangos patyrimo diegimo valdybos žemdirbystės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, sau pasilikdamas vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas. Ankstesnes pareigas be sielos graužaties jis perdavė patikimam bendraminčiui L. Kadžiuliui.

Kol leido jėgos, vėlesniais ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais J. Tonkūnas stengdavosi savo patirtimi pasitarnauti jaunajai kartai. Profesorius dažnai būdavo kviečiamas apžiūrėti jaunesniųjų kolegų atliekamų bandymų. Jis nuolatos kviestas į Žemės ūkio akademijos Mokslinės tarybos posėdžius. 1968 m. žiemą paskutinį kartą skaitė pranešimą Žemdirbystės instituto ataskaitinėje konferencijoje. Dirbo tiek, kiek leido jėgos. Dirbo, kol atgulė dviem savaitėms į ligos patalą ir daugiau nebepakilo. Mirė 1968 m. gegužės 6 d. J. Tonkūnas Vilniuje. Palaidotas Dotnuvos Gėlainių kapinėse.

Kas buvo prof. J. Tonkūnas? Tai bene taikliausiai yra apibūdinęs jo mokinys, o vėliau ir kolega prof. P. Vasinauskas: „Plieninio charakterio, granito žmogus, ąžuolas. Sulaukti tokios visuotinės pagarbos, išlikti tokiam švariam, palikti svarius darbus ir sukurtą mokyklą labai retai pasiseka net tam, kuris nuo aukštosios mokyklos baigimo iki gilios senatvės dirbo toje pačioje vietoje. O buvo vėtomas ir mėtomas… Mūsų mažame kraštelyje retas yra pasiekęs tokių aukštumų (profesorius, rektorius, ministras), po to daug metų kalėjęs ir grįžęs vėl pasiekęs didelių laimėjimų – vėl profesorius, dargi Mokslų akademijos narys-korespondentas, brandžių darbų autorius… Prof. J. Tonkūnas – agronomas-matematikas, vienintelis lauko bandymų metodikos žinovas, agronomas botanikas, pavyzdingas dėstytojas, retų gabumų administratorius, puikus psichologas… Stiprus jo protas, didelis reiklumas sau ir kitiems, greita orientacija, užsispyrimas, šaltumas, nuostabus pastabumas, intuicija, pagaliau jautrumas ir sąžiningumas – turbūt bus vyraujantys jo bruožai…“

Visą savo gyvenimą pašventęs mokslui ir tėvynei, kūręs, mokęs jaunąją kartą darbštumo, gėrio, pakantumo prof. J. Tonkūnas mokė mylėti ir gerbti mokslą, darbą ir žemdirbį. Tad tarp pastarųjų ir paliko šviesų prisiminimą.