Prof. Karolis Rimtautas Kašponis
Iš choro istorijos
Lietuvoje, turinčioje gilias ir turtingas chorinio dainavimo tradicijas, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, jau seniai buvo iškilusi problema dėl profesinio choro, sugebančio pastoviai ir gerai atlikti stambius oratorinio-kantatinio žanro vokalinius simfoninius kūrinius. Pavyzdžiui, kai filharmonijos choras, solistai ir simfoninis orkestras, diriguojant K. Kaveckui, pirmą kartą Vilniuje 1952 m. birželio 1-ąją. atliko J. Haydno oratoriją „Metų laikai“, šio kūrinio atlikimo laikas buvo viršytas beveik valandą. Priežastis – nepakankamas atlikimo tempo pojūtis.
Analizuojant tokių ir panašių koncertų rezultatus muzikinėje visuomenėje brendo nuomonė apie naujo, pajėgaus profesionalaus choro įkūrimo būtinybę. 60-ųjų metų viduryje Kompozitorių sąjungos vadovai E. Balsys, P. Tamuliūnas, V. Paketūras pradėjo ieškoti tokio choro įkūrėjo bei vadovo, nors lėšas buvo numatyta skirti maždaug po trijų metų.
Tai buvo rimta problema, nes reikėjo profesionalo, gebančio valdyti didelį chorą ir aprėpti didžiulius vokalinius simfoninius kūrinius. Tuo metu dirbusių choro dirigentų kandidatūros netenkino iniciatorių reikalavimų, o aukštosios muzikos mokyklos, kuri iškart parengtų profesionalių meno kolektyvų įkūrėjus bei meno vadovus, turbūt iš viso nėra. Tokiu vadovu galėjo būti tik menininkas, turintis įgimtų šiai veiklai gabumų, kurio gyvenimo tėkmę mažai teveiktų pašaliniai veiksniai. Žmonės, atsakingi už būsimo vadovo darbo sėkmę, kelerius metus stebėjo kandidatus ir ryžosi netradiciniam sprendimui – choro įkūrėju ir meno vadovu iškart skirti tik ką baigusį Lietuvos muzikos akademijos absolventą P. Bingelį. Taigi Kauno choro istorijoje 1969 m. rugsėjo 10-oji tapo viena iš reikšmingiausių datų.
Meno vadovui svarbiausia buvo rasti dainininkus ir savo bendradarbius. Choro artistus rinko iš visos Lietuvos, panašiai kaip ir Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla ieškojo talentingų vaikų. Dainininkus atsirinko pagal balso grožį ir kitus muzikinius duomenis. Teko nugalėti daug sunkumų, chorui įsikuriant Kaune. Dirigentais, chormeisteriais, vokalo pedagogais vadovas kvietė savo bendraminčius.
Reikšmingais įvykiais tapo pirmoji choro darbo diena – 1969 m. spalio 23-oji, pirmasis koncertas Šakiuose 1970 m. spalio 25-oji, po to koncertai Kaune bei Vilniuje 1970 m. gruodžio 18 ir 20 d.. Su nekantrumu laukusi pirmojo choro koncerto Vilniaus akademinė muzikinė visuomenė chorą sutiko šiltai. Aukštai įvertinę jo meistriškumą, išsakė ir vieną kitą pastabą. Man giliausią įspūdį paliko choro balsų grožis, tembrų skaidrumas, intonacijos tikslumas, dirigento kūrinio visumos bei atlikimo tempo geras pajautimas. Tuo metu daugelis kitų chorų, tarp jų ir profesionaliųjų, kaip tik šiais požiūriais turjo daugiausiai trūkumų.
Darbų dienos
Svarbus, itin reikšmingas chorui ir jo vadovui buvo pirmasis W. A. Mozarto Requiem atlikimas Vilniuje ir Kaune 1971 m. gruodžio13-14 d. Meno kritikai spaudoje labai palankiai įvertino choro pasirodymą, pažymėdami aukštą atlikimo lygį, brandumą, pasiektą per trumpą jo veiklos laikotarpį. Galima sakyti, kad Kauno choras greitai tapo stipriu profesionaliu kolektyvu. Tai būdinga tiems meno kolektyvams, kurių vadovai – ryškios individualybės. Pavyzdžiui, šios savybės būdingos berniukų chorui „Ąžuoliukas“, kurį sutelkė ir sėkmingai apie 20 metų jam vadovavo Hermanas Perelšteinas, išsiskiriantis muzikiniais ir pedagoginiais sugebėjimais, studijų draugas ir ilgametis bendradarbis Muzikos akademijos choro dirigavimo katedroje. Jis savo būsimo choro modelį subrandino dar gerokai prieš choro įkūrimą. Apie tai sužinojau betarpiškai bendradarbiaudamas su juo, dainuojant akademijos choro studijoje. Manyčiau, kad Lietuvos kamerinio orkestro struktūros ir meninio turinio modelį jau pradiniame veiklos periode subrandino jo vadovas ir dirigentas Saulius Sondeckis. Tai rodo labai stabili orkestro veikla. Apžvelgdami kitų profesionalių muzikinių kolektyvų veiklą, neretai stebime pakilimus ir atoslūgius, dažniausiai priklausomus nuo besikeičiančių vadovų sugebėjimų.
Kauno choras atliko daugelį sudėtingiausių bei vertingiausių pasaulio muzikos šedevrų, kaip antai: L. van Beethoveno oratoriją „Kristus Alyvų kalne“ir „Iškilmingąsias Mišias“, J. S. Bacho „Didžiąsias mišias“ ir „Kalėdų oratoriją“, J. Haydno oratoriją „Pasaulio sukūrimas“, J. Brahmso „Vokiškajį Requiem“, Ch. Gounod Caecilienmesse („Šv. Cecilijos Mišias“), G. Gershwino operą „Porgis ir Besė“, G. Verdi Requiem ir kitus. Choro repertuare – ypač reikšmingi ir sudėtingi lietuvių kompozitorių kūriniai: J. Juzeliūno „Žmogaus lyra“, Cantus magnificat, V. Bartulio Requiem, chorinė muzika, kurią sukūrė E. Balsys, M. K. Čiurlionis, J. Gruodis, B. Kutavičius, J. Naujalis, Č. Sasnauskas, S. Šimkus ir daugelis kitų. Reikšmingą repertuaro dalį sudaro užsienio ir ypač Amerikos lietuvių kompozitorių kūryba, pavyzdžiui J. Gaidelio kantata „Partizanų motina“, giesmė „Malda už tėvynę“, V. Jakubėno, J. Kačinsko chorinė muzika ir kt.
Tačiau svarbiausia choro veiklos sritis – stambiųjų vokalinių simfoninių kūrinių atlikimas. Daugumos jų tematika – religinė. Todėl, lyg ir nepastebimai, Kauno choras tapo svarbiausiu religinės muzikos skleidėju Lietuvos pasaulietinėje scenoje Lietuvoje, o iš dalies ir kitur. Čia norėčiau paminėti keletą pavyzdžių. 1975 metų balandyje Maskvoje prie P. Čaikovskio konservatorijos didžiosios salės dažną sutinkantį žmogų lydėjo klausimas: „Gal turime atliekamą bilietą?“ Čia Kauno valstybinis choras atliko W. A. Mozarto Requiem ir L. van Beethoveno „Iškilmingąsias mišias“. Tai buvo neeilinis įvykis. Spaudoje muzikinė visuomenė entuziastingai išsakė vieningą nuomonę apie Kauno choro aukštą profesinį meistriškumą.
1980–81 m. stažuojantis prof. A. Chazanovo, Didžiojo teatro chormeisterio dirigavimo klasėje P. Čaikovskio konservatorijos kvalifikacijos fakultete su kitais stažuotojais, atvykusiais iš Alma Atos, Taškento, Vladivostoko ir kitų miestų konservatorijų, klausėmės W. A. Mozarto Requiem, kurį atliko Kauno valstybinis choras didžiojoje konservatorijos salėje. Į šį vakarą atvyko užsienio šalių ambasadoriai. Visų profesionalių chorų dirigentų, šio fakulteto klausytojų nuomone, Kauno valstybinio choro atlikimas buvo nepriekaištingas. Alma Atos konservatorijos dekanas man pasakė, kad jam neteko girdėti geriau atliekamo W. A. Mozarto Requiem ir kad jiems dar labai toli iki tokio lygio, nes Lietuva – Vakarų Europos kultūros šalis. Netektų abejoti, kad tokie kultūros ir religijos fenomenai turėjo įtakos ir politiniams ateities įvykiams Maskvoje, kurioje religinė muzika skambėjo retai.
Švenčiant Maironio 125-ųjų gimimo metinių jubiliejų choras surengė apie 80 koncertų daugelyje Lietuvos miestų, kur atliko poeto tekstais parašytus kūrinius. Norėčiau priminti, kad sovietinei valdžiai nepatiko šis renginys ir jis buvo uždraustas. Choro meno vadovas P. Bingelis ne kartą buvo įspėtas ir kritikuotas už didelę religinės muzikos dalį visame choro repertuare.
Tarptautinis pripažinimas
1982 m. Paryžiuje Kauno chorui atlikus M. Theodorakio „Pavasario simfoniją“, apie tai palankiai atsiliepė kritika, šiltai sutiko klausytojai. Taip šis choras pelnė pirmąjį svarbų tarptautinį pripažinimą. Manau, kad Paryžius meno atžvilgiu yra išskirtinis Europoje, o kai kuriais požiūriais galbūt ir pasaulyje. Čia menininkas lyg ir išlaiko egzaminą.
„Paryžius <…> buvo ir yra iš visur kitur suplaukiančių idėjų centras… humanitarinių smegenų koncentracija…“ – tvirtina mūsų tėvynainis A. J. Greimas („Iš arti ir iš toli“, 1991, p. 24). Tačiau čia pat paklaustas apie Paryžiaus reikšmę jam asmeniškai, A. J. Greimas sako: „aš save atnešiau Paryžiui, o ne Paryžius man atnešė ką nors“. (Ten pat, p. 24). Perfrazuodami šiuos žodžius mes galime pasakyti tai ir apie Kauno chorą bei jo meno vadovą. Jis M. Theodorakio kūrinio atlikimą atnešė Paryžiui.Šis kūrinys yra ypatingai sudėtingas metroritminiu požiūriu, ritmais, kuriais perpinta modernioji muzika. M. Theodorakis penketą metų tobulinosi Paryžiaus konservatorijoje pas kompozitorių O. Messiaeną, kuris išstudijavęs indų muziką, buvo laisvo, labai sudėtingo metro, poliritmikos, polimetrijos šalininku.
Dar ruošiant atlikimui M. Theodorakio simfoniją, P. Bingelis man praskleidė partitūrą ir kaip retkarčiais būdavo, ją aptarėme. Tačiau aš tegalėjau kalbėti tik apie pačius bendriausius muzikologinius aspektus, nes mūsų Muzikos akademijos pedagoginėje praktikoje, besiremiančioje klasikinėmis tradicijomis, partitūra buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, su tokiu muzikiniu audiniu buvau šiek tiek susipažinęs stažuotėje Budapešto F. Liszto muzikos akademijoje pas kompozitorę ir pedagogę prof. E. Szönyi, Z. Kodály artimiausią bendradarbę, per solfedžio paskaitas-pratybas. E. Szönyi buvo tik ką grįžusi iš dvimetės stažuotės Paryžiaus konservatorijoje pas N. Boulanger ir O. Messiaeną. Ji stengėsi išsiugdyti įgūdžius, mokėsi suvokti sudėtingus ritminius darinius, tačiau mes stažuotojai, tarp kurių buvo ir muzikų iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Japonijos, progresavome labai nežymiai. Trumpalaikių studijų tikslas, koks paprastai stažuotojams numatomas, buvo lyg ir pasiektas. Prasiplėtė akiratis, tačiau praktiniai įgūdžiai liko maždaug ankstesnio lygmens. Žinoma, tokia metroritmika lietuvių muzikai yra palyginti tolima.
Kauno valstybinis choras, jo vadovo sugebėjimų dėka, gerai įvaldęs klasikinės muzikos partitūrų atlikimą, kūrybiškai jų loginiu pagrindu ir profesionaliai jas interpretavo. P. Gervason įtakingame Prancūzijos nacionaliniame dienraštyje Le Monde 2001 m. sausio 11 d., aptardamas M. K. Čiurlionio dienų užbaigimo koncertą Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre, aštriai kritikavo beveik visus atlikėjus, tačiau recenzijos pabaigoje jis pabrėžė, kad „vienintelis Kauno valstybinis choras (ypač vyrų balsai) rodo aukštą lygį, dar kartą patvirtindamas puikią Baltijos šalių reputaciją chorinio dainavimo srityje“ (žr. „Draugas“, 2001 02 24; „Lietuvos rytas“, 2001 01 16).
(Tęsinys – kitame numeryje)