Doc. dr. Rasa Balvočiūtė
Nuo tų laikų, kai garbusis Alfredas Maršalas (Alfred Marshall) austrų mokyklos atradimais sustiprintą politinės ekonomijos mokslą pavadino Economics, prabėgo daugiau kaip šimtas metų. Šiuo laikotarpiu ekonomika ir ekonomistai pergyveno nemažai pokyčių: susikūrė gausybė mokyklų, pažiūrų sistemų ir ūkinės veiklos modelių. Tačiau sunku būtų rasti kitą tokį mokslą, kurio plėtrai taip akivaizdžiai būdingas perimamumas ir ryšys su ūkio praktika.
Net tokie didžiausi kritikai, kaip socialinės krypties utopistai, Karlas Marksas (Karl Marx), Šarlis Sismondi (Jean-Charles-Léonard Simonde de Sismondi) ar Pjeras-Žozefas Prudonas (Pierre Joseph Proudhon), neatmetė klasikų svarbiausių idėjų ir atrastų dėsnių. Vokiečių istorinės mokyklos atstovai, net Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes) sugrįžo prie pamatinių pirmosios ekonominės teorijos – merkantilizmo, teiginių, kurie atrodė visiškai nesuderinami su XX a. laisvos prekybos ir tarptautinių mainų principais, tačiau buvo labai svarbūs siekiant, kad valstybės įveiktų ekonominę krizę.
Visuomenės istorinėje raidoje požiūriai į ekonomiką svyravo nuo lengvo susižavėjimo, garbinimo iki neapykantos ir net gana rimtų kaltinimų. Pavyzdžiui, XX a. Londono ar Paryžiaus intelektualų susibūrimuose gero tono ženklu buvo pokalbiai apie valiutų kursus, akcijas ar prekybos su Indija naujienų aptarimas. Spartus ekonomikos augimas JAV ir didžiosiose Europos valstybėse užtikrino ekonomistams tam tikrą saugumą ir besąlyginį tikėjimą nuolatinės ekonomikos pusiausvyros buvimu. Žmogaus elgsena ir veiklos motyvai – sudėtingi, tačiau daugybė istorinių faktų rodo, kad tuo laikotarpiu kur kas dažniau buvo manoma, kad gerėjanti ekonominė situacija tik dar labiau gerės ir galiausiai visi tapsime turtingi.
Tačiau būta ir ženklų bei rimtų mokslinių tyrimų, kurie dar gerokai iki 1929 metų ekonominės krizės ir Didžiosios Depresijos vertė suabejoti žmogaus elgsenos racionalumu ir ekonominės pusiausvyros tvarumu. Deja, institucionalistų ir monopolinės konkurencijos teorijos kūrėjų įžvalgos buvo labiau reformatoriško pobūdžio ir menkai galėjo įspėti apie gręsiantį ekonominį nuosmukį. XX a. pradžioje JAV ir kitose sparčiai turtėjančiose šalyse net iš labai respektabilių žmonių lūpų skambėjusius gausybę pažadų, prognozių ir patarimų, kiek, kur reikia investuoti, kad po dešimties metų taptum milijonieriumi, ir tikėjimą ekonominiu stebuklu pakeitė atvira neapykanta ekonomikos mokslui ir jos kūrėjams.
Dž. M. Keinso pasiūlyti krizės sprendimo būdai, pokario Vokietijos ekonominis stebuklas ar sėkmingi Skandinavijos šalių ekonominiai modeliai, galima sakyti, reabilitavo ekonomikos mokslą. Polas Samuelsonas (Paul Samuelson), sujungęs iš esmės vieną kitai prieštaraujančias neoklasikinę ir keinsistinę teorijas, sukūrė precedentą susitarti laisvosios rinkos ir valstybinio ekonomikos reguliavimo gerbėjams esminiais ekonomikos klausimais.
Tačiau ne sutarimas ar pozicijų suderinimas yra svarbiausia. Mokslo plėtra galima tik paneigiant arba patvirtinant ankstesnius mokslininkų tyrimus ir atradimus, todėl būtina ieškoti argumentų „už“ ir „prieš“. Turbūt geriausias to pavyzdys yra Miltonas Friedmanas (Milton Friedman) ir garsioji Čikagos neoliberalizmo mokykla, kurios ekonominėmis pažiūromis ir nuveiktais darbais žavisi arba, priešingai, bodisi panašus žmonių skaičius įvairiose pasaulio šalyse. Kad ir kuriems priklausytumėme, negalime ignoruoti šios mokyklos indėlio sprendžiant opias nedarbo ir infliacijos problemas. Dažniausiai ja remiamės nusakydami monetarinės politikos esmę ir kartu pripažįstame, kad ekonomikos liberalizavimas sukelia ne mažesnį šoką, nei jos valstybinis reguliavimas…
Tačiau ką, anot austrų mokyklos atstovo Karlo Mengerio (Carl Menger), visos šios žinios reiškia atskiram ūkininkaujančiam individui, verslo subjektui ar tiesiog piliečiui, kuris bent retsykiais perka, parduoda ar kitaip dalyvauja ekonominėje veikloje? Ar joje dalyvaudami mes visi tampame ekonomistais? Jei nesame tokie, tai gal prieš tai privalu visiems perskaityti bent po vieną mikroekonomikos vadovėlį? O jeigu skaitytume, tai ko reikėtų jame ieškoti? Ką ekonomikos mokslas mums gali patarti, jei jame dažnai vadovaujamasi tik prielaidomis ar prognozėmis, kurios gali būti viena kitai prieštaraujančios ir retai kada pagrįstos moksliniais eksperimentais? Atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta, tačiau įmanoma, jei tik randame ašį, apie kurią sukasi ekonomika.
Šiuolaikiniuose ekonomikos modeliuose dažnai derinamos net ne dvi, bet kelios ekonomikos pažiūrų sistemos, kartais pasitelkiant ir kitų mokslų įžvalgas. Kuriami modeliai, siekiantys pagrindinio ekonomikos tikslo, – efektyvinti ūkinę veiklą, t. y. pašalinti jos neefektyvumo priežastis. Būtent veiklos efektyvumas arba optimalumas (ekonomikos moksle šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai) yra daugelio ekonomistų, tarp jų ir Nobelio premijos laureatų, tyrimų objektas. Iš tikrųjų, ką šiandien žinotumėme apie valstybės ekonominio reguliavimo neefektyvumą ar ūkio subjektų priimamų sprendimų racionalumą, atsižvelgiant į turimą informaciją, jei ne Roberto Lukaso (Robert E. Lucas), 1995 metų Nobelio premijos laureato, sukurta racionalių lūkesčių teorija?
Kitas klausimas galėtų būti pateiktas tiems, kurie mėgsta žaisti finansinių investicijų „žaidimus“, bet retai laimi ir todėl piktokai atsiliepia apie ekonomiką. Ką jie žino apie Džono Nešo (John Nash) pusiausvyrą (1994 m. įvertintą Nobelio premija) ir skirtingų rizikos dydžių investavimo strategijas? Galiausiai ką žinome apie šiek tiek pavėluotą lietuvių kilmės ekonomisto Roberto Šilerio (Robert J. Shiller) atradimą, kai jis 2013 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Kiek investuotojų Lietuvoje įsiklausė ir praktiškai pritaikė jo sukauptas žinias apie nekilnojamojo turto „burbulus“? Daugelis turbūt atsakytų: „lyg ir girdėta“ arba „kai kurie dalykai yra savaime suprantami“ ir pan.
Tačiau vis tik sunku praktiškai pritaikyti ekonomikos mokslo žinias dėl ekonominės veiklos situacijų daugiavariantiškumo, aplinkos neapibrėžtumo ir rizikos veiksnių. Dar daugiau, atsirastų nemažai praktikų, teigiančių, kad ekonomikos dėsniai, modeliai ir taisyklės yra svarbios tik valstybės ekonominės politikos formuotojams, t. y. makroekonominio lygmens „žaidėjams“. Eiliniam investuotojui kur kas svarbiau tiesiog pasinaudoti pasitaikiusia proga pirkti, kai pigu, ir parduoti, kai brangu. Galima sakyti, kad madingomis tapo verslininko, finansų analitiko, apskaitos specialisto ir kitos profesijos, kurios yra mažiau atitrūkusios nuo realios ekonominės veiklos, o patys ekonomistai – mažiau įdomūs. Nebent tai būtų Gitanas Nausėda, Raimundas Kuodis ar keletas kitų Lietuvoje žinomų vardų arba Nouriel Roubini ir Paul Krugman – Jungtinėse Amerikos valstijose.
Beje, požiūris į pastaruosius taip pat dažnai primena žavėjimąsi orakulais, kurie bet kuriuo metu gali atspėti ateitį, nei suvokimą ekonominių žinių, kurias šie žmonės sukūrė, dirbdami mokslinį arba kitą darbą, turėję puikias galimybes derinti ekonomikos mokslo teoriją ir praktiką. Galiausiai, kai kalbama apie ūkinės veiklos sėkmės atvejus, jie dažnai tapatinami su tinkama ekonomine politika, gerais finansiniais ar investiciniais sprendimais ir apibūdinami panašiais epitetais, tarsi nieko bendra neturėtų su pagrindiniais ekonomikos dėsniais ir egzistuotų savaime.
Šiuo metu, matyt, yra ekonomikos mokslo „nemadingasis“ laikotarpis, kai net garbūs profesoriai (tiesa, dažniausiai ne ekonomistai) smerkia „blogąją“ ekonomiką ir teigia žiną, kokia yra „geroji“, kai ne tik krizių priežastys, bet ir jų pasekmės yra aiškinamos kaip ekonomikos mokslo ydos. Netyla kalbos apie perdėtą dėmesį ekonominiam augimui, dėl kurio eikvojame besibaigiančius gamtinius išteklius. Tačiau mažai yra siūlančių moksliškai pagrįstus sprendimus, kaip be ekonominio augimo galima sukurti darbo vietas visai armijai jaunųjų bedarbių. Be abejo, ekonomikos mokslo nuvainikavimui tam tikrą poveikį galėjo turėti ir populiariojoje spaudoje pasirodančių abejotinos vertės greito praturtėjimo, „sėkmingo verslo“ istorijų ar kitokių ekonominių „stebuklų“, neturinčių mokslinio pagrindimo, propagavimas.
Ekonomikos mokslą bandoma kaltinti ir dėl gausybės bankrotų, kurie mūsų šalyje vis dar yra įmonių visiško kracho, o neretai ir jų vadovų ar savininkų asmeninės tragedijos sinonimai. Tai rodo ir statistiniai duomenys: Lietuvoje nuo 2001 iki 2013 metų pradėtų bankrotų skaičius išaugo beveik trigubai – nuo 590 iki 1552. Iš jų tik 2 proc. sudaro neteisminiai bankrotai, kai bankrutuojančiai įmonei pavyksta susitarti su kreditoriais dėl įsiskolinimų likvidavimo. Likusi dalis įmonių praranda bet kokią galimybę toliau vykdyti veiklą ar perkelti turimą kapitalą į kitas veiklos sritis. Taip netenkama gero įmonės vardo ir suteršiama akcininkų bei vadovų reputacija. JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse tokios įmonės sudaro kur kas mažesnę dalį – 50–70 proc. tarp visų bankrutuojančių įmonių.
Dėl bankrotų kenčia visa visuomenė: vien 2008–2013 m. laikotarpiu išmokos iš valstybės Garantinio fondo bankrutuojančių įmonių darbuotojams Lietuvoje siekė 243 mln. litų. Daugelio šių įmonių veikla buvo neefektyvi ne vienerius metus. Jose nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų santykis nuolat prastėjo ir dažnai per 3–5 metus viršijo bet kokias ekonomikos mokslo paaiškinamas ribas. Jos tiesiog „plūduriavo“ neefektyvios veiklos zonoje, kol Valstybinio socialinio draudimo valdyba (2001 m. – 31 proc. ir 2013 m. – 16 proc. atvejų) ar kiti kreditoriai (2001 m. – 17,8 proc. ir 2013 m. – 43 proc. atvejų) inicijuodavo bankrotą. Įmonių administracijų vadovai šios iniciatyvos ėmėsi tik dviem atvejais iš dešimties 2001 metais ir 1,7 atvejo iš dešimties – 2013 metais.
Situacija akivaizdžiai blogėja. Bene geriausiai ekonomikos mokslo žinių taikymo situaciją šiuo aspektu atspindi gabios atlikėjos viešas pasisakymas, kad „verslo idėja buvo puiki, investicijos turėjo atsipirkti, bet atėjo krizė ir… teko bankrutuoti“. Ar taip tektų apgailestauti, jei žinios apie ekonominius ciklus ir ankstyvuosius jų požymius būtų suvoktos ir laiku pritaikytos? Manau, kad daugeliu atvejų, kai kaltinamas ekonomikos mokslas, jos kūrėjai ar susidariusios nepalankios ekonominės sąlygos, didžiausia kaltė tenka mūsų gobšumui, nesugebėjimui pasinaudoti ekonominėmis žiniomis ar net elementarių ekonomikos dėsnių nepaisymui. Ekonomikos mokslas sukūrė daugybę metodų, modelių, kuriuos galima panaudoti siekiant efektyvinti veiklą, tačiau jis turi labai ribotas galimybes suvaldyti beribius žmonių lūkesčius. Tam tikrai galėtų pasitarnauti ir kiti mokslai: filosofija, psichologija, etika.
Paradoksalu, tačiau turime gausybę išverstų ir Lietuvos mokslininkų parašytų tikrai vertingų ekonomikos vadovėlių ir kitokių šios srities leidinių. Organizuojama daug mokslinių ir praktinių konferencijų bei seminarų. Per antrąjį Nepriklausomybės laikotarpį parengta bene daugiausiai (lyginant su kitomis specialybėmis) visų lygių ekonomikos specialistų. Deja, priimamų sprendimų ekonominis pagrindimas nėra stiprioji ne tik ekonomikos, bet ir vadybos ar politikos specialistų pusė.
Tiesa, yra ir kai kurių vilties ženklų. Į šiuo metu kuriamo Lietuvos socialinio modelio projektavimą Vyriausybės kvietimu įtraukti ir ekonomikos srities mokslininkai. Norėtųsi tikėtis, kad į jų nuomonę tikrai bus atsižvelgta.
Autorė yra Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros docentė.