Jauniausiojo Lietuvos universiteto strategijos aptarimas Seime. Ką reiškia „regioninis“?

Balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje Seimo nario Valerijaus Simuliko ir Šiaulių universiteto iniciatyva įvyko išvažiuojamasis universiteto tarybos posėdis, aptarta šio universiteto 2015–2020 m. strategija. Ateinančių penkerių metų uždavinius pristatė rektorius prof. Donatas Jurgaitis. Diskusijoje dalyvavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė, kiti Seimo nariai, Šiaulių universiteto tarybos nariai, verslo ir žiniasklaidos atstovai. Tokio pobūdžio renginys Seime buvo organizuotas pirmą kartą. Sėkmės, įgyvenant strategines inovacijas, universitetui linkėjo Seimo nariai, išrinkti Šiaulių regione: A. Mockus, V. Simulik, E. Žakaris, R. Baškienė ir neseniai prisiekusi V. Čmilytė ir kt.

LR Seimo pranešime sakoma, kad „Šiaulių universitetas yra numatęs daug permainų. Tikimasi. įregistruoti net dvi visiškai naujas specialybes ir jau šiemet į jas pakviesti naujovių ištroškusius studentus. Universitetas tikisi, kad valstybė skirs lėšų beveik šimtui tokių studijų vietų ir studijas šioje aukštojo mokslo įstaigoje šiemet pasirinks apie 700 abiturientų. Populiariausiomis studijų programomis Šiaulių universitete išliko specialioji pedagogika, ekonomika ir kiti socialiniai mokslai.“ Apie didėjantį tarptautinį universiteto populiarumą liudija ir augantis studentų, atvykusių iš užsienio valstybių, skaičius. Neseniai priimta penkiolikos studentų grupė iš Kazachstano. Atvyksta pasirengusių studijuoti, motyvuotų studentų iš Gruzijos, Indijos, Nigerijos.

 

Universiteto siekis – tapti regionų pažangos lyderiu, vykdant tarptautinio lygio mokslinius tyrimus ir atnaujinant studijų procesą. Labai daug dėmesio bus skirta dėstytojų, mokslininkų ir kitų darbuotojų kompetencijai kelti. Strategijoje akcentuojama, kad valstybėje didėja aukščiausios kvalifikacijos specialistų poreikis. Apie tai liudija ir mažiausias asmenų, įgijusių universitetinį išsilavinimą, nedarbo procentas. Tokie asmenys lengviausiai randa darbo vietą, patys ją sukuria arba, pasikeitus darbo rinkos poreikiams, persikvalifikuoja. Ypatingą reikšmę įgijo išsilavinimo tęstinumas, mokymasis visą gyvenimą. Darbdavių reikalavimas, kad universitetai parengtų specialistus „konkrečiai darbo vietai“, neturėtų būti suprantamas tiesmukiškai siaurai. Tačiau naujausių mokslo žinių, t. y. universitete įgytų kompetencijų ir atliktų tyrimų išvadų, komercializavimas tebėra nelengvas iššūkis. Sėkmės pavyzdžiu galima laikyti dviračių patikros laboratoriją, pripažintą pasauliniu mastu.

 

Tiek universitetai, tiek ir kitos aukštojo mokslo institucijos šiuo metu dirba labai sudėtingoje situacijoje. Drastiškai mažėjant gimstamumui, mažėja bendrojo lavinimo mokyklų auklėtinių – potencialių studentų skaičius. Didėja dalis abiturientų, kurie renkasi studijas užsienyje. Visa tai sukėlė iki šio neregėtą ir jau jokiais racionaliais argumentais nebepateisinamą aukštųjų mokyklų konkurenciją. Ją dar labiau iškreipė nepakankamai apgalvota tiek mokslininkų, tiek mokslo bei studijų institucijų vertinimo rodiklių sistema. Vienpusiška orientacija į tyrimų tarptautiškumą ir tarptautines publikacijas labai susilpnino dėmesį Lietuvos regionų raidos problemoms. Primityvią ir agresyvią konkurenciją iki šiol lemia ir pseudoliberaliąja ideologija besiremianti aukštojo mokslo institucijų finansavimo sistema, pagrįsta itin subjektyviomis „krepšelių“ ir „projektų“ skirstymo metodikomis.

 

Universitetinio ugdymo institucijų veiklą trikdo nelogiška, o kai kuriais atvejais netgi absurdiška, jokiais ekonominiais kriterijais nepateisinama jų turto valdymo sistema. Institucija, savarankiškai nevaldanti jai pavesto turto, negali nei kurti, nei vykdyti savarankiškos strateginės veiklos. Sustabarėję ir prieštaringi teisės aktai labai apsunkina Universitetinio miestelio formavimą. Universitetas, kurio padaliniai išsimėtę keliose dešimtyse pastatų, esančių skirtingose miesto vietose, negali funkcionuoti kaip viena akademinė institucija. Argi galima pateisinti tokią situaciją, kai skirtinguose fakultetuose besimokantys studentai neturi bendrų erdvių akademinei ir kultūrinei veiklai ir net nepažįsta vieni kitų? Neseniai įvykęs mūsų pokalbis su universiteto tarybos pirmininku R. Vaštaku atskleidė, kad dar neapsispręsta, kur ir kada bus formuojamas universiteto miestelis. Sprendimą apsunkina kai kurių tarybos narių ir administratorių noras ir toliau likti miesto centre, nors ten nėra jokių plėtros ir veiklos konsolidacijos galimybių. Galbūt jų nuostatos pasikeistų, susipažinus su Kent‘o (JAV) universiteto, su kuriuo šiauliečiai neseniai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, akademinio miestelio struktūra.

 

Per praėjusius keletą metų Šiaulių universiteto veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išorės veiksniai. Tuo metu Universitetas neturėjo nei statuto, nei pastovaus valdymo struktūrų, nei veiklos perspektyvų, kurioms būtų tvirtai pritarusios centrinės valdžios institucijos. Neatsakingi kai kurių, deja, tuo metu itin atsakingas pareigas ėjusių, bet pakankamos profesinės kvalifikacijos neturėjusių asmenų pareiškimai, plačiai paskleisti viešojoje erdvėje, pridarė daug žalos Universiteto įvaizdžiui ir jame dirbusių bei studijavusių žmonių nuotaikoms. Studentų skaičius, vienu metu pasiekęs beveik dvylika tūkstančių, sumažėjo trigubai. Tokio mažėjimo negalima pateisinti vien demografinių veiksnių poveikiu. Jau ne kartą pastebėta, kokią žalą tiek atskirai institucijai, tiek ir visai valstybei padaro diletantų, įsitikinusių, kad gali „viskam vadovauti“, veiksmai. Tačiau pavaldžios institucijos neturi svertų, leidžiančių operatyviai kompensuoti jų padarytą žalą.

 

Laimei, užsitęsęs „pereinamasis laikotarpis“ šiame universitete jau baigiasi. Išrinkta universiteto taryba, patvirtintas statutas, penkerių metų kadencijai inauguruotas rektorius. Šiuo metu bandoma apibrėžti universiteto veiklos profilį ir jo vietą valstybės universitetinio ugdymo sistemoje, tikslinamos veiklos kryptys. Strategijos projekte konstatuota, kad universitete sukurta moderni mokslo ir studijų infrastruktūra, leidžianti efektyviai plėtoti humanitarinius ir socialinius mokslus. Itin vertinga patirtis sukaupta Menų fakultete. Atlikti reikšmingi negalės ir specialiojo ugdymo bei edukologijos sričių tyrimai. Prieš keletą metų Šiauliuose atidaryta viena moderniausių universitetinių bibliotekų. Universitetas jau seniai peržengė jam pradžią davusius pedagoginio instituto ir KTU fakulteto rėmus.

 

Tiek rektoriaus pranešimas, tiek po jo kilusi diskusija parodė, kad universitete dirbama gana kryptingai, tačiau sukauptą potencialą dar reikia daug tiksliau įvertinti ir numatyti jo panaudojimo galimybes. Ryškiai stiprėja technologinių mokslų atstovų kompetencija, vykdomi perspektyvūs šių mokslų sričių tyrimai. Atlikti platūs užmiesčio raidos ir jo šiuolaikinio vaidmens tyrimai, sukurta antropologinė strateginio valdymo metodologija, atskleidžianti naujas miesto ir užmiesčio partnerystės perspektyvas bei verslo diversifikacijos galimybes, progresyvias gyvenviečių ir sodybų kūrimo tendencijas. Universitete sukurta originali tarpdisciplininė regionų raidos akademinė mokykla, besiremianti holistiniu požiūriu, akcentuojančiu svarbiausią strateginio valdymo uždavinį – žmogaus bazinių socialinių poreikių tenkinimą. Kasmet rengiamos regionų raidos problemoms skirtos J. P. Aleksos ir E. Galvanausko tarptautinės mokslinės konferencijos, kuriose dalyvauja ne tik daugelio Lietuvos universitetų ir mokslo centrų, bet ir kitų valstybių atstovai.

 

Šiaulių universitetas dažniausiai įvardijamas kaip regioninis. Tačiau šią sampratą reikia labiau išryškinti, išsiaiškinti universiteto veiklos nišas, kurios leistų išvengti primityvios konfrontacijos ir sutelkti jau išugdytų komandų pastangas įsitvirtinti šiose nišose. Universiteto orientacija į užmiesčio vietovių, beje, užimančių per 97 proc. valstybės teritorijos, pažangos spartinimą atvertų labai aiškias jo veiklos perspektyvas. Svarbiausias užmiesčio teritorijų raidos uždavinys – ekonominės veiklos diversifikavimas. Tai leistų įsteigti šimtus naujų įmonių ir sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, išnaudojant vietinius gamtos, žmonių ir infrastruktūros išteklius. Tikra šių regionų pažanga prasidės tik tada, kai aiškiai suvoksime, kad užmiestis nėra „kaimas, užsiimantis žemės ūkiu“. Gal tada mūsų viešojoje erdvėje neberas pritarimo administratorių, laimei jau buvusių, teiginiai, kad „vienintelis universitetas, nagrinėjantis regionų raidą, yra ASU“ (buvęs Lietuvos žemės ūkio universitetas).

 

Būtina kuo greičiau suprasti, kad specialistų rengimas užmiesčio vietovėms radikaliai skiriasi nuo rengiamų dirbti didmiesčių kompanijose. Jei pastariesiems būtina gili specializacija, tai užmiesčiui gyvybiškai reikia plataus profilio specialistų: inžinierių, medikų, pedagogų, kultūrinės veiklos organizatorių, viešojo administravimo specialistų ir kt. Ateityje susiformuosianti skirtingo profilio specialistų kooperacija taps stipriausiu pažangos veiksniu. Plataus profilio specialistų rengimas labiausiai prisidės įgyvendinant darnaus regionų vystymosi strategiją, atmetant primityvias neva „neperspektyvių regionų“ hipotezes, leis pritraukti į regionus išsilavinusius žmones ir naujas investicijas. Tai paspartins visos valstybės pažangą, padidins jos patrauklumą verslui ir sumažins emigraciją. Jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nebegalima pateisinti, kad Lietuvos, turinčios strategiškai svarbią geografinę padėtį, puikų klimatą, derlingą dirvožemį, pakankamas požeminio vandens atsargas, dirbantieji iki šiol gauna vienus mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje.

 

Dabar dar vis išsakoma Šiaulių universiteto, kaip aptarnaujančio „Šiaurės Lietuvos“ regioną, paskirtis vestų į aklavietę. Sąvoka „regioninis“ šiuo atveju reiškia ne kurio nors vieno regiono, o visų atokesnių, mažiau urbanizuotų regionų aptarnavimo erdvę. Būtent šioje erdvėje slypi naujos ekonominės ir sociokultūrinės veiklos plėtros galimybės. Tokia orientacija leis nekonfrontuoti su VU, VGTU ar KTU, o kūrybiškai bendradarbiauti su šiais Lietuvos ir kitų valstybių universitetais.

 

Regionų labui dirbančio universiteto misija leis išsivaduoti ir iš jo veiklai pražūtingos „mažinimo ir siaurinimo“ nuostatos. Aiškių plėtros perspektyvų neturintis ir savarankiško vaidmens nesuvokiantis universitetas greitai liktų niekam nebeįdomus ir nereikalingas. O samprotaujantiems, kad Lietuvoje neva yra per daug universitetų, derėtų prisiminti, kad dar visai neseniai šios aukštosios mokyklos vadinosi kitais, sovietmečio primestais vardais. Aukštasis mokslas ir Šiaurės Lietuvoje plėtojamas nuo septynioliktojo šimtmečio: Pašiaušės ir Kražių kolegijose mokėsi didžiulis būrys Lietuvos, Lenkijos ir kitų valstybių pažangai pasitarnavusių žmonių. Juos mokė garsūs to meto mokslininkai. Apie tai liudija ir neseniai išleisti vadinamojo Kražių rankraščio fragmentai. Ir šiandieninių universitetų vaidmuo priklauso ne nuo vietovės, kurioje jie yra įsikūrę, o nuo jų veiklos rezultatų.

 

Seime įvykusį renginį apžvelgė ir komentavo prof. dr. Jonas Jasaitis