Dirbančių studentų auditorijoje diskutavome, kokiomis temomis kalbamės neformalioje aplinkoje. Dažniausiai buvo paminėta darbo tematika: darbo turinys, jo aplinka, bendradarbių tarpusavio santykiai, vadovo vaidmuo ir įtaka darbo užmokesčiui. Net kalbėdami apie draugus, kaimynus ar gimines, neišvengiame klausimų apie tai, kiek jie uždirba ir kaip jaučiasi darbovietėje. Antroje vietoje ryškiai dominavo politikos ir tarptautinių santykių klausimai. Vis dėlto daugeliui sunku suvokti, ką reiškia taika, kokia jos tikroji vertė. Karas vis dar atrodo lyg kažkoks televizijos reportažas ar meninio (ne dokumentinio) filmo epizodas. Todėl dažniausiai kalbame apie tai, kad Seimas ar Vyriausybė kažką „ne taip padarė“, nors jokių abejonių nekeliančiu mūsų įsitikinimu galėjo ir privalėjo padaryti geriau. Svarstome taip, lyg būtume ekspertai, žinantys visus sprendimus ir atsakymus į visus klausimus, dėstome savo nuomonę, beveik nekreipdami dėmesio į kitų argumentus. Trečioje vietoje įsitvirtinusi sporto tematika. Dar šnekamės apie šeimos aplinką, tėvų ir vaikų santykius, sodybų tvarkymą, sodus ir daržus, neformaliuosius laisvalaikio užsiėmimus (angl. – hobby). Kai kada – apie pramogines keliones ar svetur praleidžiamas atostogas. O štai mokslui, jo vaidmens pokyčiams, net išsilavinimo tobulinimui vietos šiuose pokalbiuose lyg ir nebelieka. Šią tematiką dažniausiai paliekame individualių apmąstymų sričiai.
Žinoma, tokių diskusijų turinio analizė nepretenduoja į gilių sociologinių tyrimų „rangą“. Galime ją prilyginti nebent žvalgomųjų tyrimų sričiai. Tačiau galime palyginti su anksčiau atliktų tyrimų išvadomis. Prieš keletą metų tyrinėdami išprusimo ir savosios valstybės pažinimo tematiką, apklausėme keturių Lietuvos universitetų bakalauro baigiamųjų ir magistro studijų studentus. Nustebino tai, kad tarp bakalaurantų ir magistrantų atsakymai beveik nesiskyrė. Pavyzdžiui, atsakydami į klausimą, ką parodytų svečiui, pirmą kartą atvykusiam į Lietuvą, studentai dažniausiai minėjo Trakų pilį, Vilniaus senamiestį, vieną kitą restauruotą ir dabar muziejiniu objektu paverstą dvarą, Gintaro muziejų Palangoje, Kuršių Neriją, Rumšiškių muziejų po atviru dangumi. Papietauti arba pavakarieniauti nusivedę į prekybos centro kavinę, vaišintų žemaičių blynais, kugeliu ir panašiais, atseit, „nacionaliniais“ patiekalais. Žymiai rečiau apsilankytų pakelės užeigoje, pravardžiuojamoje „kaimo turizmo sodyba“, pavyzdžiui, „Karpynėje“ (Raseinių r.) arba Šeduvos „malūne“. Taigi išvyktų tas svečias į namus manydamas, kad čia galima tik trumpam atvykti per atostogas ir pasimėgauti „kaimiška“ egzotika, su „čiabuviais“ beveik nebendraujant. Jam net į galvą neateitų mintis, kad čia būtų galima kurti šiuolaikinio verslo įmonę ar planuoti bendrus (lyginamuosius ir pan.) tyrimus.
Paprašyti įvardyti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar dirbusius žymius mokslininkus, gerokai sumišo. Dauguma jų negalėjo nurodyti nė vieno matematiko, fiziko, chemiko ar biologo. Nė kiek ne geresnės jų žinios apie lingvistus, istorikus, ekonomistus ar pan. Nenorėdami, kad ši atsakymų eilutė liktų tuščia, kai kurie įrašė savo dėstytojus, tačiau vėliau, paprašius pagrįsti tokį savo pasirinkimą, beveik nieko reikšmingo apie jų mokslinius interesus ar tyrimų rezultatus pasakyti negalėjo. Paminėjo vieno kito dėstytojo parengtą vadovėlį ar metodinį leidinį, bet jų mokslinių publikacijų nebuvo matę. Nieko nežinojo apie šių dėstytojų tarptautinius ryšius, dalyvavimą europinėse ar kitose tarptautinėse programose. Negalėjo įvardyti net savame universitete organizuojamų konferencijų, simpoziumų ar kitų renginių, neprisiminė savo fakultete leidžiamų mokslo žurnalų pavadinimų.
To, ką jie mokėsi savo studijų programose, mokslui nepriskyrė. Beveik viskas, apie ką jie girdėjo paskaitose, atrodė labai seniai ištirta, tačiau kas tai ištyrė, nesidomėjo. Išryškėjo tai, kad absoliuti dauguma studentų nematė ryšio tarp studijų ir mokslo. Paprašius apibrėžti mokslininko įvaizdį, samprotavo taip banaliai, kad net buvo net nejauku klausytis. Buvo akivaizdu, kad apie tai nėra susimąstę. Nors daugelis žinojo apie doktorantūros studijas, tačiau negalėjo atsakyti, kaip tampama mokslininku. Žinios apie mokslo populiarinimo literatūrą apsiribojo keletu autorių, rašiusių mokslinės fantastikos temomis, tačiau Lietuvos atstovų tarp jų negalėjo paminėti. Jei kai ką ir buvo skaitę, tačiau autorių vardų neįsidėmėję.
Tikriausiai ir Lietuvos akademinė visuomenė jau suvokė savo skolą besimokančiam jaunimui. Vien per pastaruosius mėnesius pasirodė kelios labai reikšmingos mokslo tematikos populiarinimo knygos. Aktyviausi pasirodė fizikai: neseniai puikią knygą „Ateitis jau atėjo“, plačiajai visuomenei suprantamu stiliumi analizuojančią itin sudėtingas mokslines problemas, parengė šioje srityje jau ne vienerius metus besidarbuojantis profesorius Jonas Grigas. Knygą „Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo bruožai“, kurioje labai daug vietos skiriama mokslo tematikai, parašė žinomi mokslo istorikai – etnologas prof. Libertas Klimka ir prof. Juozas Algimantas Krištopaitis. Balandžio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko VU profesoriaus Gintauto Tamulaičio knygos „Mokslas su prieskoniais“ sutiktuvės. Į šį renginį susirinko gausus skaitytojų būrys. Atvykusieji buvo sužavėti išsamiu, labai šmaikščiu stiliumi ir subtiliu humoru paženklintu profesoriaus pasakojimu apie save, kelią į mokslą ir naujosios knygos pasirodymo aplinkybes. Balandžio 16 d. surengtos LMA nario prof. Jurgio Brėdikio knygos „Kitokiu žvilgsniu“ sutiktuvės.
Tokių knygų pasirodymas – itin reikšmingas įnašas į lietuviškosios mokslo populiarinimo literatūros lobyną. Dabar labai svarbu, kad apie jas sužinotų ne tik universitetų ir kolegijų, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų – gimnazijų moksleiviai bei profesinio rengimo centrų, Trečiojo amžiaus universitetų ir kitų neformaliųjų švietimo organizacijų renginių klausytojai. Kuo didesnį skaitytojų ratą aprėps šios knygos, tuo daugiau turėsime vilčių, kad mokslo tematika įsiterps į mūsų kasdieninių diskusijų lauką. Šių knygų sutiktuvės turėtų būti organizuojamos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir atokesnių rajonų bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose, mokyklose. Šioje veikloje privalo dalyvauti ir Lietuvos mokslininkų sąjungos skyriai, kurių veikla pastaruoju metu daug kur yra gerokai prigesusi arba net nutrūkusi. Niekuo negalima pateisinti to, kad kai kurių universitetų ir mokslo centrų vadovai labai skeptiškai vertina dar Atgimimo pradžioje (1989 m.) įkurtos LMS galimybes, o kai kurie iš jų net ignoruoja daugkartinius prašymus atkurti arba įkurti LMS skyrius. Aktyvi mokslininkų kūrybinės organizacijos padalinių veikla labai prisidėtų, viešindama įvykdytų mokslo projektų rezultatus, supažindindama visuomenę su mokslininkų darbo specifika, didintų mokslo institucijų žinomumą, pasitarnautų mokslo ir verslo integracijai. Susitinkant su verslininkais dažnai tenka išgirsti nusistebėjimą, kad jiems aktualūs tyrimai atliekami šalia esančiuose universitetuose arba mokslo centruose. Neretai pasitaiko, kad jie užsakinėja tyrimus kitų miestų ar net valstybių institucijoms, nors juos dominančias problemas žymiai išsamiau atskleistų mokslininkai, asmeniškai žinantys šių įmonių specifiką. Tai rodo, kad ir mokslo institucijos turi aktyviau ieškoti ryšių su verslo atstovais.
Apie mokslinių tyrimų rezultatų skaidą kalbėta ir praeitą mėnesį Seime surengtoje konferencijoje „Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė“. Joje dalyvavo atsakingi Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos ir universitetų atstovai, Lietuvoje leidžiamų mokslo žurnalų redaktoriai, akademinių bibliotekų informacinės sistemos „eLABa, nacionalinio mokslo duomenų archyvo MIDAS ir kitų institucijų vadovai. Jokiu būdu nesiruošiame neigti tokių tarptautinių duomenų bazių, kaip Scopus arba Thomson Reuters vaidmens, plečiant tarptautinius mokslo ryšius. Tačiau pernelyg vertinantiems tik užsienyje paskelbtas publikacijas derėtų nepamiršti ir nacionalinių mokslo žurnalų vaidmens, formuojant mokslinę lietuviškąją terminiją ir ugdant būsimąją Lietuvos mokslininkų kartą. Priešingu atveju agresyvusis globalizmas greitai paverstų gimtąją kalbą tik „virtuvinio bendravimo“ priemone.