Doc. dr. Henrikas Karpavičius
Pristatomo modelio apibrėžtis
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva mokslininkų ir tyrėjų grupė parengė Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinį ir administracinį modelį. Ministerijos tinklalapyje paskelbtame „Socialiniame pranešime 2013–2014“ naujasis kūrinys įvardintas kaip Lietuvos visuomenės vystymosi socialinis modelis, nors tyrimai apima tik šios ministerijos kuruojamus plėtros parametrus. Suprantama, kad visuomenės socialinio vystymosi problematika nėra apribota tik vienos ministerijos veiklos sferomis.
Pristatomas modelis, anot jo autorių, yra kompleksinis projektas, atspindintis esminius šalies socialinio ir ekonominio vystymosi aspektus (Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“) ir Europos Sąjungos ilgalaikės plėtros nuostatas („Europa 2020“). Turinio apžvalga tai patvirtina – socialinė problematika (socialinis draudimas, lanksčių darbo organizavimo formų ir kolektyvinių darbo sutarčių platus taikymas) siejama su ekonominę plėtrą skatinančiais intarpais: užimtumas, investicijos ir pan.
Atliktas tyrimas analizuojamos situacijos kontekste išsamiai ir nuosekliai atskleidžia ir įvertina dabartinę Lietuvos situaciją, supažindina su kitų valstybių socialinio ir ekonominio vystymosi parametrais, siūlo konkrečias pokyčių priemones Lietuvai. Tyrėjai išskyrė teisinius ir administracinius tiriamojo objekto probleminius taškus ir argumentuotai formulavo socialinio pobūdžio įžvalgas, numatančias socialinės politikos krypčių tikslų ir rezultatų suderinamumo lygį, teisinio reguliavimo svorių pokyčius, didinant susitarimo galimybes ir suteikiant pirmenybę darbdavių dispozicijai imperatyvaus reguliavimo sąskaita, mokesčių sistemos tobulinimą ir kitas sritis.
Tyrimo tematika aprėpia socialinio ir ekonominio pobūdžio problemas. Atskirti šiuos aspektus yra sudėtinga, nes jie glaudžiai persipynę tarpusavyje. Tokį atskyrimą galima laikyti sąlyginiu, tačiau jį padaryti būtina. Priešingu atveju, tyrimą vertinančiųjų subjektų dėmesys nukreipiamas į socialinius momentus ir atskirų interesų grupių emocines nuostatas, siekiant gauti ekonominiais veiksniais nesąlygojamų pajamų (ypač didinant biudžeto išlaidas) ir nekreipiant daug dėmesio į ūkio vystymosi generuojamus pajamų didinimo šaltinius.
Socialiniai ir ekonominiai teikiamo modelio funkcionavimo aspektai
Projekto autoriai pristatomą modelį struktūriškai padalino į dvi dalis – Darbo kodeksą ir Valstybinio socialinio draudimo sistemą, kiekvienai iš jų priskirdami vienodai reikšmingą vietą. Darbo kodekso modernizavimo tikslas – jo nuostatas pritaikyti šiandienos socialinės ir ekonominės plėtros reikalavimams bei priartinti jas prie išsivysčiusių šalių teisinių ir socialinių normų. Nemažai kodekso straipsnių tebėra likę nuo sovietmečio, kur pirmenybė teikiama kolektyvinės sutarties institutui. Darbo santykių, apimančių ne tik darbo laiko fiksavimo, bet ir (tai – svarbiausia) darbo užmokesčio dydžio nustatymo ypatumus, lankstumas, jų teisinio įforminimo supaprastinimas ir reglamentavimas kolektyvinėmis sutartimis yra svarbi vadinamojo socialinio dialogo tarp darbdavio ir darbuotojo dalis. Problema ta, kad kolektyvinių sutarčių sistema apima tik apie 10 proc. visų įmonių (kiek tiksliai, nežino niekas, nes šios sutartys privaloma tvarka nėra registruojamos) ir pasirašytų sutarčių skaičius tendencingai mažėja.
Nevienareikšmiškai vertinama ir kolektyvinių sutarčių formų įvairovė. Minėtame ministerijos pranešime informuojama apie vis dažniau pasirašomas teritorinio ir šakos lygmens kolektyvines sutartis. Tuo tarpu naujojo modelio rengėjų atliktoje analizėje akcentuojamas deklaratyvus ir rekomendacinis šių sutarčių pobūdis. Ministerijos specialistai ir tyrėjų komanda turėtų pateikti bent kelis konkrečius, Lietuvos sąlygas atitinkančius įvairaus lygio kolektyvinių sutarčių diegimo variantus, tinkančius pradėti verslo atstovų ir samdomų darbuotojų dalykišką diskusiją.
Kelia abejonių parengto modelio galimų ekonominių rezultatų vertinimas. Nesudėtinga apklausa nustačius darbdavių nuomonę apie lankstesnio darbo grafiko pranašumus, nekorektiška teigti, kad bus sukurta apie 145 tūkst. naujų darbo vietų. Kurti naujas darbo vietas niekada nebuvo ir nėra verslo prioritetas, todėl socialinės atsakomybės lozungas čia vargu ar padės. Darbdavio veiklos variklis – darbuotojo sukuriama ekonominė nauda įmonei. Tinkamai atlikdamas šią misiją, verslininkas didina ūkinės veiklos efektyvumą, prisideda prie visuomeninės gerovės didinimo. Vadinasi, nėra jokių garantijų, kad naujai sukurtos darbo vietos išsaugos esamas darbo vietas. Be to, visiškai apeinama potencialiai sukuriamų darbo vietų kokybės problema.
Labai ambicingos Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkos gairės: „…sukurti ekonomikos svyravimams atsparią ir į piliečių poreikius orientuotą socialinės apsaugos sistemą, nedidinant apmokestinimo“. Tai puikus šūkis socialinės darnos įtvirtinimo idėjai, tačiau realioje ekonominėje plotmėje vizijų patrauklumas labai dažnai išblėsta. Pavyzdžiui, įmokų į VSD fondą vadinamųjų „lubų“ taikymas kaip tik demonstruoja ekonominių interesų pirmenybę socialinių vizijų atžvilgiu.
Tyrime atskleista nemažai įdomių idėjų VSD sistemai pertvarkyti: mažinti darbdavio išlaidas darbuotojo socialiniam draudimui, patikimiau apdrausti darbuotoją netekus darbo ir pan. Tačiau siekis formuoti tvarų ir subalansuotą VSD biudžetą valstybės biudžeto sąskaita, į pastarąjį perkeliant pagrindinės pensijų dalies ir aktyvių darbo rinkos priemonių finansavimo išlaidas, kurių bendra metinė piniginė vertė yra daugiau nei 1 mlrd. eurų, reikalauja aiškiai apibrėžti bent potencialius biudžetinių pajamų didinimo šaltinius. Modelio kūrėjai supranta užduoties sudėtingumą, pabrėždami, kad siūlomos reformos priemonės nėra pajamų kūrimo elementas. Galimas šešėlinės ekonomikos mažėjimas dėl gilesnio darbo rinkos legalizavimo ar nedarbo išmokų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu iš esmės šios problemos nesprendžia.
Darbinių pajamų augimas – esminė visuomenės socialinės gerovės kilimo prielaida
Atlyginimo už darbą dydis atspindi darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykių darną, daro įtaką šalies makroekonominiam vystymuisi ir fiskaliniam stabilumui, parodo darbo jėgos ir globaliai rinkai pateikiamų produktų ir paslaugų konkurencingumo lygį. 2013 m. vidutinio mėnesinio bruto atlyginimo šalyje dydis (apie 650 eurų) lyginamas Europos Sąjungoje santykiu su aukšto išsivystymo lygio šalimis 1 su 5–6, o su vidutinio išsivystymo lygio – 1 su 2–3. Estijoje šis rodiklis buvo beveik 35 proc. aukštesnis.
Minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) Lietuvoje yra labai nedidelis – tik 300 eurų (Estijoje – 390 eurų), tačiau santykinis nuo vidutinio atlyginimo rodiklis Lietuvoje ir Estijoje yra maždaug vienodas ir siekia apie 45 proc. Išsivysčiusiose ES šalyse šis rodiklis siekia apie 50 proc. Žodžiu, situacija su MMA Lietuvoje esmingai nesiskiria nuo ES šalių, todėl politikų „rūpinimasis“ minimalios algos didinimu realaus ekonominio pagrindo neturi. Tai patvirtina ir Vokietijos pavyzdys, kur nuo 2015 m. pradžios įvestas minimalaus atlyginimo institutas nesukėlė euforijos tarp ekspertų: sektoriuose, kuriuose dauguma darbuotojų gauna minimalų atlyginimą, per pirmą ketvirtį infliacija ryškiai viršijo šalies vidurkius, o užimtumo lygis smuko.
Didžiausią rūpestį turėtų kelti vidutinio atlyginimo didėjimo tempas. 2000–2008 m. šis parametras išaugo 2,2 karto, tačiau 2008–2014 m. augimas siekė tik 8,5 proc. Ūkio plėtros tvarumas krizės ir pokriziniu laikotarpiu pasirodė esąs labai trapus. Lietuvos ūkio struktūra neatitinka šiuolaikinių inovatyvios ekonomikos reikalavimų, o tai lemia ribotas Lietuvos ekonomikos konkurencines galimybes. Gerai, kad vis rečiau minime pigią darbo jėgą, kaip konkurencinį pranašumą. Laikas nustoti didžiuotis ir didelėmis prekių eksporto apimtimis, kai apdirbamosios pramonės įmonių darbuotojų atlyginimai vos siekia šalies vidurkį.
2013 m. duomenimis, darbuotojų atlyginimų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis nedviprasmiškai parodo, kuriose iš jų (gal tik išskyrus elektros, dujų ir garo tiekimą, kur lemiamą vaidmenį vaidina monopolinė ar oligopolinė įmonių padėtis rinkose) veikiančios darbo vietos efektyviausiai atitinka rinkos poreikius. Vos keliose ekonominėse veiklose (atskiri apdirbamosios pramonės sektoriai; informacija ir ryšiai; finansinė ir draudimo veikla; profesinė, mokslinė ir techninė veikla; viešasis valdymas ir gynyba, privalomasis socialinis draudimas) vidutinis darbuotojo atlyginimas viršija šalies vidurkį daugiau nei 25 proc., o jose dirba apie 160 tūkst. žmonių. Tai sudaro tik apie 15,5 proc. nuo visų darbuotojų sąlyginio skaičiaus. Tuo tarpu didmeninės ir mažmeninės prekybos bei apdirbamosios pramonės sektoriuose, kuriuose įdarbinta beveik 350 tūkst. žmonių (apie 34 proc. nuo visų darbuotojų sąlyginio skaičiaus), vidutinis atlyginimas vos siekia šalies vidurkį (pramonėje) arba stipriai atsilieka (prekyboje).
Verta atskirai paminėti visuomenės ir atskiro individo gerovę lemiančias švietimo, sveikatos priežiūros ir poilsio organizavimo ekonomines veiklas, kuriose darbuojasi beveik 236 tūkst. žmonių (apie 23 proc. nuo bendro dirbančiųjų skaičiaus), tačiau vidutinis atlyginimas jose vis nepasiekia šalies vidurkio. Tuo tarpu pažangių technologijų gamybos sektoriuje 2013 m. dirbo tik kiek daugiau nei 4 tūkst. darbuotojų (0,4 proc. nuo bendro sąlyginio darbuotojų skaičiaus), iš jų 640 žmonių – lazerių pramonėje.
Esminė darbinių pajamų didinimo prielaida – efektyvus ūkio struktūros pokyčių skatinimas turėtų tapti visų procese dalyvaujančių subjektų – Vyriausybės bei jos koordinavimo sistemai priklausančių ministerijų, asocijuotų verslo institucijų, samdomiems darbuotojams atstovaujančių organizacijų svarbiausiu veiklos tikslu ir pasiektų rezultatų vertinimo kriterijumi.
Bendros ir realiai įgyvendinamos visuomenės gerovės plėtros strategijos būtinybė
Pristatomame modelyje socialinės plėtros tikslai siejami su ekonominę plėtrą skatinančiais intarpais – užimtumu ir investicijomis. Tačiau pagal aptariamą tyrimą, ekonominių parametrų svarba yra ribota ir nepakankama. Be to, tik iš dalies palaikoma subordinacija su aukštesnio lygio planavimo dokumentais. Tinkamiausias pavyzdys – darbo vietų kūrimas. Vyriausybės priimtoje Užimtumo didinimo 2014–2020 metų programoje, LR Vyriausybės patvirtintoje 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr.878, pabrėžiama, kad „skatinant naujų darbo vietų atsiradimą, svarbus ne kiekybinis, o kokybinis darbo vietų sukūrimo aspektas, todėl svarbu šalies ūkyje sukurti kuo daugiau kokybiškesnių naujų darbo vietų, sukuriančių didesnę pridėtinę vertę“. Suprantama, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jokiais modeliais negali vienašališkai išspręsti šios problemos.
Naujojo modelio aptarimo kontekste svarbu paminėti Vyriausybės patvirtintą tarpinstitucinį Užimtumo didinimo programos įgyvendinimo veiklos planą (žr. 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1365 redakciją), kuriame aptariamam modeliui sukurti skiriamas vienas (iš keliolikos pateikiamų) šio plano įgyvendinimo punktų. Atskiroms ministerijoms suformuluoti konkretūs tiksliniai uždaviniai, tiesiogiai sietini su aptariamo modelio įgyvendinimu: Ūkio ministerijai – verslo vystymo krypčių formavimas, skatinant vietos ir tarptautinių klasterių bei produktų ir paslaugų vertės grandinių kūrimą; Švietimo ir mokslo ministerijai – verslumo ugdymo programų įgyvendinimas visose švietimo sistemos pakopose, pradedant pradinio mokymo posisteme. Tai liečia ne tik ministerijas, bet ir jų koordinavimo zonoms priskirtinus subjektus, t. y. asocijuotas verslo struktūras ir konkrečias įmones, įvairaus lygio švietimo sistemos bei kitas institucijas .
Akivaizdu, kad kompleksinis modelis vienos ministerijos koordinacinėje erdvėje nėra tapatus Vyriausybės kompleksiniam planui viso valstybės ūkio mastu. Vyriausybės parengtas tarpinstitucinis veiklos planas turėtų ne tik numatyti atskiroms institucijoms specifinius rodiklius, bet ir sukurti parametrų tarpusavio sąveikos ir siektinų rezultatų vertinimo procedūras. Ūkio pertvarkos pagrindu kuriamas visuomenės socialinės gerovės modelis tikrove gali virsti tik įgyvendinant vientisą strategiją. Derybinės diskusijos tarp įvairių interesų grupių, pirmiausia – Trišalėje taryboje – išgrynins einamojo pobūdžio problemas: atskirų Darbo kodekso straipsnių formulavimą, minimalaus mėnesinio atlyginimo skaičiavimo metodikos sukūrimą ir kt., sutelkdamas visų procese dalyvaujančių pusių pastangas siekti esminio tikslo – darbinių pajamų didinimo.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti valstybės biudžetinių ir ES fondų lėšų panaudojimui: kiekybiniai lėšų įsisavinimo rodikliai neturėtų būti įtraukti į efektyvumą vertinančius parametrus. Priešingu atveju, valdymo grandinėje „vizija – realizavimo strategija – veiklos planas – rezultatas“ įgyvendinamas imitacinis gerų norų projektas, kaip ir siekis sukurti tvarią valstybinio socialinio draudimo sistemą ant nestabilaus valstybės biudžeto pamatų, neduos laukiamų rezultatų. Autorius yra Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros docentas.