Prof. dr. Jonas Jasaitis
Gegužės 21–22 d. Švedijoje, šalia Sodertalje miestelio esančiame ekologinio ūkininkavimo asociacijos BERAS centre, įvyko tarptautinės mokslininkų grupės, rengiančios vieną iš „Horizon-2020“ projektą, pasitarimas. Projektas suvienijo tyrėjus iš Europos, Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Europai atstovauja Norvegijos (Nordlando universiteto), Švedijos tarptautinio BERAS fondo mokslininkai, taip pat mokslininkai iš Lenkijos, Olandijos, Rumunijos ir Lietuvos. Planuojami tyrimai turėtų apimti Indiją, Tanzaniją, Dominiką ir Haiti. Tai leis palyginti pasaulinius užmiesčio vietovių situacijos pokyčius. Tyrimų tikslas – parengti naują kaimiškųjų vietovių strategiją, ypatingą dėmesį skiriant ekologiško ūkininkavimo plėtrai, kuriant subalansuotą sveiko maisto gamybos ir tiekimo gyventojams grandinę. Šiuo metu kiekviena projekte dalyvaujanti valstybė formuoja tyrėjų komandas ir pasiskirsto konkrečias užduotis.
ir Baltijos fondo atstovas Arūnas Svitojus (dešinėje)
Lietuvai teko ypač atsakingas uždavinys – parengti gaires modernios kaimo politikos formuotojams ir užmiesčio vietovių strategijų kūrėjams. Viena didžiausių problemų – įveikti mąstymo stereotipus, lemiančius sustabarėjusį, vos ne visu šimtmečiu (o kai kuriose valstybėse ir dar daugiau) atsilikusį požiūrį, kad vienintelė užmiesčio vietovių funkcija – žaliavos maisto produktams gamyba. Apie tai, kad būtina išsaugoti planetos biologinę įvairovę, pašalinti veiksnius, lemiančius labai pavojingus klimato pokyčius, užsimenama tik epizodiškai, tačiau ir tas rūpestis yra labiau parodomasis nei tikras. Apie klimato kaitą politikai prabyla dažniausiai tik po labai skaudžių katastrofų: kai milžiniška cunamio jėga pakeičia žemynų kontūrus ir praryja salas, kuriose iki tol ramiai gyveno dešimtys tūkstančių vietinių žmonių, kai nebesulaikomi potvyniai susilieja su purvo ir akmenų nuošliaužomis ir nuo žemės paviršiaus nušluoja keliasdešimt gyvenviečių, pasiglemždami ne tik visą žmonių turtą, bet ir jų gyvybes, kai neprognozuojami žemės drebėjimai iki tol klestėjusius ir turistų susižavėjimą kėlusius regionus paverčia subjaurotomis dykvietėmis. Tada strimgalviais formuojamos gelbėtojų komandos, metamos įvairiausių fondų lėšos, kuriamos humanitarinės pagalbos programos. Bet štai praeina vos keli mėnesiai ir didžioji pasaulio dalis apie kažkurią planetos dalį ištikusią nelaimę užmiršta. Politikos formuotojai nesibaigiančiose diskusijose svarsto apie naujus įtampos židinius, retai suvokdami gilumines tokių procesų priežastis, verslas kelia prekių ir paslaugų kainas, kad ne tik kompensuotų patirtus nuostolius, bet ir gautų papildomą pelną, o turistams pasiūlomi nauji egzotiški maršrutai.
Nors viešojoje erdvėje nuolat deklaruojama darnios plėtros būtinybė, dar rečiau susimąstoma, ar tikrai ruošiamasi tas deklaracijas įgyvendinti. Daug dažniau išgirstame, kad ateities pasaulyje beveik visa žmonija persikels į miestus, išaugs metropoliniai centrai, kuriuose gyventojų skaičius priartės prie šimto ar net kelių šimtų milijonų. Maistas bus gaminamas milžiniškų gamyklų laboratorijose ir cechuose. Nebeprognozuojamu greičiu auga farmacijos kompanijų gaminamos produkcijos mastai. Vis augantį poreikį jaučia ir ortopedinės produkcijos gamintojai, pasitelkę naujausių elektronikos priemonių kūrėjus. Tavo vaikui dar nėra nė šešiolikos, bet jo svoris jau seniai dvigubai didesnis nei derėtų, o kažkur kitame žemyne jo bendraamžis auga, nuo gimimo kęsdamas alkį.
Tik ar egzistuoja alternatyva tokiems kontrastams šių dienų ekonomikos valdyme? Visiškai akivaizdu, kad net pačių turtingiausių ir labiausiai išsilavinusias visuomenes turinčių atskirų valstybių pastangų nepakanka, norint suvaldyti chaotiškos raidos procesus ir išvengti negrįžtamų, žmonijai pragaištingų pasekmių. Tik susivienijusios tarptautinės komandos, aprėpiančios kone visus žemynus, yra pajėgios ieškoti racionalių išeičių, išryškinti jau sukauptą vertingą mokslinių tyrimų ir jų rezultatų pritaikymo patirtį. Dirbant tokioje komandoje, išryškėja nauji sprendimai, reikalaujantys ne milžiniškų investicijų į gamybos plėtrą, o ugdyti naują vartojimo kultūrą, formuoti sveiką gyvenseną nuo pat ikimokyklinio amžiaus, diegti ekologiškas, gamtą tausojančias ūkininkavimo technologijas ir formuoti naują miesto ir užmiesčio kooperacijos sistemą.
didžiuliai akmenys, o medžių lapai dar tik skleidžiasi
(fotografuota gegužės 22 d.)
Dabar kuriamame „Ecointense“ projekte planuojami tiek milžiniško masto tarptautiniai tyrimai, tiek visiškai kita ugdymo koncepcija besiremiančių mokymo centrų ir gamybinių susivienijimų kūrimas. Laukus, kuriuose, nenaudojant jokių cheminių preparatų, nėra piktžolių, o dirvožemio struktūra kasmet gerėja, jų savininkai Švedijoje prižiūrėjo dešimtmetį ar dar ilgiau. Taip formuojasi visiškai kita ūkininkavimo, net mitybos samprata. Tuo tarpu Lietuvoje panašūs pavyzdžiai dar tebėra išimtis, o ne įprastinė praktika. Ne kartą teko susimąstyti, kodėl Skandinavijos šalyse, kur daug mažiau šviesos ir šilumos, kur iš žemės vos ne kiekviename žingsnyje kyšo milžiniški akmenys ar net uolų atbrailos, gaunami daug didesni javų derliai, geresni ir gyvulininkystės rezultatai. Laukia didžiulis darbas, kad tokia patirtis būtų pritaikyta visiškai kito klimato zonose, kad būtų formuojama gamtą tausojanti ūkininkavimo praktika, net pramonės strategija. Svarbiausia, kad būtų suvokta tai, jog jokia gyvenamoji vietovė negali būti kliūtimi asmenybės raiškai, kad socialinę ir kultūrinę atskirtį galima įveikti priemonėmis, visai nepanašiomis į tas, kurias dabar ir Lietuvoje naudojame. Vis girdime šūkius, kad būtina diversifikuoti užmiesčio vietovių ūkinę veiklą, bet nuo šūkių naujos įmonės neatsiranda. Vis skundžiamės, kad trūksta finansavimo, bet užmirštame atsakymą į klausimą: „Kodėl biednas?“
