Dr. Nelė Jurkėnaitė
Įstojus į Europos Sąjungą (ES), pasikeitė Lietuvos ūkininkų konkuravimo sąlygos ir rėmimo principai, kas, savo ruožtu, paveikė ir šalies žemės ūkio struktūrą. ES Bendroji žemės ūkio politika nuo pat atsiradimo 1962 m. sprendė apsirūpinimo maistu ir konkurencingumo klausimus, todėl pasirinktos paramos priemonės padėjo išgyventi stipriausiems ūkiams, skatinant smulkius ūkius pasitraukti iš verslo arba didinti gamybos potencialą. Vykdoma politika ypač skaudžiai paveikė naująsias šalis nares, todėl šiandien vienas iš opiausių sprendžiamų klausimų yra smulkaus ūkio vieta ES žemės ūkyje.
Lietuvai ši problema itin skaudi, nes 2003 ir 2010 m. Žemės ūkio surašymo rezultatų palyginimas rodo reikšmingus struktūros pokyčius. Ūkininkų ir šeimos ūkių, didesnių nei 1 ha, skaičius sumažėjo 26,6 proc. Didžiausią dalį pasitraukusių ūkių sudarė smulkūs ūkiai iki 30 ha, o ūkių, didesnių nei 30 ha, grupėje įvyko reikšmingas ūkių skaičiaus augimas.
Didesnių nei 1 ha ūkių ir jų žemės ūkio naudmenų pokytis
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas (Žemės ūkio surašymo duomenys)
Lietuvoje vyrauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kurie dažnai nesugeba pasiekti gerų finansinių rezultatų, todėl dabartinei ūkių struktūrai palaikyti yra itin reikšmingos paramos kryptys, kurios ir nulemia atskirų žemės ūkio sektorių raidą. 2003 m. Bendroji žemės ūkio politika atsiejo paramą nuo gamybos rezultatų ir pradėjo mokėti išmokas kaip pajamų palaikymą, pririštą prie ūkio žemės plotų ir tam tikrų aplinkosaugos praktikų laikymosi, gyvulių gerovės ir maisto saugumo standartų (Lietuvoje vienkartinės išmokos už plotą schema atsirado nuo 2004 m.). Vykdomos politikos rezultatai greitai pasireiškė ir Lietuvos žemės ūkyje: nuo 2003 m. iki 2010 m. ūkininkų ir šeimos ūkiuose reikšmingai išaugo ariamos žemės plotai, tačiau dėl nepakankamos paramos gyvulininkystės sektoriui gerokai sumažėjo ūkinių gyvūnų skaičius. Ir mokslininkai, ir ūkininkai gyvybingiausiais įvardija stambius javų augintojų ūkius, kurie dažnai pajėgūs išgyventi ir be gamybos subsidijų.
Dar viena įdomi pokyčių tendencija, kuri daro Lietuvos ūkį panašesnį į ES senbuvių, – ūkininkavimas nuosekliai tampa vyrišku verslu. Nors 2010 m. Žemės ūkio surašymo duomenys rodo neįprastą ES senbuvėms ūkininkaujančių asmenų vyrų ir moterų balansą (vyrai valdo 51,4 proc. šalies ūkininkų ir šeimos ūkių), tačiau ūkininkaujančių asmenų amžiaus grupių analizė aiškiai rodo, kad šis balansas pasiektas dėl itin didelio senatvės pensijos amžių pasiekusių ūkininkaujančių moterų skaičiaus. Jaunų ūkininkų grupių palyginimas leidžia teigti, kad ateityje lyčių balanso neliks ir dauguma ūkininkaujančių asmenų bus vyrai.
Nors lyčių lygybės klausimas žemės ūkyje gali pasirodyti dirbtinis, tačiau nuo jo priklausys šalies žemės ūkio struktūra. Tyrimai rodo, kad moterys valdo mažesnius ūkius, kurie padeda šeimai diversifikuoti riziką ir įveikti skurdą, o vyrai dažnai vadovauja stambesniems ūkiams, kuriuos, bėgant laikui, paverčia pelną nešančiu verslu. 2010 m. Žemės ūkio surašymo duomenys iliustruoja skirtingos lyties ūkio dydžio skirtumus: vidutinis pagal naudojamą žemės ūkio naudmenų plotą vyro valdomas ūkis buvo 16,0 ha, moters – 7,6 ha.
2014 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas atlikto anoniminę ūkininkų ir šeimos ūkių ūkininkaujančių asmenų apklausą, siekiant surinkti daugiau duomenų apie šalies žemės ūkio gyvybingumo situaciją. Tyrimas remiasi 937 respondentų nuomone ir padengia visas Lietuvos apskritis. Rezultatai rodo, kad ūkiuose iki 30 ha, dalis ūkių, nesugebančių padengti gamybos išlaidų iš ūkio pajamų (be subsidijų), sudaro 60,4 proc. Vertinant įvairių finansavimo šaltinių svarbą ūkio gyvybingumui užtikrinti, ūkiai iki 30 ha pirmą vietą suteikia valstybės paramai, antrą – ūkio veiklos pajamoms, trečią – šeimos narių pajamoms iš kitų apmokamų darbų.
Ūkiuose, didesniuose nei 30 ha, situacija iš esmės skiriasi: dalis ūkių, sugebančių padengti gamybos išlaidas be subsidijų, yra gerokai aukštesnė. Šių ūkių savininkai suteikia vienodą svarbą ir veiklos pajamoms, ir paramai, o gyvybingumą stengiamasi užtikrinti papildomai pritraukiant skolintas lėšas, o ne šeimos narių pajamas iš kitos veiklos.
Tyrimas atskleidė, kad didžiausia dalis ūkininkaujančių asmenų, neplanuojančių tęsti veiklos po 5 metų, priklauso ūkių grupei iki 30 ha (ūkiuose iki 5 ha – 30,4 proc., nuo 5 iki 19,9 ha – 21,1 proc., nuo 20 iki 29,9 ha – 16,5 proc.). Augant ūkio dydžiui, mažėja ilgalaikėje perspektyvoje negyvybingų ūkių skaičius, o ūkių grupėje nuo 100 ha tokie respondentai sudarė tik 5,0 proc. Net 30,0 proc. apklaustų ūkių iki 30 ha buvo demografiškai negyvybingi, t. y. neturėjo ūkininkų iki 40 metų, kurie galėtų perimti ūkio valdymą. Tačiau realybėje gautas demografinio gyvybingumo rodiklis gali būti dar žemesnis, nes jauni žmonės, turintys pakankamai žinių ir įgūdžių, vis dėlto ateityje gali pasirinkti kitą veiklos sritį. Ūkiuose, didesniuose nei 30 ha, demografiškai negyvybingų ūkių dalis tesudarė 16,9 proc. Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, kad stambūs ūkiai, planuojantys tęsti žemės ūkio veiklą, iš anksto ruošia įpėdinius šeimos verslui perimti. Smulkūs ūkiai dažnai neturi ateities, nes jaunimas bando įsitvirtinti daugiau pajamų žadančiuose versluose arba palieka kaimą.
Ūkininkų ir šeimos ūkių rodiklių struktūra pagal dydį
Šaltinis: LAEI tyrimo duomenys
Tyrimo rezultatai rodo, kad žemės ūkyje dirbantys asmenys labai vertina šeimos verslo tradicijas: 68,5 proc. apklaustų ūkininkų planavo palikti verslą savo vaikams, 8,8 proc. – kitiems giminaičiams. Parduoti ūkį planavo tik 20,1 proc. respondentų. Viena vertus, mes galime didžiuotis tuo, kad šeimos verslo vertybės yra itin svarbios Lietuvos žemės ūkyje ir vyresnioji karta tikisi užtikrinti veiklos tęstinumą. Kita vertus, tyrimo rezultatai atskleidžia labai rimtą senstančio ES žemės ūkio problemą: jauniems žmonėms sunku patekti į šį verslą dėl ribotų žemės išteklių ir stiprios orientacijos į šeimos verslo tradicijų tęsimą. Nors respondentų atsakymai rodo, kad žemę planuoja parduoti ir smulkūs, ir stambesni ūkiai, praktikoje sunku gauti ūkį, kuriame žemės sklypai būtų arti, todėl dažnai tokio verslo ekonominis patrauklumas yra mažesnis.
Lietuvos žemės ūkyje vykstantys pokyčiai yra aktualūs ir kitoms ES šalims. 2014–2020 m. Bendroji žemės ūkio politika iš esmės reformuoja ūkininkų paramos schemą: ES narėms sudaryta galimybė remti jaunus ūkininkus, palaikyti šalies smulkių ūkių gyvybingumą ir spręsti aplinkosaugos problemas. Nauja daugiapakopė paramos schema turėtų padėti išsaugoti ES šalių narių žemės ūkio struktūros savitumą.
skiriama šeimos reikmėms. J. Jasaičio nuotr.
Remiantis tyrimais, vis dėlto galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje ši parama nesustabdys sparčiai vykstančio smulkių ūkių pasitraukimo iš verslo, kadangi daug ūkininkų tiesiog neturi įpėdinių ir ateityje natūraliai vyks šalies ūkių stambėjimo procesas. ES pasirinkta žemės ūkio politikos vystymo kryptis gali padėti tvirtą pagrindą naujos kartos smulkiems ūkiams atsirasti, tačiau reikalinga aiški vizija, kaip atrodys gyvybingas ir neorientuojantis savo veiklos į paramos gavimą smulkus ūkis, kurį tikslinga remti. Šiam klausimui iki šiol buvo skirta nepakankamai dėmesio, tačiau yra būtina jį spręsti, formuojant kaimo ir žemės ūkio politikos vystymo kryptis po 2020 m.
Autorė yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
eksponatais (nuotrauka iš pakruojiečio Gedimino Ališausko sodybos)
