Prof. dr. Jonas Jasaitis
Universitetuose šiomis dienomis šventiška nuotaika – teikiami bakalaurų ir magistrų diplomai. Administracijos padaliniai suskaičiavo, kiek įvairių specialybių absolventų jau išleido kiekvienas fakultetas ir visas universitetas nuo pat jo įkūrimo. Apie įspūdingus skaičius pranešama visuomenei. Didžiulis kiekis universitetinį išsilavinimą įgijusių žmonių netrukus bus ne tik įrašytas į statistinių ataskaitų lenteles, bet, tikėkimės, aktyviai įsitrauks į valstybės gyvenimą. Be abejo, vėl nuskambės teiginiai, kad esame tarp labiausiai išsilavinusių Europos Sąjungos ir pasaulio valstybių, ir tuo tikrai galime didžiuotis. Didėjanti aukščiausios kvalifikacijos specialistų dalis turėtų lemti ir mūsų visuomenės gerovę, sparčius visos šalies ekonomikos augimo tempus, jos investicinį patrauklumą. Tai turėtų lemti ir spartesnį socialinių problemų sprendimą: geresnį visų gyventojų grupių užimtumą, ryškiai mažėjantį socialinės paramos poreikį, vis retesnes asocialaus elgesio apraiškas, mažėjančią socialinę atskirtį, visuomenės politinio sąmoningumo ir aktyvumo kilimą, geresnį skirtingų socialinių sluoksnių tarpusavio supratimą ir jų bendradarbiavimą, gerėjančią bendrąją kultūrinę atmosferą. Juk natūralu, kad išsilavinusi visuomenė turėtų gyventi ne tik sočiau, bet ir tvarkingiau, švariau – tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Turėtų būti daug efektyviau sprendžiami visi socialiniai konfliktai.
Tačiau kodėl nei viešosios erdvės diskusijų analizė, nei nemaža socialinės statistikos rodiklių dalis tokio optimistinio nusiteikimo nepatvirtina? Tiek žiniasklaidos pranešimų, tiek net ir įvairiausių diskusijų tematika per daug dažnai apsiriboja neigiamos informacijos aptarinėjimu. Štai ramus birželio šeštadienio vakaras, bet iš „laisvo nepriklausomo kanalo“ liejasi toks šiurpių pranešimų srautas, kad per kelias minutes užgožia visą ilgiausių vasaros dienų žavesį: avarinių tarnybų darbininkai iš po skersai kelio persukto vilkiko kabinos tempia sumaitoto lengvojo automobilio kėbulo gabalus, tarp per porą valandų supleškėjusio namo liekanų randami sudegusių žmonių kūnai, nuo negrabiai suremtų pastolių nukritusiam darbininkui lūžo stuburas, o po vilkiku sutraiškytoje mašinoje iškart žuvo vos pirmojo dvidešimtmečio slenkstį peržengęs vaikinukas. Nuo netvarkingų pastolių nusiritęs žmogus, jei ir išgyvens, tai didelė tikimybė, kad per jam likusią gyvenimo dalį iš invalido vežimėlio pats nebeatsikels…
Tarsi šalia viena kitos gyventų dvi visiškai skirtingos Lietuvos: vienoje pulkai togomis pasipuošusio, glėbiais gėlių apdovanoto jaunimo glaudžia ką tik gautus aukštojo universitetinio mokslo diplomus, kitoje – gaisrai, griuvėsiai, nebeatpažįstamai suniokoti kūnai, ligonių reanimacinės palatos, areštinės… Vienoje Lietuvoje skamba pakylėti, gražiausiomis ateities viltimis apipinti profesorių ir pačių absolventų linkėjimai, kitoje – nenutrūkstantys pranešimai apie apsivogusius įvairiausio rango valdininkus, sukčiaujančius ir pasamdytų darbuotojų net žmonėmis nelaikančius „verslininkus“, keistai susuktas svarstomų įstatymų „pataisas“, emigraciją, niekaip nerandamas papildomas lėšas teisėtvarkos pareigūnų atlyginimams ir beprasmiški pliurpalai apie būsimus „minimalios mėnesinės algos“ pakėlimus (tarsi panašiais potvarkiais būtų galima išspręsti ekonomikos augimo, skurdo likvidavimo, o svarbiausia – asocialaus elgesio problemas).
Svarbiausi klausimai, kurie turėtų labiausiai rūpėti tiek universitetų bendruomenėms, pradedant rektoriais ir baigiant studentų atstovybėmis, tiek visai akademinei visuomenei, yra aukščiausio išsilavinimo siekiančio jaunimo vidinė kultūra, dorovinė pozicija ir pilietinis aktyvumas. Aukštą profesinę kvalifikaciją įgijusio, bet aukšto kultūrinio išprusimo neišsiugdžiusio ir moralės principų nepripažįstančio, arba valstybės raidai abejingo savanaudžio asmens veiksmai ne tik neprisidės prie visuomenės gerovės, bet gali atnešti neišmatuojamai didesnių nuostolių, negu piktavalio nemokšos elgesys. Jei profesinę kompetenciją galima gana tiksliai išmatuoti, įvertinant programinių užduočių atlikimo kokybę, tai inteligencijos lygis atsiskleidžia tik per gana ilgą laikotarpį, elgseną krizinių situacijų akivaizdoje, bendravimą, grupėje užimtą lyderio ar pašalinio stebėtojo poziciją.
Ilgamečiai akademinio jaunimo elgsenos stebėjimai rodo, kad vidinės inteligencijos ir pilietinės pozicijos ugdymui būtina skirti daug daugiau dėmesio. Kultūrinį ir moralinį subrendimą rodo daugybė požymių: apranga, laikysena, žodinės ir rašytinės kalbos taisyklingumas, mokėjimas diskutuoti, emocijų kontrolė, pažiūrų ir elgesio motyvų sistema, charakterio bruožai. Čia išryškėja gausybė subtilių aspektų, kurių dažniausia nerasime jokių modulių aprašuose ir studijų reglamentuose. Inteligenciją rodo ir gebėjimas valdyti kalbėjimo tempą ir kalbos tembrą, gebėjimas išklausyti ir atsakymų formulavimas, gestai ir kitos nežodinės kalbos apraiškos.
Visa tai nėra tiesiogiai susiję su materialiniu apsirūpinimu ar gautu atskirų dalykų įvertinimu. Net ir studijų rezultatus, skirtingą dėmesį atskiroms studijų dalykų grupėms neretai lemia pasaulėžiūros bruožai ir besiformuojanti vertybių sistema. Dar labiau vidinę kultūrą parodo vadinamoji neauditorinė veikla, laisvalaikio praleidimo formos, interesų ratas. Bet universitetų taryboms ir senatams, fakultetų ir katedrų vadovams jokiu būdu nereikėtų pasiduoti iliuzijai, kad studentų vidinė kultūra susiformuos kažkaip savaime, namų ir bendrabučių aplinkoje. Jokiu būdu negalima pritarti nuostatai, kad tiek vidinės kultūros, tiek moralinių nuostatų formavimasis priklauso tik privačiai individo, šiuo atveju, studento gyvenimo sferai, į kurią neva universitetui net ir nedera kištis. Dar blogiau, kai tariamo nesikišimo, tolerancijos ar saviraiškos sąvokomis dangstomas pasibaisėtinas abejingumas studijuojančio žmogaus kultūrinių interesų, tautinio arba pilietinio sąmoningumo formavimui.
Dabartinės mūsų visuomenės elgseną labai lemia ir tikriausiai dar gana ilgai lems sovietiniu laikotarpiu išugdyti elgsenos modeliai. Ilgus metus ši visuomenė gyveno svetimų, okupacinio režimo primestų įstatymų ir primityvios gyvensenos modelių apsuptyje. Savarankiška kūrybinė veikla, net savarankiška aplinkos analizė buvo netoleruojama, verslas priskirtas tik valdžios reguliavimo sričiai, doroviniai principai – iškreipti, o viešoji erdvė perpildyta demagogija ir net atviru melu. Kaip rodo pastarųjų metų sociologiniai tyrimai, Lietuvos visuomenėje giliausiai įsitvirtino prisitaikėliškumo tendencijos, apsimestinis pritarimas valdžios veiksmams, asmeninių pažiūrų slėpimas, užsidarymas šeimos ar kelių bendradarbių rate. Toks gyvensenos modelis automatiškai neišnyko, atkūrus valstybę. Tačiau laisvo, savo valstybės (Tėvynės) vertę ir savo aktyvų vaidmenį joje suvokiančio žmogaus ugdymo sistema iki šiol, nors laisvi jau išgyvenome visą ketvirtį amžiaus, nesukurta. Atvirai sakant, kol kas beveik niekas jos ir nebandė kurti. Todėl ir turime šiandieninį chaosą, daugybę painiavos ir blaškymosi.
Visoje mūsų kultūrinio, dvasinio ir pilietinio ugdymo sistemoje iki šiol nesuvokiame nei ugdytojo vaidmens, nei skirtingų kartų bendradarbiavimo principų, nei idealų formavimo būtinybės. Turime daugybę puikių kūrybos, pasiaukojimo, net didvyriškumo pavyzdžių, kurie jau dabar galėtų tarnauti akademinio jaunimo ugdymui, tačiau jų ne tik nepanaudojame, bet apie juos net beveik nekalbame. Vis murdomės negatyvizmo ir nepasitikėjimo baloje, tarsi toks murdymasis būtų pagrindinis gyvensenos bruožas. Galėtume pasimokyti ir iš okupacinio laikotarpio patirties, kai režimui dvasiškai nepaklusę žmonės, tarp kurių daugumą sudarė mokslo ir meno atstovai, neleido užgesti laisvės troškimui ir vilčiai. Iš jų pastangų ir iškilo Sąjūdis, Baltijos kelias, dar nepripažintos valstybės sienų apsauga, Sausio 13-osios žygdarbis. Jų dėka atkurta (o kai kuriais atvejais ir sukurta) moderni mokslo ir studijų sistema, naujos studijų (ypač socialinių) programos, naujos tyrimų kryptys, kuriose jau yra kuo pasidžiaugti. Tačiau keliuose universitetuose jau turime mokslininkus – studentų akademinių grupių kuratorius, vedančius šias grupes nuo pirmojo kurso iki magistro diplomo? Kuriuose universitetuose jau veikia neformali neauditorinė pačių akademinių grupių veikla, apimanti tiek turiningą laisvalaikio praleidimą, tiek ryšius su verslo ir ugdymo institucijomis? Kas universitetuose rūpinasi absolvento – inteligento, kūrėjo ir aktyvaus piliečio ugdymu?