Viktorija Mitkutė
Jo paskaitų klausėsi kelios Lietuvos statybininkų kartos, o dėstyti kvietė užsienio šalių universitetai. Jo vardas įtrauktas į žymiausių pasaulio intelektualų sąrašą, o iš jo vadovėlių mokėsi kitų šalių statybos inžinieriai.
Nuo laisvės kovų dalyvio iki pripažinto mokslininko
Namas, į kurio duris pabeldžiau vos prieš kelias minutes – ne iš tų prabangiųjų, į kuriuos įžengti leidžiama toli gražu ne kiekvienam mirtingajam, o iš tų, kuriuos 1950–1960 metais savo šeimai, ir dažnai savo rankomis, statėsi vilniečiai. Todėl ir jų durys mielai atveriamos svečiams. Duris atvėręs vyriškis, šį pavasarį atšventęs 90-ąjį jubiliejų, tikrai ne eilinis. Tai vienas labiausiai tituluotų Lietuvos inžinierių statybininkų – habilituotas technikos ir technologijos mokslų daktaras (1967 m.), Budapešto (Vengrija) technikos universiteto garbės daktaras (1988 m.), Kauno politechnikos instituto profesorius (1967 m.), įrašytas ir į Jungtinės Karalystės Kembridžo (angl. Cambridge, UK) universiteto sudarytą XXI amžiaus žymiausių pasaulio intelektualų sąrašą – Lietuvos mokslų akademijos akademikas Antanas Kudzys.
Jis – monografijų apie gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų tikimybinio patikimumo vertinimą autorius, kelių statybos terminų žodynų bendraautoris, paskelbęs apie 300 mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose ir kituose leidiniuose. Akademikas A. Kudzys dirbo Vilniaus technikos universiteto Statybos fakulteto Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėju (1965–1992 m.), buvo Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto (1996–2001 m.) ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybinių konstrukcijų katedros (2006–2011 m.) profesorius, Kauno architektūros ir statybos instituto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas (1996–2006 m.) bei Vyriausybės konsultantas (1992–1995 m.). Jo plunksnai priklauso dar 5 užsienio kalba išleistos monografijos. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, taikomosios matematikos vadovėliai, ir šiandien tebėra parankinės statybų sektoriuje dirbančių ir studijuojančių knygos.
Pokario metais (1943–1947 m.) jis dalyvavo kovoje su sovietiniais okupantais, buvo „Lietuvos laisvės armijos“ narys, o studijuodamas ir dirbdamas rasdavo laiko sportui – buvo Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės (1948–1955 m.) žaidėjas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę A. Kudzys buvo daugelio tarptautinių statybos sektoriaus asociacijų ir sąjungų narys. Jau perkopęs per 80 metų aktyviai dalyvavo buriant Jungtinį demokratinį judėjimą (2009–2012 m., dabar Nepartinis demokratinis judėjimas).
Už pasiekimus dėkingas žmonai
Pokalbis su 1925-aisiais Seirijuose gimusiu A. Kudziu prasidėjo nuo to, kaip jis, 20-metis jaunuolis, pradėjo studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete, kuriame įgijo statybos inžinieriaus specialybę, pasukdavo tai atgal, tai vėl skubėdavo į priekį, bet sukosi vis apie tą patį – darbą. Kaip pats prisipažįsta, iki 2011 metų laisvalaikio neturėjo: „Svarbiausius savo mokslo darbus parašiau atostogaudamas, o laisvesniu laiku tobulinau lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų bei kitų kalbų ir matematikos žinias.“
Anot septynias užsienio kalbas, iš kurių daugumą išmoko savarankiškai, vartojančio pašnekovo, nedaug trūko, kad būtų išmokęs dar vieną – ispanų, bet tąkart jau žmona sudraudė: užteks tų kalbų. Kartu su ja, ilgamete Lietuvos mokslų akademijos Chemijos instituto mokslo darbuotoja Birute Veličkaite-Kudziene ponas Antanas užaugino du sūnus – statybos ir transporto vadybos inžinierių, logistikos specialistą Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotoją Vytautą ir habilituotą technologijos mokslų daktarą, pirmąjį Lietuvos ambasadorių Japonijoje ir Filipinuose Algirdą, kuris dabar dirba vienos Japonijos įmonės generaliniu direktoriumi, yra kitos įmonės viceprezidentas, o trečios – specialusis statybų projektavimo patarėjas.
Tačiau svarbiausia, pasak pono Antano, tai, kad žmona ant savo pečių perėmė visus namų rūpesčius. „Didžioji dalis namų reikalų man nerūpėjo, nes žmona mane lepino, visko pasiekti man padėjo. Ji perėmė visus namų reikalus, viskuo rūpinosi. Aš net nežinojau, kaip reikia už elektrą sąskaitas apmokėti; aš tik sėdėjau prie rašomojo stalo apsikrovęs įvairių kalbų žodynais ir specialia literatūra ir kūriau. Aš net arbatos ir kavos nemokėjau išsivirti. Kai žmona prieš penkerius metus staiga mirė, išmokau, – pasakoja jis, o atsidusęs priduria. – Ji vis kalbėdavo, kaip ji be manęs gyvens, o atsitiko atvirkščiai.“
Iš kur tos statybos atsirado?
Kalbėdamas apie žmoną, pašnekovas nejučia persikelia į jaunystės metus, kai, baigęs Alytaus gimnaziją 1943–1945 metais mokytojavo Noragėlių ir Seirijų pradinėse mokyklose, Seirijų progimnazijoje, atvažiavo studijuoti į Kauną. Anot pono Antano, nuo 1943 metų priklausiusio ir pogrindinei organizacijai „Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga“, pasibaigus karui „reikėjo atsisakyti dviveidžio sovietinio mokytojo pareigų – arba su kolegomis, Seirijų valsčiaus mokytojais – Pranu Vitkausku, Antanu Motiejūnu ir Jurelioniu – eiti į miškus ir ten mirti, arba išvažiuoti iš tėviškės ir tęsti kovą už Lietuvos laisvę kitomis aplinkybėmis“.
Kai sesuo Julija susiruošė studijuoti odontologiją ir nusprendė stoti į Kauno universitetą, tame pačiame mieste fizikos ir matematikos mokytojų kursuose besimokantis Antanas paklausė tėvo Prano patarimo. „Tėvelis sako, žinai, karas baigėsi, visi miestai sugriauti, darbo netrūks, stok į statybą. Įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakultetą, ir niekada nesigailėjau“, – paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado statybos, atsako mokslininkas.
Bet likimas jau buvo parengęs jam išbandymą, ir vyras tik per plauką neatsidūrė sovietinėje areštinėje, o gal ir dar toliau. „Studijuoti į VDU atvažiavo Jonas Poškus (slapyvardis – Rolandas), su kuriuo Smetonos laikais kartu mokėmės Alytaus gimnazijoje. Jo tikslas buvo Kaune įkurti pogrindinę studentų organizaciją. Jis pasakojo, kad atėjo iš miško, iš partizanų. Nors abejojau, ar jis netapo provokatoriumi, padėjau jam kai kuriuos dokumentus susitvarkyti ir tapau šios organizacijos nariu. Mūsų štabas buvo visai KGB panosėje, Laisvės alėjos ir Ožeškienės gatvių kampe, 200 metrų nuo KGB. Jie net nebūtų sugalvoję mūsų taip arti ieškoti, bet buvome išduoti. Buvo suimtas garsaus partizano brolis Antanas Lukša, mūsų ryšininkas su Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanais, ir kiti, kurie tuo metu buvo štabe. Paskui jie dvi savaites ten budėjo ir kas ateidavo, visus „sėmė“. Tarp jų – ir mano būsimą žmoną Birutę, su kuria draugavau (ir J. Poškaus supirštas, 1949 m. vedžiau). Ji su tėvu nuėjo ištirti, ar galima man ten eiti. Labai buvo gudri mergina. O manęs taip ir nesuėmė. Bet sovietinio saugumo organai ir VDU komunistų partijos komitetas įtarė, kad priklausau pogrindinei organizacijai“, – prisimena A. Kudzys.
Disertacijos ginti Lietuvoje neleido
Nors 1950 metais baigęs universitetą A. Kudzys buvo paskirtas dirbti asistentu Statybos mechanikos katedroje, tų pačių metų gruodžio mėnesį iš VDU jis buvo pašalintas. 1950-ųjų rudenį, VDU buvo likviduotas, o jo vietoje įkurtas Kauno politechnikos institutas (KPI) ir Kauno medicinos institutas (KMI).
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, per dešimtmetį ponas Antanas spėjo padirbėti inžinieriumi konstruktoriumi Kauno projektavimo institute „Žemprojektas“ ir vyriausiuoju konstruktoriumi Kauno projektavimo institute „Pramprojektas“, parengė ir apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Dar gimnazijoje pradėjęs žaisti krepšinį, iki pat 1955-ųjų lošė Kauno „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje. Tiesa, kitam pomėgiui – dainavimui – buvusiam VDU vyrų vokalinio kvarteto nariui jau nepakako laiko.
Ne tik statybos teoriją, bet ir praktiką išmanantis jaunas mokslininkas 1960-aisiais tapo KPI Vilniaus filialo Statybos katedros docentu, dar po penkerių metų – įkurtos Statybinių konstrukcijų katedros vedėju. Apgynus technikos mokslų daktaro (dabar habilituotas daktaras) disertaciją, 1967 metais ponui Antanui buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tik štai disertaciją buvusiam pogrindininkui teko ginti ne Lietuvoje. „Į Vilniuje atidarytą KPI filialą dėstyti mane pakvietė buvęs kurso draugas A. Čyras (1960–1961 m. KPI Vilniaus vakarinio fakulteto dekanas, nuo 1961 m. liepos – Vilniaus filialo prorektorius). O paskui visi nustebo, kad aš per trejus metus pateikiau habilituoto daktaro disertaciją. Nuvažiavau į Maskvą, Betono ir gelžbetonio mokslinio tyrimo institutą ir apgyniau. Lietuvoje KPI man neleido ginti – nesukvietė specialios tarybos, o ten kažkaip paprasčiau pažiūrėjo“, – šypteli akademikas.
Važiuoti dėstyti į užsienį? Negalima!
Mokslininkas ir studentų gerbiamas pedagogas net 23 metus, nuo 1969 iki 1992-ųjų, dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėju. Per tą laiką už darbų ciklą „Žiedinio skerspjūvio gelžbetoninių konstrukcijų teorija ir praktika“ jis pelnė sovietinę Valstybinę mokslo ir technikos premiją (1974 m.), dar po metų už indėlį į statybos sektorių jam buvo suteiktas Nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardas, 1980 metais A. Kudzys buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu, o 1982-aisiais drauge su bendraautoriais už vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos“ gavo valstybinę premiją. Jo monografiją įvertino ir tuometinė SSRS – mokslininkas pelnė sąjunginės Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos III premiją. Profesoriaus nuopelnus pripažino ir kitos šalys. 1988 metais jam buvo suteiktas Budapešto technikos universiteto Garbės daktaro vardas.
Tačiau negalėdama nepripažinti mokslininko nuopelnų, sovietinė valdžia juo, buvusiu laisvės kovų dalyviu, nepasitikėjo. Rodydamas visą šūsnį išsaugotų įvairių šalių aukštųjų mokyklų kvietimų skaityti paskaitas, ponas Antanas prisimena: „Atėnų (Graikija) technikos universitetas ir kiti universitetai kvietė savaitei skaityti kursą paskaitų. Bet kai ateidavo oficialus kvietimas universiteto vardu profesorių Kudzį komandiruoti, reikėjo „pereiti“ specialiąją LKP CK komisiją. Ir nė karto neišleido.“
Bet Maskvos mokslininkai dažnai jį veždavosi į specialias gelžbetonio standartizacijos konferencijas. Grupei vadovaudavo docentas, kurio tėvas buvo KGB generolas, o p. Kudzį, kaip specialistą, jie įtraukdavo dar ir dėl to, kad jis mokėjo kalbėti ir bendradarbiauti su užsieniečiais. „Jie manęs, pavyzdžiui, klausdavo, kaip prancūziškai pasakyti tualetas. Aš sakau „tualet“, o jie nustemba – kaip, juk tai grynai rusiškas žodis“, – šmaikštauja sovietmetį prisimindamas pašnekovas.
Keliomis užsienio kalbomis bendraujantis mokslininkas dėl to, kad jaunystėje priklausė pogrindinei organizacijai, neteko galimybės ne tik dėstyti kitų šalių aukštosiose mokyklose, bet ir padirbėti tarptautinėse organizacijose. A. Kudzys pasakoja, kad vienas aukštų sovietinės aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos pareigūnų buvo lietuvių kilmės. Atvykęs patikrinti, kaip dirba KPI Vilniaus filialas, jis pasiteiravo, ar ponas Antanas norėtų kelerius metus padirbėti užsienyje. Vyrai sutarė, kad kai A. Kudzys bus Maskvoje, jie susitiks ir pratęs pokalbį. Ministerijos tarnautojas pažadą ištesėjo.
„Maskvoje jis mane supažindino su kitu ministerijos veikėju, kuris buvo atsakingas už mokslininkų komandiravimą į užsienį. Matyt, koks iš KGB buvo. Susitikome su juo vakare po darbo „Budapešto“ restorane, jis ir pasakė, kad reikia žmogaus, kurį galėtų pasiųsti į UNESCO nuo TSRS, kadangi reikia mokėti ne tik anglų bei prancūzų, bet ir daugiau kalbų. Išklausinėjo, ar turiu vaikų, sakė, kad vaikai lieka Lietuvoje, tik taip gali išleisti, pridūrė, kad kai kitą kartą važiuosiu į Maskvą, norėtų ir mano žmoną pamatyti“, – pasakoja ponas Antanas. Kitą kartą pokalbis buvęs dar konkretesnis. Esą, jei nori važiuoti į angliškai kalbančią šalį, tai bus Iranas, o jei prancūziškai – Alžyras. Prieš važiuojant dar būtų kelių mėnesių gyvosios kalbos „kursai“ Anglijoje arba Prancūzijoje, bet norint važiuoti, reikia LTSR valdžios charakteristikos-rekomendacijos. Štai čia viskas ir sustojo.
„Aš tris ar keturis kartus ėjau tos charakteristikos prašyti. Aukšti LKP CK darbuotojai priima, sako, mums garbė, kad Lietuva gali žmogų pasiųsti. Sako, nusileiskite į pirmą aukštą, ten Užsienio reikalų skyrius viską sutvarkys. Nueinu ten – to pirmininko nėra, skambinkite telefonu. Kitą kartą skambinu, sako, gerai, pažiūrėsime. Ir suprantu, kad „muilina“, „durnių volioja“. Taip aš ir neišvažiavau. Nuvažiavau po kurio laiko vėl į Maskvą, vėl susitinku su tuo valdininku, o jis sako, kad reikia ne tuo keliu eiti“, – prisimindamas, dėl ko taip ir baigėsi neprasidėjusi jo tarptautinė karjera, sako A. Kudzys.
Anot jo, tuomet sulaukė patarimo, kad reikia elgtis panašiai kaip vienas buvęs Sibiro tremtinys, kuris, grįžęs į Lietuvą ir apgynęs disertaciją, po to išvažiavo į tuomečio Leningrado Ždanovo universitetą „mokytis prancūzų kalbos ir dar ten kažko“, paskui važiavo padirbėti į Prancūziją ir „buvo kažkokiu SSSR rezidentu šiaurės Afrikoje, o kurie ten iš Lietuvos ar kitų respublikų važiuodavo dėstyti, jo vengdavo“.
Mokslininko biografijoje vis užkliūdavo ta pati 1947 metų Kauno istorija: „Visi žinojo, kad Poškus suimtas, suimtas A. Lukša, abu po 25 metus gavę sėdi lageriuose, o aš – jų draugas. Tiesioginių įrodymų, kad aš buvau suimtųjų kompanijoje, sovietų valdžia neturėjo, bet mane nors taip baudė. Nesvarbu, kad daug metų praėjo. Mane Kaune net kalbino atėję du vyrukai. Sako, stok į KGB ir bus sunaikinta viskas.“
Makedonai pareikalavo: mums reikia A. Kudzio
Vis dėlto anapus kordono sovietmečiu A. Kudziui pavyko ištrūkti. Kartą net už Atlanto. Išvykti aplankyti artimųjų – dar Smetonos laikais į JAV emigravusių ir ten lietuviškas šeimas sukūrusių mamos ir tėvo brolių bei seserų, jų vaikų – mylimam mokytojui padėjo buvęs jo mokinys dar iš Seirijų laikų. Pastarasis, jau saugumo majoras, vadovavo komisijai, išduodančiai leidimus išvykai į kapitalistines šalis. Jis padėjo mokslininko motinai išvykti aplankyti artimųjų, o jam pačiam – gauti leidimą dalyvauti užsienyje vykstančiuose moksliniuose seminaruose ir konferencijose. Tiesa, nuo trumpų asmeninių ataskaitų apie keliones į užsienį tai neišgelbėjo – jas VISI kuruojančiam KGB darbuotojui vis tiek teko rašyti.
Kitą kartą tie, kas sprendė, ką siųsti, paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, nes „makedonai pareikalavo Kudzio“. Kai per žemės drebėjimą buvo sugriautas Skoplės (arba Skopjė, Makedonijos – vienos iš buvusios Jugoslavijos respublikų sostinė) miestas, SSSR nusprendė padėti draugiškai respublikai ir padovanojo namų statybos kombinato įrangą, kurią jiems sukomplektavo Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla.
„Kai jugoslavai sužinojo, kokią dovaną rengia Vilnius, jie atsiuntė čia stažuotėms savo inžinierių ir darbininkų grupę – mokytis dirbti su mūsų įranga ir statyti stambiaplokščius namus. Paaiškėjo, kad jų gamykla gamina centrifuguotus gelžbetonio stiebus, skirtus elektros tiekimo linijoms, bet nesėkmingai – nemažai broko. O mes vieninteliai Baltijos šalyse gaminome tokius elektros tiekimo linijų stiebus. Tai tie inžinieriai, susėdę prie šio stalo, manęs paklausė, ar sutikčiau padėti jiems pertvarkyti centrifugavimo technologiją, kad jugoslavai galėtų gaminti tokios kokybės stiebus, kokie gaminami Vilniuje. Jie pareikalavo, kad aš būčiau pasiųstas konsultantu, nes išmanau ir industrinę namų statybą, ir centrifuguotą gelžbetonį. Vilnius norėjo kažką kitą komandiruoti, tačiau Maskva kategoriškai pasakė, kad tik Kudzys“, – prisimena, kaip ištrūko į labiausiai vakarietiška anuomet laikytą sovietinio lagerio valstybę.
Tapęs Skoplės statybos firmos „Karpoš“ konsultantu, 1967 metais Makedonijoje jis praleido 3–4 mėnesius, o vėlesniais metais į pagalbą Jugoslavijos energetikams savo atostogų sąskaita važiavo dar kelis kartus.
Pasaulyje pripažintas profesorius Lietuvai nereikalingas?
Akademiko A. Kudzio namuose dar ilgai po 90-ojo jo gimtadienio netrūko gėlių. Jas atnešė ir mokslininko artimieji, ir jo talento gerbėjai, ir buvę studentai, tarp kurių yra septyni profesoriai. Čia pat guli ir Didžiojoje Britanijoje išleista enciklopedija „2000 Outstanding Intellectuals of the 21st Century“ („2000 XXI a. iškiliausių intelektualų“), kurioje yra ir A. Kudzio pavardė – Kembridžo tarptautinis biografijų centras 2011 metais įrašė jį į žymiausių pasaulio intelektualų sąrašą. Čia pat ir naujausia, šiemet Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lėšomis išleista knyga „Akademikas Antanas Kudzys 2011–2015“. Čia pateikti svarbiausi jo biografijos faktai, prestižiniuose pasaulio žurnaluose anglų kalba paskelbti penki naujausi technologinių sistemų tikimybinio patikimumo vertinimo ir prognozavimo straipsniai bei kelių pastarųjų metų straipsniai apie Lietuvos energetiką, įvairius valdžios sprendimus, korupciją.
Nors atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje mokslininkas taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs: skaitė paskaitas Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete, parengė ir išleido penkiakalbį Statybos terminų žodyną, o 1992–1995 metais dirbo Lietuvos Vyriausybės konsultantu, jo apdovanojimų sąraše – Kūno kultūros ir sporto departamento Garbės Komandoro ženklas už nuopelnus šalies sportui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ordinas „Už Tėvynės laisvę“ ir Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos medalis už nuopelnus atkuriant Lietuvos kariuomenę, bet jokio valstybinio apdovanojimo.
„Lietuvoje valstybiniai ordinai ir medaliai dalijami labai žymiems žmonėms arba prisitaikėliams ir patogiems mokslininkams. O aš nuo jaunystės kovoju su padlaižiais, todėl esu nepageidaujamas. Mane, pirmąjį pokario metais statybos profesorių, 1992 metais atleido iš darbo VGTU, nes man buvo daugiau kaip 65-eri. Premijai pristačiau 70 darbų, už kuriuos visas pasaulis man dėkoja, o čia – absoliučiai nieko. Visos premijos Lietuvoje jau iš anksto paskirtos, o šitas mokslas – patikimumo teorija – Lietuvoje netaikomas“, – nuoskaudos neslepia statybos profesorius ir taikomosios matematikos specialistas A. Kudzys.
Jis pasakoja, kad jau atšventęs 80-ies metų jubiliejų, 2005–2010 metais prestižinėje literatūroje paskelbė 70 originalių darbų ir pateikė juos valstybinei premijai gauti. „Tačiau trečią kartą jos negavau, nes Lietuvoje labiau vertinami ne reikšmingas problemas analizuojantys mokslininkų darbai, bet studentiško tipo darbeliai“, – apmaudą lieja profesorius.
Savo vadovėlį rado Berlyne
Didžiausiu savo pasiekimu profesorius vadina dviejų tomų vadovėlį „Gelžbetonio ir akmens konstrukcijos“, kuriuo nuo 1990 metų naudojosi Rusijos universitetų dėstytojai ir studentai. „Šį vadovėlį rusų kalba išleido Maskvos leidykla „Aukštoji mokykla“. Vėliau buvo išleistas ir lietuviškas, vieno tomo vadovėlis. Kad mano katedros dėstytojai geriau įsisavintų specialybės naujienas, padariau taip, kad jie išverstų atskirus vadovėlio skyrius ir parašytų savo vardu, todėl lietuviškame vadovėlyje yra surašyti 8 ar 9 autoriai, nors iš tikrųjų tai buvo aukšto lygio specialistų atliktas vertimas į lietuvių kalbą“, – aiškina ir dabar vietoje nenustygstantis akademikas.
Didžiuotis šiuo savo darbu, prisipažįsta jis, pradėjo po to, kai, dalyvaudamas vienoje konferencijoje Berlyne, buvo pakviestas apsilankyti projektavimo institute, kuriame, nugriovus Berlyno sieną, buvo projektuojami nauji kvartalai.
„Nuveda mane susipažinti su braižyklomis. Žiūriu, ant vieno projektuotojo stalo mano vadovėlis guli. Klausiu inžinieriaus, ar jis gerai suprantąs rusišką tekstą. Jis ir sako, kad iš Rusijos kilęs, mokėsi ten universitete iš šito vadovėlio ir atsivežė jį į Vokietiją, kai atvažiavo čia gyventi ir dirbti. Guli vadovėlis ant jo stalo, kaip pagrindinė medžiaga, kuria naudojasi, – prisiminimais dalijasi A. Kudzys. – O mūsų Mokslų akademija prieš kelerius metus visus mano vadovėlius, monografijas, žodynus išmetė. Aš pats norėčiau dabar gauti daugiau egzempliorių, nes tik tą vieną turiu, bet nėra kur kreiptis.“
Niekada nebuvau „patogus“
Tai kuo gi taip neįtiko pripažintas profesorius šiandieniams Lietuvos valdininkams? Nejaugi tuo, kad kartu su buvusiu Seimo nariu, jau Anapilin iškeliavusiu teisininku Kęstučiu Čilinsku ir kitais bendraminčiais stovėjo prie Jungtinio demokratinio judėjimo ištakų (2008 m.)? O gal dėl to, kad kartu su šio judėjimo aktyvistais suuodė apie kokią nors naują su energetikos ar statybų sektoriumi susijusią daugiamilijoninę aferą, apie kurią užsimenama puse lūpų?
Anot paties A. Kudzio, jis niekada nebuvo „patogus“ tiems, kurių rankose – partinė ir vykdomoji valdžia. Neįtiko dėl to, kad, remdamasis patikimumo teorijos prielaidomis, gali prognozuoti, jog vienas sprendimas geras, o kitas – neįgyvendinamas arba kad po gražiu apvalkalu slypi kokia nors afera ar velkasi korupcijos šleifas. Pavyzdžiui, jau minėtoje 2015 metais išleistoje knygoje yra toks fragmentas: „1992–1995 metais buvau pakviestas konsultantu į G. Vagnoriaus vadovaujamą Vyriausybę. Bet kai sukritikavau Ignalinos AE atliekoms užsakytus ketaus konteinerius iš Kanados, mane iš Vyriausybės išmetė <…>. Panašius, tik gelžbetoninius, mums siūlė ir švedai. Ir arčiau, ir pigiau. Beje, tokius mes ir patys galėjome gamintis. <…> Dar sovietmečiu visi žinojo, kodėl Kudzys niekada nevažiuoja per du tiltus. Vienas jų jau sugriuvęs… Taikydamas tikimybinės tvermės metodologiją, galiu pasakyti, kad vienas ar kitas Vyriausybės ir jos padalinių priimtas sprendimas yra nepatikimas. Arba neįgyvendinamas, arba jo laukia nesėkmė. Kai keli mano spėjimai pasitvirtino, manęs niekur nebekvietė.“
Statybų sektorius – korupcijos irštva?
Tai kas gi kliūna akademikui Antanui šiandieninėje Lietuvoje? Ant kieno nuospaudos jis užmynė taip stipriai, kad net Valentinas Mazuronis, tapęs aplinkos ministru, pasak pono Antano, atsisakė jį priimti? Dėl ko jis neįleidžiamas į jokias statybas, o „kur bando nuvažiuoti, neįleidžia pro vartus, pasakyta neįleisti Kudzio, nes domėsis projektavimui ir statybos darbams naudojamomis lėšomis“? Ir dėl kokių dalykų patyrusiam statybos teoretikui ir praktikui skauda širdį?
„Statyboje ir kitur yra daug korupcijos, dėl to kyla visos problemos. Milijardai buvo pavogti ir yra vagiami, – lakoniškai atsako jis, o paprašytas kalbėti konkrečiau, tęsia. – Aš padėjau rengti Statybos įstatymą. Surašėme viską, kaip reikia. Po to komitetai Seime pataisė, paderino, bet esmė liko. Bet Seimas patvirtino naują šio įstatymo tekstą – dingo visas skyrius apie projektų kontrolę. Lietuvoje veikė Projektų ekspertizės departamentas, bet jo paskirtis buvo sumenkinta, o projektavimo institucijoms buvo leista kontroliuoti jose sukurtus projektus. Tai kas išeina? Pavyzdžiui, jūsų įmonė suprojektavo ką nors, ir mano įmonė suprojektavo. Mes pasikeičiame su jumis – sakome, imkite, padarykite mano projekto ekspertizę, o aš padarysiu jūsų projekto. Todėl ir buvo galima turtingiems sukčiams statyti ne tik paežerėse, bet ir Neringoje. Nors Neringoje iš viso nebuvo galima statyti, ten per landas pristatyta vilų – kas kur nori. Arba Vilniaus senamiestyje be jokio leidimo virš savo antro aukšto vienas iš Seimo narių pasistatė 3-iąjį aukštą. Ir tokių pavyzdžių Lietuvoje – kiek nori.“
Dėl to, kad nemoka nutylėti, kai mato, kad kas nors daroma ne taip, kaip reikia, A. Kudzys prarado įvairių „valdžių locką“.
Atgaiva – mokiniai ir anūkai
Garbaus amžiaus mokslininkas apgailestauja, kad dukart operuoti pirštai (greičiausiai dėl žaidžiant krepšinį patirtų traumų) jau ima neklausyti. Tačiau tuoj pat vėl ima šypsotis ir priduria, kad juo nuoširdžiai rūpinasi sūnus ir marti. O į klausimą, kas džiugina jo širdį, ponas Antanas atsako, kad jo gyvenime buvo daug džiugių akimirkų, bet ypač laimingas jis jautėsi tada, kai pirmą kartą tapo seneliu.
„Aš labai myliu vaikus. Man laimingiausia diena buvo, kai gimė pirmoji anūkė – tada aš laimingas buvau ne dieną ir ne dvi, ir ne savaitę. Dabar turiu jau keturias anūkes, nes abu sūnūs turi po dvi dukras“, – sako A. Kudzys ir nejučia išsiduoda, kad mylimiausia anūkė ta, kurios atvaizdas kartu su juo puošia naujausios knygos viršelį. Gal todėl, kad ji toli – kartu su jaunesniuoju sūnumi gyvena Japonijoje.
Savo vaikais akademikas laiko ir kai kuriuos mokinius. Geriausiu iš visų jis vadina Romualdą Vadlūgą, kuris taip pat yra profesorius ir jau pensininkas. Tarp mokinių buvo ir labai gabių, ir tokių, kuriems gabumų trūko, bet jie viską kompensavo darbu. „Paskutinė mano mokinė – daktarė Ona Lukoševičienė. Iš viso išauginau 35 doktorantus, iš kurių septyni – profesoriai. Mažai kas galėtų pasigirti, kad pats dar gyvas, o septyni tavo mokiniai jau profesoriai“, – šypteli jis.
Stebėdamas vikriai po namus besisukiojantį aukštą baltaplaukį vyriškį, netrukus pamiršti, kad jam jau 90 metų, ir visai nenustembi, kai jis pareiškia po kelių dienų važiuosiąs į Seirijus – į šefuojamą Seirijų gimnaziją, kurios mokiniams turįs įteikti savo tėvo Prano Kudzio vardo premiją, ir aplankys savo senelio bei tėvo Kudzių tėviškę.
„Ten gyvena mano pusbrolis, jam 102 metai. Jei išvengia vėžio, Kudziai gyvena 100 metų, o man dar tik 90“, – šmaikštauja ne vienerius metus su cukriniu diabetu kovojantis mokslininkas ir priduria, kad jis – žvejų jotvingių, kažkada besitraukiant nuo mozūrų ir kryžiuočių antpuolių atsidūrusių Lietuvoje ir įsikūrusių ežeringose Seirijų apylinkėse, palikuonis. O Statistikos departamente, giriasi jis, pasakė, kad daugiausia ilgaamžių Lietuvoje gyvena Lazdijų rajono Seirijų apylinkėse.
Parengta pagal www.statybunaujienos.lt