Nuo rugpjūčio 29 d. Žemaičių dailės muziejuje prasidėjęs X tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, skirtas Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms, lankytojus džiugina ne tik klasikinės muzikos koncertais, bet ir įvairiomis parodomis. Festivalio atidaryme buvo pristatyta Vilniuje gimusio, Kaune baigusio vidurinę dailės mokyklą ir tuometinį Politechnikos institutą, ne visus metus studijavusio Vilniaus dailės institute, po to baigusio Varšuvos dailės akademiją ir šiame mieste tebegyvenančio skulptoriaus Stefano Wierzbickio darbų paroda.
atidaryme Žemaičių dailės muziejuje dalyvavo
ir Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Šarūnas
Adomavičius. Kęstučio Vaitkaus nuotr.
Menininko kūriniai eksponuojami pasaulinėse parodose ir galerijose Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo skulptūros puošia Vilniaus, Varšuvos, Vroclavo filharmonijas, Frederiko Šopeno asociacijos būstinę ir daugelį kitų įstaigų. Save vadinantis dviejų tautų sūnumi, puikiai lietuviškai kalbantis S. Wierzbickis jau antrą kartą kunigaikščio Oginskio rūmuose pristato savo harmoningas, gražias skulptūras ir pirmą kartą – pieštus portretus. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pateikiame pokalbio su žymiuoju skulptoriumi santrauką.
Kaip jaučiatės, po ketverių metų vėl atvykęs į Žemaičių dailės muziejų pristatyti savo kūrinių?
Prisimenu, kai buvau atvykęs pirmą kartą, tokiomis kopėčiomis reikėjo pasikelti į antrą aukštą, o dabar tiek apatinis, tiek viršutinis aukštai jau sutvarkyti. Kas mane jaudina? Tai lietuvių prisirišimas prie istorijos, tas kruopštumas ir dėmesys, kuris aiškiai matomas ne tik čia, šiuose rūmuose, bet ir kitur. Tai jaudina ne tik mane, bet ir mano žmoną, kitus svečius.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.