Nuo rugpjūčio 29 d. Žemaičių dailės muziejuje prasidėjęs X tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, skirtas Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms, lankytojus džiugina ne tik klasikinės muzikos koncertais, bet ir įvairiomis parodomis. Festivalio atidaryme buvo pristatyta Vilniuje gimusio, Kaune baigusio vidurinę dailės mokyklą ir tuometinį Politechnikos institutą, ne visus metus studijavusio Vilniaus dailės institute, po to baigusio Varšuvos dailės akademiją ir šiame mieste tebegyvenančio skulptoriaus Stefano Wierzbickio darbų paroda.
Menininko kūriniai eksponuojami pasaulinėse parodose ir galerijose Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo skulptūros puošia Vilniaus, Varšuvos, Vroclavo filharmonijas, Frederiko Šopeno asociacijos būstinę ir daugelį kitų įstaigų. Save vadinantis dviejų tautų sūnumi, puikiai lietuviškai kalbantis S. Wierzbickis jau antrą kartą kunigaikščio Oginskio rūmuose pristato savo harmoningas, gražias skulptūras ir pirmą kartą – pieštus portretus. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pateikiame pokalbio su žymiuoju skulptoriumi santrauką.
Kaip jaučiatės, po ketverių metų vėl atvykęs į Žemaičių dailės muziejų pristatyti savo kūrinių?
Prisimenu, kai buvau atvykęs pirmą kartą, tokiomis kopėčiomis reikėjo pasikelti į antrą aukštą, o dabar tiek apatinis, tiek viršutinis aukštai jau sutvarkyti. Kas mane jaudina? Tai lietuvių prisirišimas prie istorijos, tas kruopštumas ir dėmesys, kuris aiškiai matomas ne tik čia, šiuose rūmuose, bet ir kitur. Tai jaudina ne tik mane, bet ir mano žmoną, kitus svečius.
atidaryme Žemaičių dailės muziejuje dalyvavo
ir Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Šarūnas
Adomavičius. Kęstučio Vaitkaus nuotr.
Ar sunku buvo atrinkti, kurias skulptūras atvežti parodai? Juk kiekvienas darbas menininkui brangus ir reikšmingas.
Žinote, turbūt ne. Aš sėdžiu ne per didelėje dirbtuvėje Varšuvoje. Turėjau apie 100 skulptūrų ir šį kartą pasiryžau neimti nei iš Varšuvos filharmonijos, nei „Fugos“, nei kitų. Iš vieno bičiulio, kuris prie Varšuvos turi labai gražią mano darbų kolekciją, pasiskolinau vieną skulptūrą. Taip pat paėmiau iš dirbtuvių tas, kurios liudija apie mane.
Teko matyti kaip mūsų bičiulis, garsus anglų bosas privačioje operoje Anglijoje dainavo „Vidurvasario nakties sapną“. Man taip patiko, kad sukūriau taip pavadintą pirmąją skulptūrą. Čia atvežiau antrąją, skirtą tai pačiai tematikai, kurią pabaigiau šių metų liepos pirmąją. Šioje parodoje yra net 40 skulptūrų. Gal kiek ir per mažai vietos, nelabai įsivaizdavau tą erdvę.
Prie skulptūros, kad rastum su ja bendrą kalbą, reikia prieiti, reikia žinoti jos kalbą. Tas priėjimas – kaip operoje uvertiūra – padeda. Džiugu, kad galėsiu čia pristatyti parodą. Esame nustebinti, bet, jeigu žemaičiai pradeda, tai 120 proc. padaro.
Kuriate iš medžio, marmuro, metalo… Galbūt kažkuri medžiaga Jums artimesnė?
Aš labai paviršutiniškai atsakiau viename interviu, kai manęs paklausė, kodėl kuriu iš įvairių medžiagų: „Jeigu daryčiau vien iš medžio, jausčiausi, tarsi gyvenime būčiau perskaitęs vieną knygą.“ Be to, yra tas priėjimas, apie kurį jau kalbėjau. Ruošdamasis parodai Varšuvoje, turėjau dialogą su tokia medžiaga: pradedu su akmeniu, žiūriu, ką jis man sako, paskui savo pasakau, žiūriu, išeina ar neišeina. Dažniausiai išeina. Man artimesnis lenkiškas marmuras iš Pietų Lenkijos. Jam būdinga labai graži struktūra. Ten yra net „cukrinis“ marmuras, galintis persišviesti iki 12 cm, ir galintis „kalbėti“ piešiniais.
Kadaise dalyvavau simpoziume, kur man atvežė lygų, apvalų medžio gabalą. Aš atsisėdau ir žiūriu, bet tas medis nekalba su manim. Jei yra kokia šakelė, kažkas netobulo, aš pradedu nuo to. Reikia rasti bendrą kalbą. O ta medžiaga, tas labai tikslus gabalas, man nieko nesakė. Kartą stebėjau Italijoje, kaip italų „maestro“, atsistojęs su skėčiu ant didelio balto marmuro gabalo, retkarčiais traukia cigarą. Jis yra maestro, savo rankų netepa. Kai nieko svarbaus, maestro gali rūkyti cigarą. Jis vaikštinėja ir batu „piešia“ darbininkui, tai yra rodo, ką daryti, o šis dirba, dirba… O jeigu yra svarbus dalykas, tai jis išsiima cigarą ir darbininkui skėčiu nubraižo, paaiškina.
Kęstučio Vaitkaus nuotr.
Kaip gimsta Jūsų darbai? Piešiate eskizus ar nešiojate savyje idėją, viziją?
Viduje turiu viziją ir iš karto perteikiu akmenyje, medyje ar kitoje medžiagoje. Nepjaunu skersai iš karto, kaip dažniausiai daro jauni skulptoriai. Mačiau Druskininkuose, M. K. Čiurlionio tarptautiniame simpoziume, kaip vienas skulptorius pjovė bene 6 metrų granito gabalą. Po kurio laiko ir toks skulptorius nusiramina, pradeda gerbti medžiagą, ir medžiaga jam atsiveria.
Labai daug laiko praleidau ant Neries kranto, prie Vilniaus, Valakampių link. Niekuo kitu negalėjau tapti, tik menininku. Man patiko drožti, tad ir likau skulptoriumi.
Lietuva yra toks „šaldytuvas“, kur labai daug jaunų žmonių galėtų kurti, bet arba nesiryžta pradėti, arba bijosi. Dailininkai turi pavažinėti po Europą, kad atrastų save, kad pamatytų, ką kiti menininkai daro gerai ir kūrybiškai, o ką – kvailai. Kad save rastum, reikia paieškoti. Manau, kad ne nuo vakar atradau seniai filosofams žinomą dalyką: žmogus tiesiog ieško atsakymo, nežinodamas klausimo. Čia kažkas panašaus…
Kaip Jūs atradote save?
Sunku atsakyti… Bėgiojau Neries krantu, kur niekas nepažinojo lietuvių. Negirdėjau lietuvių kalbos tol, kol pasirodė pirmieji lietuviai, besislapstantys nuo „draugo Stalino“. Jie mane apvalė nuo „spyglių“, davė perskaityti elementorių. Taip ir pradėjau žengti į pasaulį. Mano kelyje visada pasitaiko lietuvių, į kuriuos galiu atsiremti. Kaip sakoma: „Duokite atramos tašką ir aš pastumsiu saulę ar mėnulį.“ Pagalba man – toks taškas, kuriuo galiu pasiremti. Dabar juo yra žemaičiai Virginija ir Gintaras Končiai. Susipažinome Varšuvoje, ir jie mane tempė. Jų dėka prieš ketverius metus čia buvo surengta mano paroda, su kuria aš Lietuvoje aplankiau septynis regioninius muziejus ir kai kurias galerijas.
Esate minėjęs, kad Jūsų darbui reikia ne tik metalo, akmens ar medžio, bet ir muzikos…
Būdamas vaikas, įsivaizdavau, kad menas yra muzika, taip norėjau priartėti prie muzikos. Bet, matyt, muzika manęs nenorėjo. Tada aš pradėjau kalbinti įvairius akmenis ir medžius, kad patikčiau muzikai. Dabar ji eina kartu. Mano skulptūrose muzikos yra mažiau ar daugiau.
Dar Kaune, mokydamasis vidurinėje dailės mokykloje kartu su Dalia Zubovaite, M. K. Čiurlionio anūke, lankydamasis jos namuose, pamačiau M. K. Čiurlionio paveikslus ir susidomėjau jais. Tačiau tik gerokai vėliau pradėjau suprasti ir vertinti M. K. Čiurlionį. Tačiau vertinu kitaip nei tie, kurie mano, kad jis yra tapytojas ir muzikas. Jo nelaimei, o mūsų laimei, M. K. Čiurlionis buvo per daug tale
sukurta iš medžio 1980 m. Kęstučio Vaitkaus nuotr.
ntingas. Jam pavyko paliesti muziką ir „pagroti“ tapyba. Jo kūrinys kvartetui ir daugybė paveikslų yra puikūs. Mano manymu, M. K. Čiurlionis ieškojo ir rado menų kryžkelę – menai kažkur kryžiuojasi, vienijasi. Jis pirmasis čia atsistojo ir atrado naują kūrybinę erdvę. Aš tai suprantu ir ja naudojuosi, o kiti naudojasi nesuprasdami. Gal atsiras žmogus, gal profesorius Vytautas Landsbergis, kuris tyrinėdamas M. K. Čiurlionio palikimą, sukvies kritikus ir nustatys, kas yra M. K. Čiurlionis, nes dabar jis dalijamas tarp tapybos ir muzikos.
Esate menininkas, gimęs Lietuvoje, bet jau daugiau kaip 50 metų gyvenantis Varšuvoje. Kas Jums yra Lietuva? Kaip vertinate šių dviejų kaimyninių šalių santykius?
–Aš kadaise žlibiniškiams (Žlibinų kaimas Plungės rajone – Redakcijos pastaba) pasakiau: „Esu nepaprastai laimingas, galėdamas čia atvažiuoti ir su jumis susitikti, bet jūs to nepatirsite, kadangi jūs negalite pas save atvažiuoti.“ Tas, kuris gyvena tame peizaže, toje gamtoje, to nemato.
Labai šaunus ambasadorius, daug padaręs Lietuvos ir Lenkijos santykiams, apie mane rašė, kad esu dviejų tautų sūnus. Man tai patiko, ir tai liks. Su Lietuva išliko puikūs ryšiai. Bijau, kad per gerai čia jaučiuosi. Bijau, kad vieną dieną pabėgsiu nuo pasaulio ir pasislėpsiu kur nors čia.
Tomaševskis gadina Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jis yra nekenčiamas Lenkijoje. Vargšai lenkai nežino, ką daryti, jiems rusų kalba ir kultūra yra artimesnės, jie nepriprato prie Lietuvos. Mes manome, kad čionykščiai lenkai turi būti Lietuvos piliečiais, turi bendrai dirbti su lietuviais. Čia yra lenkų, kurie užima didelius postus ir neverkia dėl pavardžių. Ir mano pavardė Lietuvoje buvo įvairiai rašoma: Virbickas, Vižbickas, Vierbickas. Ir kas atsitiko? Praradau talentą? Nieko neatsitiko. Manau, tai yra smulkmenos, kurios užgožia reikšmingesnius dalykus.
Kokie Jūsų kūrybiniai planai?
Kaip jau sakiau, tebeieškau atsakymo į klausimą, kurio nežinau…
Su skulptoriumi S. Wierzbickiu kalbėjosi Dalia Šimkutė, Žemaičių dailės muziejaus darbuotoja