Prof. Ona Voverienė
Kaip netikėt į žydinčius medžius –
Į atgimimą, būtiną ir šventą?
Skurdžiausias žiedas gali tapt gražus,
Jei jį šviesa prikelsime gyventi.
O ką žmogaus širdis! Vos paliesta sušvyti
Sužvarbusi nuo darganų ir vėjų….
Atsigrįžtu į ją ir sieloje šviesėja.
Mokytoja Bronė Budrevičienė
Baltų mitologijoje teigiama, kad žmogus gimdamas atsineša savo likimą. Lietuviams jį dovanoja deivė Laima. Taigi, kokį likimą dovanojo deivė Laima, stovėdama prie mažylės, gimusios Joninių naktį, lopšio? Cituoju, kas užrašyta ir palikta Istorijai: „Tavo prigimtis – mediatyvi ir mistiška. Nemėgsi būti viena iš minios, būsi linkusi leisti laiką giliuose kūrybiniuose apmąstymuose. Tavo intuicija ir ryškūs sapnai pasieks talentų lygmenį. Sėkmė ateis pas tave per šias specialiąsias mano duodamas jėgas“ (Deivės Laimos palinkėjimą užrašė psichologė Aušra Griškonytė).
Kaip savo laiku rašė istorikas Kazimieras Račkauskas, ir pati Irena yra „įsitikinusi, kad dvi lemties akimirkos – gimimo metai ir diena – tarsi paženklino jos visą gyvenimą“ (Račkauskas K. Lietuvybės ir dvasingumo žadintoja. – V., 2000, p. 6). Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo metai, kai buvo švenčiamos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, o patriotiškoje Irenos tėvų Semaškų šeimoje Vytautas Didysis buvo tarsi šeimos narys, didžiausias autoritetas, su juo buvo kalbamasi, tariamasi, juo didžiuojamasi ir viskas, kas tik buvo rašoma apie jį, skaitoma. Gal kaip tik todėl Irena, baigusi vidurinę mokyklą, ir pasirinko savo gyvenimo žvaigžde Istoriją, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Niekada nesigailėjo įgijusi istorikės specialybę.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.