Vaidas Petrulis
2015 m. Europos paveldo dienų tema kaip reta intriguojanti – „paveldėkime savo ateitį“. Šmaikštus paradoksas neabejotinai atkreips plačiosios visuomenės dėmesį. Visgi šiame žodžių žaisme galima įžvelgti ir kur kas gilesnę problematiką. Kyla klausimas, kokia gi pačios paveldosaugos ateitis? Ar sąvoka, kurioje telpa žodis „saugoti“, nėra pernelyg susijusi su perspėjimais apie grėsmes ir pavojus, nuo kurių reikia gintis?
Ieškant atsakymo, pravartu pradėti nuo pamatinio paveldo prasmės apibrėžimo. Paprasčiausia būtų pasakyti, kad tai materialūs arba nematerialūs praeities ženklai, kurie dėl istorinių, estetinių ar politinių priežasčių yra pripažinti reikšmingais lokaliai paveldo bendruomenei, valstybei ar regionui. Turėdami išskirtinę visuotinę vertę, jie gali būti pripažinti ir tarptautiniame kontekste.
Svarbiausias tokio pripažinimo ženklas – pasaulio paveldo sąrašas. Istoriškai paveldas buvo vertinamas kaip atskiri, išskirtiniai ir unikalūs objektai, kurie reprezentuoja tautos ar valstybės tapsmą ir pasiekimus, kuriais rūpinasi pati valstybė. Tačiau paveldosauga laipsniškai transformuojasi. Jau XX a. antroje pusėje suvokta, kad paveldo nauda gali būti kur kas įvairesnė. Svarbiausi šių dienų politiniai dokumentai ir paveldo reikšmės visuomenei tyrimai akcentuoja neabejotiną ekonominę, kultūrinę, socialinę ir aplinkosaugos architektūrinio palikimo naudą.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.