Penkiolika iš 28 ES valstybių nutarė neįsileisti genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), artėjant naujų Europos teisės aktų dėl GMO įsigaliojimo terminui.
Augantis Europos Sąjungos valstybių-narių, kurios nori visiškai uždrausti GMO auginimą, yra nemažas smūgis biotechnologijų įmonėms, kuriančioms genetiškai modifikuotus organizmus, ypač todėl, kad tarp šių šalių yra ir didžiosios ES valstybės – Vokietija bei Prancūzija.
Didžioji Britanija taip pat pageidauja, kad GMO nepatektų į Škotiją, Velsą ir Šiaurės Airiją, paliekant genetiškai modifikuotų augalų pasėliams atvirą tik Angliją.
Tarp nenorinčių įsileisti GMO be Lietuvos, yra ir Austrija, Bulgarija, Kroatija, Kipras, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Nyderlandai bei Lenkija.
Belgija nusprendė GMO drausti prancūziškai kalbančiame Valonijos regione.
Nauji teisės aktai, reglamentuojantys GMO, buvo svarstomi nuo 2010 metų, tačiau kompromiso pasiekti nepavyko, todėl Europos Sąjunga pernai nusprendė sprendimą dėl GMO perduoti nacionalinėms vyriausybėms.
Valstybės-narės iki 2015 metų spalio mėnesio pradžios turėjo apsispręsti, ar jų teritorijoje galios nauji Europos Sąjungos teisės akta, leidžiantys genetiškai modifikuotų augalų pasėlius, ar ne.
ES jau yra patvirtinusi daugiau nei 70 genetiškai modifikuotų produktų, įskaitant naudojamus žmonių maistui, gyvūnų pašarams, taip pat kelias gėlių rūšis.
Agropramoninės įmonės turės teisę reikalauti, kad Europos Sąjungoje jau įregistruoti GMO būtų įsileidžiami į šalis, kurios nutarė genetiškai modifikuotų organizmų atsisakyti, tačiau šios valstybės neprivalės to padaryti, ir galės teikti savo argumentus, tokius kaip aplinkosaugos, viešosios nuomonės apklausas, galimą neigiamą poveikį žemės ūkio gaminių eksportui ir pan.
Kai kurios ES šalys baiminasi, genetiškai modifikuoti maisto produktai gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai ir turėti įtakos vietos žemės ūkio produkcijos gamintojų reputacijai.
Tačiau yra ir šalių, besilaikančių nuomonės, kad genetiškai modifikuotų organizmų kūrimas – tai svarbi mokslo šaka ir technologija, kuri negali būti ignoruojama ir yra esminė, siekiant pagaminti pakankamai maisto produktų bei išmaitinti nuolat augančio pasaulio gyventojus, ypač trečiųjų šalių.
Genetiškai modifikuotų produktų rėmėjai ir gamintojų teigia, kad jei ES nerado priežasčių juos uždrausti, tuomet ir atskiros valstybės-narės neturėtų užkirsti kelio tokių augalų auginimui.
Kritikų nuomone, ir sprendimas leisti šalims pačioms spręsti nėra geras, nes praktiškai, nesant sienų kontrolei, tokie augalai vis vien anksčiau ar vėliau paklius ir į kitas šalis, todėl, jų nuomonė, bendras draudimas būtų daug veiksmingesnis nei GMO režimų kratinys.